Vaikystėje beveik visos mano dienos buvo kaip balandžio 1-oji. Turėjau net kelis padūkusius ir beveik 10 metų vyresnius pusbrolius, gyvenusius netoliese, tad jie vos ne kasdien stengdavosi pasidaryti sau pramogą, pasišaipyti iš dar naivaus ir patiklaus vaiko. Jų pastangomis savo liežuviu patyriau, kokia per speigą viduržiemį „saldesnė už medų“ metalinė tvora, kad jei stipriai delnu trenksi per kaktusą, iš jo iškris pinigas, kad burnoje ilgai laikoma druska pavirsta į skaniausią pasaulyje saldainį, kad važiuoti dviračiu geriausia mokytis leidžiantis nuo stataus skardžio, ką reiškia gauti kriaušių ir panašiai. Dabar nesuprantu, kaip aš, vieną dieną skaudžiai apgautas, kitą dieną vėl patikėdavau prasimanymais ir eilinį kartą patekdavau į pusbrolių paspęstus spąstus. 

Kartą mane apgavo net tėtis. Jis pasakė, kad aš neišbūsiu po stalu, kol jis 3 kartus trenks per tą stalą kumščiu. Įsivaizdavau, kad tikrai sugebėsiu iškęsti tokį visai nesudėtingą išbandymą ir susilažinau. Tėtis, nestipriai bakstelėjęs į stalą du kartus, išėjo savais reikalais, o aš ilgokai patūnojęs po stalu, galiausiai nusiminęs ir nusivylęs turėjau išlįsti taip ir nesulaukęs to lemtingo trečio karto. Vis tik po pusmečio vėl „užlipau ant to paties grėblio“. Dešimtmečiu vyresnė sesuo, žinodama, kad aš labai mėgstu koldūnus su džiovintų grybų įdaru, erzino, kad aš nesuvalgysiu jų vos 10 vienetų. Pamiršęs karčias pamokas vėl susilažinau. Sesuo prieš tai buvo suskaičiavusi, kad puode buvo likę tik 9 koldūnai. Mokyklinės išdaigos jau atskira tema ir viešai spaudai netinkama, nes gali tapti puikia metodine mokomąja pavojingų išdaigų ir šunybių medžiaga ateinančioms kartoms. 

Tiesą sakant, kai gerai pagalvoji, tai ir dabar, kai esu labai brandaus amžiaus, mažai kas pasikeitė. Juk aplink kasdien tiek daug melo, sąmokslo teorijų, svaičiojimų, mokslais nepatvirtintų įsitikinimų. Skirtumas tik tas, kad dabar apgautas ar apsigavęs nebegaliu nubėgti pas mamą pasiskųsti ir pasiguosti. 

O dabar pabandysiu jus apgauti. Pateiksiu net du klausimus: kiek kiaušinių tuščiu skrandžiu gali suvalgyti alkanas žmogus? Kitas klausimas: prie tvoros auga obelis. Šakos nusvirusios į kaimyno sklypo pusę, ten krenta obuoliai, o kaip tik patvoryje žydi kaimyno tulpės. Kaip išspręsti šią problemą? Jei teisingai atsakysite į abu klausimus, amžina jums garbė ir šlovė. Atsakymus pasitikrinkite straipsnio pabaigoje. 

Mokslininkai nustatė, kad žmogus per parą vidutiniškai juokiasi 5 minutes. Kadangi visų sričių medikai sutartinai šaukia, kad juoktis sveika ir naudinga, drįstu teigti, kad pateiktas rodiklis visai nejuokingas. Pamąstykime, ar mums smagiau bendrauti su linksmai nusiteikusiu, mokančiu delikačiai pajuokauti, ar su vien tiek savo, tiek svetimais rūpesčiais ir problemomis apsišarvavusiu pašnekovu? Žmonės rasdavo iš ko pasijuokti net žiauriose koncentracijos stovyklose, tremtyje ar karo metu, nes tai padėdavo jiems ištverti atrodo neįveikiamus fizinius ir ypač – psichologinius sunkumus. 

