„Dabartinė situacija nuo buvusios prieš aštuonerius metus skiriasi iš esmės. Tuomet mums sakė tiesiai šviesiai: „Jūs dergiate valstybę.“ Ženevoje oficiali Lietuvos delegacija su mūsų atstovais visiškai nebendravo“, – prisimena Lietuvos negalios organizacijų (LNF) advokacijos projektų vadovė Simona Aginskaitė. Kad geriau suprastume, apie ką kalbama, atsukime metų „laikrodį“ keliolika padalų atgal. 2010-aisiais Seimas ratifikavo Jungtinių Tautų (JT) neįgaliųjų teisių konvenciją, kartu tai reiškė, kad Lietuva, kaip valstybė, ją įgyvendindama prisiima tam tikrus įsipareigojimus. 2016 m. pavasarį JT Neįgaliųjų reikalų komitetas svarstė, kaip šių įsipareigojimų valstybė laikosi: jam buvo pateiktos dvi ataskaitos – oficiali ir šešėlinė. „Kiekviena tarptautinė konvencija, ar kalbėtume apie neįgaliųjų, ar apie vaiko, ar apie moterų teises, reguliariai yra peržiūrima, tai yra vertinama, kaip šios konvencijos nuostatos įgyvendinamos konkrečioje šalyje. Svarsto ir vertina atitinkami JT komitetai. Šiuo atveju kalbame apie JT Neįgaliųjų teisių komitetą. Oficiali Lietuvos ataskaita bus svarstoma 2016 metų balandį. Tuomet komitetas svarstys ir alternatyviąją, mūsų parengtą ataskaitą. Svarstymas vyks Šveicarijoje, Ženevoje“, – 2016-ųjų pradžioje „Mūsų žodžiui“ sakė LNF prezidentė Dovilė Juodkaitė. Tuomet ji dar kalbėjo, kad nei JT Neįgaliųjų teisių, nei kiti komitetai, svarstydami, kaip šalys narės laikosi tarptautinių įsipareigojimų, neskelbia privalomo pobūdžio sankcijų: „Yra tarptautinis susitarimas, kad konvencijos priimamos ir ratifikuojamos gera valstybių valia ir savo noru, todėl laisva valia ir geranoriškai turėtų būti įgyvendinamos. Tai lyg džentelmenų klubas – jeigu į tą klubą atėjai, turi laikytis ir jo taisyklių!“ 

Tiktai viena yra džentelmenų klubo taisyklės ir šiek tiek kita – patys džentelmenai... Praėjus aštuoneriems metams po pirmojo ne visai džentelmeniško bendravimo, tiksliau – nebendravimo, LNF JT Neįgaliųjų teisių komitetui parengė antrąją šešėlinę ataskaitą. Visuomenei ji pristatyta šių metų vasario pabaigoje. Kol kas ne visiškai aišku, kada ji bus svarstoma: kalbama apie 2025 metus, bet konkreti data dar nėra paskelbta. „Džentelmenų klubo“ vaizdas, pačių ataskaitos rengėjų teigimu, jau visiškai kitoks: dialogas, bendradarbiavimas su valstybės institucijomis, atvirumas kitai nuomonei. Šešėlinę ataskaitą pristatant dalyvavusi socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė vardija drauge su nevyriausybinėmis neįgaliųjų organizacijomis atliktus darbus: pokyčiai užimtumo srityje, asistento būtinybė, negalios reforma. „Šie metai – rinkimų, kai norime pasirodyti vieni prieš kitus geresni, gražesni, bet manau, kad kartu padarėme nemažai, – sakė M. Navickienė. – Labai daug priklauso nuo savivaldos lygmens. Ne viską gali sureguliuoti centrinė valdžia. Vykdama į savivaldybes visada pasidomiu, kiek kurioje skiriama lėšų socialinių paslaugų plėtrai.“ Apie daugelį ministrės paminėtų ir nepaminėtų pokyčių „Mūsų žodis“ rašė ir dar rašys, tiktai šešėlinės ataskaitos rengiamos ne tam, kad jose būtų giedami ditirambai valdžiai. 

LNF drauge su kitomis neįgaliųjų organizacijomis (taip pat ir Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, LASS) parengtoje ataskaitoje apžvelgiami beveik visi JT neįgaliųjų teisių konvencijos straipsniai ir kaip jų laikomasi. Su vienais teiginiais galima sutikti besąlygiškai, dėl kitų – diskutuoti, kelti savo klausimus, argumentus ar kontrargumentus. Iš antros pusės, neturėtume pamiršti, kad negalios yra įvairios, kad tai, kas atrodo nesvarbu ar nereikalinga vienos negalios žmonėms, gali būti labai aktualu ar skausminga kitai negaliai. Pavyzdžiui, aptariant lygybę prieš įstatymą, kalbama apie neįgalaus žmogaus veiksnumą / neveiksnumą, apie teisę pačiam neįgaliam žmogui priimti su jo gyvenimu, jo paties kūnu susijusius sprendimus. Akliesiems tai jau seniai nebeaktualu, bet vis dar labai aktualu ir skausminga psichosocialinę negalią turintiems žmonėms. 

