Ši pavasario šventė ne taip seniai sugrįžo į mūsų kalendorius. Ji minima pirmąjį gegužės sekmadienį. Apie šią šventę ir jos prasmę galima būtų parašyti tomus knygų, sukurti širdį veriančių filmų ar spektaklių. Tą dieną stengiamės aplankyti savo MOTINAS. Joms skirti didžiausią dėmesį ir padėkoti už galimybę džiaugtis gyvenimu. Artėjančios šventės proga noriu pasveikinti visas mamas ir močiutes bei iš visos širdies palinkėti šypsenos veide, neišsenkančios atjautos, meilės ir ... dėkingų vaikų. 

Artėjančios Motinos dienos proga į „Mūsų žodžio“ klausimus sutiko atsakyti trijų vaikų mama, pasakų kūrėja kaunietė Indrė Gaskaitė. Išleidusi jau keturias kompaktines plokšteles vaikams skirtų pasakų, Indrė keliauja po mūsų šalies mokyklas su edukacine programa moksleiviams „Pažintis su neregio pasauliu“. Nauja Indrės veiklos sritis – krikštynų švenčių vedimas. Tad su Indre kalbamės apie šventes ir nekasdienišką kasdienybę. 

– Kas Jums yra pirmasis gegužės sekmadienis ir kaip jį švenčiate? 

– Ši diena prasideda nuo sveikinimų. Lankome mūsų mamas ir močiutes. Nelieku nuskriausta ir aš, mane pasveikina vaikai – nuo mažiausio iki didžiausio. Gautos dovanos tikrai suvirpina širdį, bet ne jas sau akcentuoju, o galimybę pabūti kartu, pasidžiaugti vieni kitais. Kiekvienais metais Motinos diena yra kitokia, nepasikartojanti. Su skirtingu vaikų skaičiumi, skirtingomis nuotaikomis, emocijomis. Laikausi nuostatos – pirmiausia šventė turi būti manyje, o tik po to – aplinkui. Šventę turi susikurti pats, o ne laukti, kol ją sukurs tau kiti. 

– Motinystė – tai pašaukimas ar kas kita? 

– Man motinystė – būtis, esybė. Ar tai yra pašaukimas? Pašaukimas – gal tai šeima. O iš to kyla motinystė. Kitais žodžiais tariant, motinystė – dalis manęs. Šeima – tai viena iš svarbiausių gyvenimo ašių. Mama gali būti visokia: ir pavargusi, ir pikta, ir laiminga, ir linksma, bet vaikams mama visada bus mylima ir mylinti. 

– Kaip sekasi tvarkytis turint didelę šeimą nematant? 

– Niekada gyvenime nemąsčiau dėl regėjimo turėti ar neturėti didelės šeimos ar apskritai – tapti mama. Aš tiesiog esu, gyvenu, kaip noriu. Visada sau kartoju: turima negalia – tai galia matyti širdimi. 

Į atmintį įstrigo viešnagė viename darželyje. Mane užkalbino viena auklėtoja. Jos grupę lankė mažylis, kurio mama beveik nemato. Sužinojusi, kad turiu tris vaikus, labai nustebo. Ne dėl vaikų skaičiaus, o dėl mano savarankiškumo ir aktyvios veiklos. Ji nuoširdžiai negalėjo patikėti, kad aš nesinaudoju socialinio darbuotojo pagalba. Suprantama, visko savarankiškai padaryti negaliu, kartais prireikia šiek tiek pagalbos, bet kadangi mano aplinkoje visi yra regintys, su malonumu man patalkina. 

– Kokia būna aplinkinių reakcija sutikus Jus kartu su vaikais gatvėje, ypač, kai vaikai dar maži? 

– Aš Kauno mieste gana dažnai matoma ir atpažįstama, nes savarankiškai keliauju ne tik viena, bet ir su vaikais. Noriu pasidžiaugti, kad mane pastebėję miesto erdvėse žmonės mielai pagelbsti. 