Daug dalykų iš praeities dabar atrodo juokingi, nors anuomet tai atrodė tikras dalykas. Radau informacijos, jog senovės Vokietijoje buvo tikima, kad nuo dantų skausmo gali padėti bučinys asilui ir net skaičiavimas atbulai. Prieš 60–70 metų „Tour de France“ dviračių lenktynininkai prieš įkalnę arba pradėję į ją važiuoti, surūkydavo cigaretę. Dar keisčiau atrodo tai, kad parūkyti jiems rekomenduodavo patys komandų medikai. Net įžymusis Hipokratas visai rimtai, o ne juokais moterims, turinčioms mažas krūtis, siūlė dažnai ir garsiai dainuoti. O gal visai be reikalo mokslas vėliau tokį būdą paneigė kaip neefektyvų. Jei jūsų organizacijoje yra ansamblis, galite palyginti dainuojančių ir nedainuojančių moterų krūtines. Sudėtingiau bus tai padaryti, jei, kaip aš, esate neregys. 

Bendžaminas Franklinas mėgo pajuokauti. Jis turėjo specialią lazdą, į kurią įpildavo alyvos. Sakydamas, kad gali sutramdyti bangas, įkišdavo lazdos galą į vandenį ir paspausdavo nematomą mygtuką. Alyva išsiliedavo, o kadangi ji sunkesnė už vandenį, bangos tame plote nurimdavo. Kai kurie linksmi dalykai persiduoda iš kartos į kartą. Suomijoje dar gyva tradicija, kai tikro vyro įšventinimas vykdomas nuogu užpakaliu pasėdint ant skruzdėlyno. Humoras kartais pasireiškia ir kaip protesto forma. Italijoje, kai buvo patvirtinti privalomi saugos diržai automobiliuose, atsirado marškinėliai su nupiešto ant jų diržo imitacija. 

Nežinau, kur ir kas sugalvojo balandžio 1-ąją kaip juokų ir pokštų dieną, bet pateiksiu keletą oficialių faktų. 1698 metais Didžiojoje Britanijoje pirmas pasaulyje spaudoje paskelbtas balandžio pirmosios pokštas, kad viešai bus prausiami ir šukuojami liūtai. 1976 metais JAV balandžio pirmąją spaudoje buvo paskelbta, kad dėl neįprasto planetų išsidėstymo pasikeis žemės gravitacija, tad kas pašoks, pajus, kad palengvėjo. 1983 metais JAV buvo paskelbta, kad į pomidorą įvestas karvės genas ir jis turi daug baltymų, tad skoniu ir kitomis savybėmis labai primena jautieną. Amerikiečiai yra paskelbę, kad sukūrė mėsainį kairiarankiams ir nurodė, kuriuose prekybos centruose jų galima įsigyti. 

Tiesa, kiekvieną dieną galime atrasti žinučių, kurios yra tikri faktai, bet skamba kaip pokštai. Jei paklaustume mongolų, ar jie turi jūrų laivyną, pastarieji atsakytų teigiamai, bet detaliau išsiaiškinus paaiškėja, kad jie turi tik 1 laivą, kurį aptarnauja 7 jūreiviai, iš kurių tik 1 moka plaukti. Ar patikėsite, kad Indijoje veikia mafija, kuri užsiima smėlio kontrabanda. O štai visai neseniai Norvegijoje vienas turistas gavo 1300 eurų baudą už tai, kad išgąsdino baltąjį lokį. Jei Prancūzijoje važiuoji traukiniu, tai iš visų gyvūnų tik už gyvą sraigę reikia mokėti papildomą mokestį. Didžiojoje Britanijoje vyras, turintis šunelį, susilaužė koją. Po kelių dienų pastebėjo, kad ir jo šunelis šlubuoja. Nustebo dėl tokio sutapimo ir nuvežė pas veterinarijos gydytoją. Sumokėjo už tyrimus 300 svarų. Veterinaras, patikrinęs tyrimų rezultatus, patarė vežti augintinį pas psichologą ar net psichiatrą, nes šunelis tiesiog pamėgdžiodamas savo šeimininką iš empatijos imituoja kojos traumą. Mistinė, o gal detektyvinė žinia, kai Sent Luiso valstijos zoologijos sode pitonė, kuriai 62-eji, padėjo 7 kiaušinius, nors patino nematė jau 2 dešimtmečius. Dauguma Gineso rekordų man atrodo kaip balandžio pirmosios pokštai. 

