Paskutinį balandžio trečiadienį (šiemet – balandžio 24 d.) minima tarptautinė šunų vedlių diena. Rašytiniuose šaltiniuose šunys vedliai minimi nuo XVI amžiaus, bet prireikė daugybės metų, kad savo šalyje įstatymu įtvirtintume šuns vedlio poreikį neregių gyvenime. Pastaruoju metu Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS) daug dirba šia linkme. 2023 m. pabaigoje LASS valdyba patvirtino šunų vedlių rėmimo programą, priešistorėje sulaukusią audringų diskusijų (priminsiu Aurimo Papečkio sukeltą diskusiją ir konfliktą su valdyba). Neretai šunų vedlių klausimu išsiskiria pačių neregių nuomonės. Tad jau sukaupusi šiek tiek patirties tiek orientavimosi aplinkoje prasme, tiek kontakto su šunimis, norėčiau pasidalyti savo nuomone. 

Visų pirma, labai sveikintina, kad mūsų valstybėje po truputį keičiamas požiūris į pagalbinius šunis, pradedamas vertinti šių nuostabių gyvūnų potencialas ir labai tikiuosi, kad greitai nebeteks papulti į situacijas, kai vedini vedliais (ar kitais pagalbiniais šunimis) piliečiai bus vejami iš viešųjų vietų. Pernai rugsėjį mane Vilniuje lankė Berlyne gyvenanti draugė su savo šunimi vedliu. Užėjusios į Valdovų rūmų kiemelį, buvome apsaugininko per garsiakalbius griežtai išprašytos, nors jos šuo turėjo įspėjamuosius sutartinius ženklus, taip pat tokį „darbą“ dirbti leidžiančius dokumentus. Be to, mus išvarė ne iš pastato, o iš kiemelio, kuriame šuns buvimas, turbūt, yra kažkoks esminis tvarkos ir teisės pažeidimas. Tada man buvo tikrai gėda už mūsų kultūros įstaigą, kurioje ne tik neradome žmogiško kontakto, bet tiesiog susidūrėme su atviru chamiškumu. 2024-aisiais priimtas įstatymas, tikėtina, tokiems „kultūringiems“ darbuotojams bent jau turėtų būti akstinas pagalvoti prieš darant sprendimus. 

Kalbant apie Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo papildymą, kuriame atsirado 30 straipsnis, reglamentuojantis šuns pagalbininko pagalbą negalią turinčiam asmeniui ir jo galimybes ta teise pasinaudoti, aš nemanau, kad didelė bėda yra šuns vedlio sąvokos neįtraukimas. Nesutinku su Aurimu, kad šuo pagalbininkas ir šuo vedlys yra sąvokos „iš kitos operos“. Ir vieni, ir kiti šunys yra skirti teikti pagalbą tam tikrų apribojimų turintiems asmenims, tik šuo vedlys galėtų būti papildoma sąvoka šiame straipsnyje. Bet šunims vedliams galiotų iš esmės tie patys numatyti pagalbiniams šunims formalumai: pagalbiniai šunys turės būti atitinkamai ženklinami, jiems privalės būti suteiktos galimybės lydėti šeimininką viešojoje erdvėje (dėl privačios nepasakyta) ir, pareikalavus, šuns šeimininkas turi pateikti šuns statusą pagrindžiančius dokumentus. Šuns vedlio sąvoka didžiausią reikšmę turėtų šuns parengimo punktuose ir šuns finansavimo klausimais. Bet šiuos poreikius galima suderinti naujuoju įstatymu. 

Kitas dalykas, kad visos kalbos apie tai, kaip šuo vedlys suteikia galimybes neregiui orientuotis aplinkoje, dabar kelia nereikalingą įtampą tiek neregių bendruomenėje, tiek vertinant LASS pozicijas tokių šunų galimybės turėti klausimais. Aš visiškai sutinku, kad pirmiausia turi pradėti veikti įstatymas, kuriuo būtų reglamentuojama tokio šuns galimybė padėti savo šeimininkui. Tačiau nemanau, kad šuns vedlio skyrimo ir išlaikymo finansavimas yra prioritetinis mūsų valstybės klausimas arba toks turėtų būti. Taip manau dėl kelių priežasčių: 

1. Visų pirma, šuo vedlys nepadidins savarankiškumo tų neregių, kurie, dėl kažkokių priežasčių, negali / nemoka savarankiškai orientuotis aplinkoje. Tai yra, jei žmogus be šuns vedlio vienas gatvėje negali niekur nueiti, atsiradus vedliui, jis tikrai niekur su tuo šunimi nenueis. Tokio žmogaus negalėjimą orientuotis aplinkoje dažniausiai lemia šimtai įvairiausių pašalinių priežasčių, kurių šuo tikrai negali pašalinti. Nereikia sukelti papildomų vilčių tiems žmonėms, kurie galvoja, kad štai, jei jiems duotų šunį, jie visur nueitų savarankiškai. Drauge su šunimi jūs gausite ir didžiulę atsakomybę rūpintis gyvūnu! 