Arba štai – gyvenimiškas pavyzdys: sunegalavo mano jaunėlis. Nežinojau, kas jam yra. Savarankiškai nuvažiavau į Kauno klinikų Priėmimo skyrių. Tiesa, mes gyvename šalia klinikų. Gydytojai atliko standartines procedūras, paėmė būtinus tyrimus. Žinau, kad tyrimų rezultatų laukti reikės ilgai. Prašau gydytojos, kad leistų važiuoti namo, o rezultatus praneštų telefonu. Išgirdau sau netikėtą atsakymą: šiaip to nedarau, bet dėl jūsų gyvenimo džiaugsmo nusižengsiu kasdienei praktikai ir paskambinsiu. Gydytoja netgi mus palydėjo iki lauko ir įsodino į taksi. Nesulaukusi gydytojos skambučio supratau, kad jaunėlio tyrimai geri. Šioje situacijoje dar kartą pasiteisino mano pozicija – aš neprašau gailesčio, bet nešu džiaugsmą. 

– Pakalbėkime apie motinystės kasdienybę. 

– Kai kasdienybėje susiduriu su iššūkiu, kiekvienam visuomet randu sprendimą. Kartais iš situacijų tenka suktis vienai. Tada nevengiu aplinkinių paprašyti pagalbos. Pavyzdžiui, su vaikais dažnai lankomės žaidimų aikštelėse. Vaikai bėgioja, laksto, karstosi. Suprantama, kad aš paskui juos nebėgu, ir kam to reikia? Dažniausiai žaidimų aikštelėje yra ir kitų vaikų, kurių mamos ar tėčiai šalia sėdi ant suoliukų. Jų paprašau, kad akies krašteliu stebėtų ir manąsias atžalas, ir jie mielai sutinka. Ir ne todėl, kad aš nematau, o todėl, kad esu pozityvi. 

Kadangi esu švietimo bendruomenės dalis, tai vaikų darželyje, mokykloje greitai surandu kontaktą. Prireikus, esu pasitinkama, palydima. 

– Atskleiskite gausios šeimos džiaugsmus ir privalumus. 

– Didžiausia palaima namuose – girdėti vaikų džiaugsmingą klegesį. Ypač, kai jie vienas kitą gaudo. Tada linksmybės trykšte trykšta. Didelės šeimos privalumų yra tikrai daug. Jų visų nevardysiu, tik apsiribosiu vienu aspektu – galimybe su kiekvienu vaiku mėgstamas veiklas nuveikti atskirai. Tas veiklas prisitaikau pagal norus ir galimybes. Jeigu noriu nueiti į vandens parką – imu vyresnėlį. Norėdama aplankyti lėlių teatrą, pasiimu dukrytę, o kai norisi išgerti kavos ir smagiai paplepėti su draugėmis, pasiimu mažylį. 

– Indre, Jūs surandate laiko ne tik šeimai, bet ir aktyviai veiklai – papasakokite apie ją. 

– Yra posakis – kuo turi mažiau laiko, tuo daugiau padarai. Aš ne išimtis. Veiklų tikrai turiu daug. Pirmoji ir svarbiausioji – vaikų edukacijos. Tuo tikslu tenka važinėti po visą šalį. Lankantis kituose miestuose atsiranda papildomo laisvo laiko. Jį stengiuosi tinkamai išnaudoti. Pradedant nuo kultūrinių renginių ir baigiant susitikimais su draugėmis. Kita sritis – vakarienės tamsoje. Turėjau net dvylika sezonų. Jos rengiamos Kauno senamiestyje įsikūrusiame restorane „Daugirdas“. Dar viena veikla – krikštynų vedimas. Vedu ne viena, o su drauge, kuri groja fleita. Tai man ganėtinai nauja veikla. 

– Jūsų veikla įtraukta į Kultūros paso paslaugų sąrašą. Smulkiau papasakokite apie jį. 

– Tai Kultūros ministerijos indėlis į vaikų švietimą. Metams kiekvienam moksleiviui kultūriniam švietimui yra skiriama tam tikra pinigų suma. Šios lėšos naudojamos įvairioms kultūrinėms edukacijoms. Norintieji vesti edukacines veiklas vaikams parengia savo programas, kurios konkurso būdu yra įtraukiamos arba ne į Kultūros paso paslaugų sąrašą. Iš jo vėliau pedagogai gali užsisakyti norimas edukacijas į savo ugdymo įstaigą. Manuoju atveju pateikta programa atitiko visus reikalavimus ir buvo įtraukta į minėtą paslaugų sąrašą. 