Peržiūrėjęs savo kompiuterinį dienoraštį, atrinkau kelis epizodus iš savo, jau kaip neregio, užfiksuotų balandžio 1-osios planuotų ar atsitiktinių nuotykių kraitelės. Užėjęs pas mane buvęs bendradarbis pakvietė į svečius, o man trumpam išėjus iš svetainės, persuko ant sienos kabėjusio laikrodžio rodyklę 1 valanda į priekį. Žmogelis, tikėjęsis, kad aš ateisiu pas jį visa valanda anksčiau, nustebo, kai sulaukė sutartu laiku ir pasijuto pats apsigavęs, kai sužinojo, kad tas ant sienos kabantis laikrodis man buvęs nebuvęs, nes aš naudojuosi tik kalbančiais. Onutė, prieš išeidama pasivaikščioti, pasiteiravo laiptinėje sutiktos kaimynės, ar kartais nematydama ji neapsimovusi skirtingų kojinių. Gavusi patikinimą, kad kojinės vienodos, rami išėjo į lauką. Grįžusi Onutė užsuko pas jau minėtą kaimynę ir papriekaištavo, kodėl ji nepasakiusi, kad jos ne kojinės, o batai skirtingi. „Tai kad tu klausei tik apie kojines, batų neminėjai, galvojau, kad specialiai tokią dieną šitaip apsirėdei norėdama kitus palinksminti“, – atsakė kaimynė. 

Palangoje vyras parduoda skumbrę, bet šaukia, kad pirktume stintas. Tam, kad įtikinamai atrodytų, tiksliau kvepėtų, šalia padėjęs šviežių agurkų. Abejojančius ragina pauostyti, kuo parduodama žuvis kvepia. Pasiteiravus, ar tikrai parduoda stintas, atsakė, kad tikrai parduoda, nes pačios juk neparsiduos. Į eilinį užsiėmimą atėjo Dangiras. Pasiklausęs neįprasto garso nusprendė, kad kažkur netoliese skraido parasparnis. Pasijuokėme, kai paaiškinau, kad tai mano senasis stacionarus kompiuteris tokius keistus garsus skleidžia. 

Kartą, dar gyvendamas ir dirbdamas Molėtuose, užsidėjau akinius be stiklų, tikėdamasis ką nors apgauti. Niekas visą dieną nekreipė jokio dėmesio. O eidamas koridoriumi išgirdau, kaip esu aptarinėjamas, kad dėl savo prasto regėjimo užsidėjau sudaužytus akinius. Su tais pačiais akiniais atsitiko kita istorija. Iš Panevėžio atveždavo nemokamų, labdarai paaukotų akinių iš optikos parduotuvių ir silpnaregiai galėdavo pasirinkti, gal ras sau tinkamus. Viena močiutė peržiūrėjusi visus akinius pasirinko tuos pačius, mano jau minėtus, kurie visai be stiklų. Ji tikino, kad su tais akiniais jai daug ryškesnis vaizdas. 