Pristatant šešėlinę ataskaitą buvo apžvelgtos šešios svarbesnės jos kryptys: 

• Būtini pokyčiai ir rekomendacijos dėl įtraukiojo švietimo įgyvendinimo; 

• Būtini pokyčiai užtikrinant žmonių su negalia saugumą ekstremalių situacijų metu; 

• Būtini pokyčiai užtikrinant lygias moterų su negalia teises Lietuvoje; 

• Rekomendacijos dėl žmonių su negalia užimtumo didinimo; 

• Pozicija ir rekomendacijos dėl paslaugų bendruomenėje plėtros; 

• Veiksnumo reformos įgyvendinimo Lietuvoje apžvalga ir rekomendacijos. 

Trumpai apžvelkime vykusią diskusiją. 

„2020 m. Seime priimtos Švietimo įstatymo pataisos, įtvirtinančios vaikų su negalia teises su visais bendraamžiais lankyti tas pačias ugdymo įstaigas. Įstatymo pataisos turėjo būti įgyvendinamos palaipsniui, per ketverius metus, ir įsigalioti jau šį rudenį. Prasidėjo pasirengimas, didėjo finansavimas, – sakė LASS viceprezidentas Vilmantas Balčikonis. – 2023-iųjų pabaigoje keletas Seimo narių pateikė siūlymus, kuriuos priėmus būtų atsitraukta nuo dabartinių įstatymo nuostatų, o kartu stipriai apribota tėvų, auginančių vaikus su negalia, galimybė rinktis ugdymo įstaigą.“ Vietoje to, rašoma ataskaitoje, siūloma didinti institucijų ir tarnybų įgaliojimus: Pedagoginė psichologinė tarnyba (PPT) spręstų, ar vaikas ugdysis bendroje klasėje, ar grupėje / klasėje, skirtoje mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių. Mokykla, negebėdama užtikrinti vaikui nustatytų mokymosi pagalbos poreikių, taip pat galės siūlyti kitą mokyklą. Šeimai nesutikus, galutinį sprendimą priimtų savivaldybės Vaiko gerovės komisija kartu su Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba. LNF pastebi, kad nėra tokio dalyko, kaip šimtaprocentinis pasirengimas į bendrojo ugdymo mokyklas priimti vaikus su negalia. Kiekviena istorija individuali, todėl ruoštis mokykla turi irgi individualiai. Jeigu lauksime, kol bus pasiruošusios visos mokyklos, toks laikas gali ir neateiti. 

Priminsime, kad vasarį dėl minėtų Švietimo įstatymo pataisų Seime vyko karšta diskusija. Pataisų rengėjai pripažino, kad jų siūlymai buvo skuboti, ne visai atitinkantys realaus pasirengimo dvasią, bet viskas bent kol kas tuo ir baigėsi. Kovo pabaigoje jokių žinių apie Švietimo įstatymo keitimą ar nekeitimą nebuvo. 

Dėl visiems suprantamų priežasčių šešėlinėje ataskaitoje daug dėmesio skirta humanitarinėms krizėms ir ekstremalioms situacijoms. „Pandemija, ją sekęs karantinas, karas Ukrainoje buvo nauja situacija mums visiems“, – sakė LNF prezidentė D. Juodkaitė. LNF pozicija šiuo klausimu aiški: „Pavojingose situacijose, ištikus humanitarinėms krizėms, žmonės su negalia turi gauti tokią pačią pagalbą kaip ir visi kiti Lietuvos gyventojai. Neužtenka, kad pagalba žmones tiktai pasiektų, reikia, kad ji atitiktų jų individualius poreikius.“ 

Ką reiškia šie žodžiai tikrovėje? Praėjusių metų rudenį neįgalieji, kaip statistai, pirmą kartą dalyvavo Lietuvoje vykusiose civilinės saugos pratybose. Anksčiau vykdavusiose pratybose „neįgalieji“ irgi dalyvaudavo, bet juos vaidindavo negalios neturintieji. Pratybų rengėjai realiai pamatė, kokios yra skirtingas negalias turinčių žmonių galimybės judėti nepažįstamoje aplinkoje, komunikuoti. Kartu susirūpinta civilinės saugos statinių, priedangų prieinamumu įvairių negalių žmonėms, jų poreikiams pritaikytas tinklalapis „lt72.lt“. Tuo pat metu konstatuojama, kad ištikus ekstremaliai situacijai ar humanitarinei krizei, trūksta duomenų apie negalios žmones ir šeimas, kurioms reikėtų pagalbos. Rengiantis kritiniams atvejams, savivaldai siūloma turėti neįgaliųjų registrą, galbūt sudaryti galimybę patiems žmonėms registruotis savanoriškai, nurodant savo individualius poreikius. 