Vesti edukacijas einu į kelias skirtingas klases vienoje ugdymo įstaigoje. Tokių edukacijų paprastai per dieną galiu pravesti 4–6. Pirmiausia vaikams perskaitau savo kūrybos pasaką. Tada mes ją aptariame. Vėliau duodu spausdinti brailio mašinėle, paliesti brailio knygą ir taip reginčiuosius supažindinu su brailio raštu. Taip pat išsiaiškiname, kodėl baltoji lazdelė balta, kaip man padėti pereiti gatvę, įlipti į autobusą ar nusipirkti ledų. Tada demonstruoju priemones: kalbantį termometrą, kalbantį telefoną, pinigų atpažinimo priemonę ir net spalvų detektorių, kuris vaikams pasako jų rūbų spalvas gražia lietuvių kalba. 

– Visuomeniniu transportu tenka nemažai keliauti po Lietuvą, kaip susidorojate su kelionių metu kylančiais iššūkiais? 

– Iš tiesų, keliauti tenka labai dažnai. Kauno autobusų stotis man tapo vos ne antraisiais namais. Dažniausiai joje atsirandu šeštą valandą ryto. Dabar mane jau pasitinka apsauga ir paklausia, kur važiuosiu. Sužinoję – palydi iki autobuso. Ilgainiui atmintinai išmokau daugelio aikštelių numeraciją ir vietą bei kryptis, į kuriuos miestus išvyksta autobusai. Grįžti sunkiau. Kituose miestuose kartais esu palydima. Neretai tenka ir paklausti, netgi paprašyti pagalbos. Pasitaiko ir linksmų nutikimų. Štai Mažeikiuose stoviu autobusų stotyje. Prie manęs prieina vyras ir klausia: „Tu namo?“ Patvirtinu. Jis paima mane už parankės ir nusiveda į autobusą. Supratau, kad tai tas pats vairuotojas, su kuriuo ryte atvažiavau į šį miestą. 

– Susitinkate su įvairaus amžiaus moksleiviais, kokią žinutę jiems stengiatės ištransliuoti? 

– Vaikus raginu vertinti tai, ką turi: akis, kurios mato, ausis, kurios girdi, rankas, kuriomis galima paliesti. Visada kartoju, kad aš esu tokia pat, kaip ir jie: džiugi, mylinti ir trokštanti dalytis. 

Nuotrauka. I. Gaskaitė edukacijoje / asmeninio archyvo nuotr. 

Indrės Gaskaitės nuotrauka. Jauna moteris sėdi mokyklos klasėje prie stalo, jai už nugaros ant sienos kabo didžiulė mokyklinė lenta. Netoli lentos pakabinti įvairūs plakatai. Moteris kiek pasisukusi dešiniuoju profiliu, rašo brailio mašinėle. Šalia Indrės ant stalo guli nedidelė rankinė. Indrė atrodo susikaupusi, jos žvilgsnis nukreiptas tolyn, galbūt į priešais ją stovintį pašnekovą. Indrės plaukai tamsūs, tiesūs ir ilgi, mergina vilki tamsią suknelę trijų ketvirčių rankovėmis. 

Nuotrauka. Tikromis vertybėmis ir fantazija alsuoja Indrės sukurtos pasakos, išleistos kompaktinėse plokštelėse / asmeninio archyvo nuotr. 

Nuotraukoje pavaizduota ant palangės stovinti disko dėžutė. Tamsaus viršelio kairėje pusėje stovi nupieštas šviesus žmogutis, pasisukęs dešiniuoju profiliu ir kaire ranka prieš save iškėlęs žibintą, kuris nušviečia dešinėje pusėje augantį medį. Žmogučio veidas be bruožų, išskyrus tamsų akies taškelį. Už jį dvigubai didesnio medžio lapijoje auga lauko gėlės. Ant vieno žiedo tupi voveraitė, ant kito – povas, aplink skraido bitutės. Iš kairės kamieno pusės auga gėlė, o iš dešinės – didelis lapas, ant kurio ilsisi drugelis. Viršutiniame dešiniajame viršelio kampe, kur krenta žibinto šviesa, išryškėja šviesūs linijomis sujungti žvaigždynų taškeliai. Nuo žmogeliuko rankos link medžio viršaus lanku eina šviesus užrašas „Ištiesk ranką pasakai“, o apačioje horizontaliai užrašyta „Indrė Gaskaitė“. Ant dėžutės šviesios nugarėlės viršuje tamsiomis raidėmis taip pat nurodytas autorės vardas, o apačioje – pasakų rinkinio pavadinimas. Viršelio paveikslėlyje juntamas švelnumas ir kvietimas atrasti kažką gražaus.