Keliavau per miestą ir staiga man kažkas nutraukė kepurę. Atsigręžiau ir pasiteiravau, kas čia su manimi taip juokauja. Tyla. Norėdamas prakalbinti išdykėlį, pakėliau baltąją lazdelę lyg norėdamas smogti skriaudėjui. Vėl jokio garso. Tada ir supratau, kad čia kažkas ne taip. Pagraibęs šaligatvį, radau kepurę, o pokštą man iškrėtė nusvirusi medžio šaka. Kartą manęs pasiteiravo, kodėl aš švarką taip keistai susisegęs. Aš tik šyptelėjau, atseit suprantu, kad juokauji. Vis tik parėjęs namo ir rengdamasis supratau, kad tas žmogus nejuokavo, o aš tikrai visą dieną vaikščiojau kreivai susisegęs. Tą kartą buvau teatralų seminare Paluknio aerodrome. Jo viešbutuke tik koridoriaus gale yra virtuvėlė. Nuėjęs išsiviriau arbatos ir nešu į savo kambarį. Girdžiu kažkas dejuoja. Pradžioje negarsiai, po to vis garsiau. Pirma mintis – kažką skauda, stena, vėliau – kad mylisi, o kai priėjau netoli savo durų, supratau, kad tai žmogus duše po šaltu vandeniu prausiasi. Dar stipriau apsigavo mano gera pažįstama Miglė. Ji pamatė ant palangės virpantį paukštelį. Miglė visa pilna užuojautos, nes pamanė, jog jis serga, juk atrodė toks leisgyvis. Staiga tas paukštelis purptelėjo ir palikęs ant palangės nedidelę garuojančią krūvelę, žvalus nuskrido. 

Gal ir sunku patikėti, bet balandžio 1-ąją juokauja ne tik žmonės, bet ir daiktai. Užsilipau ant kalbančių svarstyklių be batų ir paaiškėjo, kad svėriau 76 kilogramus 400 gramų. Po 10 minučių pasisvėriau dar kartą, bet jau su žieminiais batais ir svėriau tik 75 kilogramus ir 800 gramų. Anot svarstyklių, be batų aš sunkesnis. 

Šiemet balandžio 1-oji sutapo su antrąja Velykų diena. Vyksta Mišios. Kunigas liepia į maldos žodžius atsakyti „Išklausyk mus, Viešpatie“. Jis sako maldos žodžius, o visi žmonės bažnyčioje atsako. Staiga kunigas pamatė, kad vienas vaikas nepastebėtas net ant altoriaus bando lipti. Kunigas sako: „Paimkite kas nors nuo altoriaus tą vaiką.“ Visa bažnyčia choru: „Išklausyk mus, Viešpatie.“ Keli žmonės nesusivaldę garsiai prunkštelėjo. Nežinau dėl kitų, bet šis maldos epizodas buvo dangaus išklausytas, nes motina pasiėmė tą vaiką ir išsivedė. 

Humoro grupės, kuriai vis dar bandau vadovauti, nariai kasmet prisimena tokį pokštą. Taip sutapo, kad būtent juokų dieną ruošėmės vykti vaidinti į Jonavą. Parašiau žinutę, kad užsitrenkė durys ir negaliu išeiti. Gyvenau 5-ame aukšte. Visai nedaug trūko, kad man būtų iškvietę ugniagesius. Laimei, vienai merginai, nusprendusiai nedelsiant ryžtingai mane gelbėti, nepakako sąskaitoje pinigų, o kol ji tekina bėgo į artimiausią punktą pasipildyti sąskaitą, kitai kilo įtarimas, ar tai nebus balandžio 1-osios pokštas. 

Atsakymai į straipsnio pradžioje pateiktus klausimus: žmogus tuščiu skrandžiu gali suvalgyti tik vieną kiaušinį, nes po to skrandis jau nebebus tuščias. Atsakymas į antrą klausimą – ogi nieko nereikia daryti. Jokios problemos nėra, nes kai žydi tulpės, obuolių dar nėra.