2. Šuo vedlys yra nepamainoma pagalba tiems neregiams, kurie jau savarankiškai orientuojasi aplinkoje. Jie gali padėti rasti šviesoforus, įėjimus, stoteles ir daug kitų dalykų. Be to, šuo vedlys padėtų neįkristi į netikėtai atsiradusias duobes ar neatsitrenkti į staiga iškilusias kliūtis. Bet, visų pirma, taip bus ne visais 100 procentų atvejų. Pavyzdžiui, mano draugai, vaikščiojantys su šunimis vedliais, sako, kad 7 ar 8 iš 10-ies atvejų šuo nuo tokių kliūčių apsaugo. Visų antra, šuo vedlys yra gyvas sutvėrimas, kuriam irgi būdinga nuotaikų kaita, bloga ar gera savijauta ir kiti fiziologiniai ypatumai, kurie atsiranda kasdieniame gyvenime, lygiai taip, kaip jie atsiranda jums! Esu visu šimtu procentų už šunis (manau, kad šunys apskritai mus daro geresnius), bet pagalba orientuotis dažnai yra emocinio lygmens, kai šuo jums tiesiog suteikia daugiau psichologinio saugumo. 

3. Man labai patiko vieno LASS nario palyginimas – šuns vedlio su prabangos preke. Visiškai sutinku, kad šuo vedlys yra komfortas, bet iš tų patogumų kategorijos, kurie nėra pirminiai. Kas pasiginčys su tuo, kad automobiliu patogiau ir saugiau važinėti nei viešuoju transportu? Tai gal valstybė turėtų mums kompensuoti asmeninį vairuotoją, kuris pagal mūsų pageidavimą vežtų mus visur, kur norime? Aišku, iš dalies tokia galimybė yra, nes turime galimybę pasinaudoti pavežėjimo paslaugomis, bet čia atskira tema. 

Parengti šunį vedlį kainuoja labai daug lėšų. Be to, jo išlaikymas taip pat nepigus. Dar svarbiau, kad jo darbinėms funkcijoms užtikrinti reikalingas nuolatinis bendradarbiavimas su jį ruošiančiu centru. Gal Berlynas ir ne kažkoks kosmosas, ir žmogus, surinkęs reikalingą pinigų sumą, galės tokį „servisą“ savo šuniui užtikrinti. Bet ar tikrai garbinga reikalauti iš mūsų valstybės, kuri šiuo metu turi priimti sprendimus, darančius įtaką kur kas didesniam visuomenės dalies komfortui, patenkinti visas šias sąlygas? Finansuoti šuns parengimą, jo pastovų darbinių funkcijų palaikymą ir priežiūrą, šuns mitybos ir sveikatingumo poreikius. O svarbiausia, šuo vedlys turi patrumpintą darbingumo amžių dėl sudėtingų savo darbo sąlygų ir didelės atsakomybės, kurią yra priverstas nešti. Jis visą laiką gyvena įsitempęs, kad jo šeimininkui kas nors atsitiks. Jis nežaidžia kaip kiti šunys, neatsipalaiduoja, jis aštuonias ir daugiau valandų yra pasiryžęs kęsti savo norą dėl gamtinių reikalų ir kitus poreikius, jei jums to prireiktų. Jis pasirengęs nerodyti emocijų ir visą laiką stengtis įtikti. Ar mes tikrai apgalvojame visas tokių reikalavimų puses? Ar dabar mūsų valstybė pajėgi atremti tokią finansinę naštą? 

„Last, but not least“ (liet. „Paskutinis, bet ne mažiau svarbus dalykas“), kaip sako anglai: Aš jokiu būdu nemanau, kad šunys vedliai yra nereikalingi mūsų valstybėje. Labai norėčiau, kad ji pasiektų tokias ekonomines sąlygas, kurios leistų mums visiems turėti šunų vedlių infrastruktūrą. Dabar valstybė suteikė galimybę naudotis asmeninio asistento pagalba. Tai gal tiesiog galime lėčiau reikalauti ir pirmiausia pasirūpinti, kad tinkamai veiktų teisinė bazė? 

Nuotrauka. Šuo vedlys neregiams – ir didelė pagalba, ir didelė atsakomybė / LASS archyvo nuotr. 

Lauke darganotą dieną iš kairės pusės užfiksuota siauro šaligatvio kreipiamąja linija einanti šiltai apsirengusių žmonių grupelė su tamsiu šunimi vedliu. Priekyje eina moteris, kairiąja pirštinėta ranka laikanti jai iš dešinės pėdinančio šuns pavadį ir nukreipusi veidą į gyvūną. Ji vilki vidutinio tamsumo striukę ir kepurę, mūvi tamsias kelnes ir yra užsirišusi šviesų raštuotą šaliką, kuris dengia smakrą ir burną. Ant nugaros krenta šviesūs į uodegą surišti plaukai. Jai iš dešinės eina per pusę galvos žemesnė moteris tamsiais, į uodegą surištais plaukais. Moteris dėvi šviesią striukę, džinsus, tamsias pirštines ir akinius nuo saulės. Jos kairė ranka laiko šuns vedlio rankeną, o susitelkęs veidas nukreiptas į priekį. Trijulei už nugarų seka vyresnio amžiaus moteris trumpais garbanotais plaukais, dėvinti tamsią striukę ir džinsus. Už kelių metrų stoviniuoja pasivaikščiojimą stebintis žmogus. Grupelei iš kairės auga žolė, ant kurios nukritę keli lapai, o iš dešinės iš žolės kuokštų styro smilgos. Fone tęsiasi gatvė, kurios kitoje pusėje stūkso keli vienaukščiai ir dviaukščiai pastatai, prie jų stovėjimo aikštelėse palikti automobiliai. Tamsus trumpakailis šuo rūpestingai žvelgia į priekį ir atrodo pasirengęs padėti pasiekti kelionės tikslą.