LNF parengtoje šešėlinėje ataskaitoje aptariama moterų su negalia situacija. Jau beveik šimtmetis, kai moterys iš savo slaptų „stalčių“ traukia vyrų joms padarytas ir tebedaromas skriaudas, mažas ir dideles nuodėmes. Atrodytų, ką dar nauja būtų galima tuose „stalčiuose“ surasti? Pasirodo, galima: mergaitės ir moterys su negalia, ypač intelekto, daug dažniau tampa seksualinio smurto aukomis, nekriminalizuotas neveiksniomis paskelbtų moterų sterilizavimas ar bet kokia kita intervencija į jų kūną be jų atsiklausimo. Reikalaujama, kad be moters sutikimo tokios intervencijos negalėtų būti atliekamos, kad moteriai būtų suteikiama pagalba priimti sprendimus pačiai, kad tie sprendimai būtų ne iškvosti, o informuojant, edukuojant. Dabartinė smurto prevencijos ir intervencijos sistema neatitinka žmonių su negalia interesų ir poreikių. Policija dažnai neatpažįsta prieš juos vykdomo smurto artimoje aplinkoje. 

Dar viena svarbi šešėlinės ataskaitos sritis – užimtumas. Apie jo pokyčius rašome nuolat, todėl plačiau prie šios temos neapsistosime. Galimybių dirbti, realizuoti savo galimybes ir sugebėjimus daugėja – kvotos, įdarbinimo su pagalba paslauga, lydimoji pagalba ir panašiai. Ar sugebėsime tarp šių galimybių nepasiklysti ir jomis pasinaudoti, tai jau klausimas mums patiems. Problemos ir kliūtys: tėvams, auginantiems neįgalius vaikus, kuriems jau yra sukakę 18 metų, negalioja Darbo kodekso lengvatos. Žmonės, turintys negalią, priversti rinktis: gyventi socialiniame būste ar dirbti, nes tuo atveju, kai gaunamos pajamos viršija nustatytą ribą, teisę į socialinį būstą jie praranda. 

Ataskaitoje išsamiai aptariamas fizinės ir informacinės aplinkos prieinamumas, neįgaliųjų teisė dalyvauti politiniame, visuomeniniame gyvenime, bendruomenių, kurioms jie priklauso, veikloje. „Būti įtrauktam į bendruomenę – turėtų reikšti ne plėtoti konkrečias paslaugas, ne vystyti neįgaliesiems reikalingą infrastruktūrą, bet turėti fizines, moralines ir kitas galimybes naudotis ta pačia infrastruktūra, tomis pačiomis paslaugomis, tomis pačiomis erdvėmis su visais žmonėmis su tokia pagalba, kokia žmogui tuo metu reikalinga“, – aptardama bendruomeniškumo sampratą sakė LNF administracijos direktorė Henrika Varnienė. 

Objektyviai vertinant, turbūt bus nedaug žmonių, kurie ataskaitą perskaitys nuo pirmos iki paskutinės eilutės. Kaip jau minėjome, ne viskas joje žmonėms, turintiems regėjimo negalią, vienodai svarbu, bet kartu beveik viskas, apie ką čia kalbama, reikalinga ir mums. Taigi, įvairių sričių specialistai, LASS filialų ar kitų struktūrų vadovai turėtų ją paskaityti, pasitikrinti, ar jų atliekamas darbas arba visuomeninė veikla nesikerta su ataskaitoje formuluojamais tikslais, o kartu ir JT neįgaliųjų teisių konvencijos reikalavimais. Realus gyvenimas tuos tikslus ir reikalavimus dažnai supaprastina, suniveliuoja ar interpretuoja taip, kaip tuo metu kažkam atrodo geriau, patogiau, bet nėra taip, kad iš viso juos atmestų ar ignoruotų. Dėl fizinės, informacinės aplinkos, paslaugų prieinamumo į LASS nuolat kreipiasi valstybinės įstaigos, verslo struktūros, savivalda. Nors dar neįteisintas elektroninis balsavimas, jau galime balsuoti su įmautėmis, įstatymai įpareigoja valstybines įstaigas žmogui reikalingą informaciją pateikti jam priimtinu pavidalu. 

Nuotrauka. LNF drauge su kitomis neįgaliųjų organizacijomis (taip pat ir LASS) parengė šešėlinę ataskaitą ir ją pristatė visuomenei / LNF nuotr. 

Nuotraukoje ant šviesaus paviršiaus viena ant kitos nelygiai sudėtos trys plonos knygelės šviesiais viršeliais. Ant viršelio iš kairės pusės pavaizduota moteris, kaire ranka laikanti baltąją lazdelę, o dešine – priešais ją einančio šuns vedlio pavadį. Paveiksliukas abstraktus, sudarytas iš vientisų linijų, be smulkesnių detalių. Po juo stambiomis didžiosiomis raidėmis užrašyta: „Šešėlinė ataskaita apie žmonių su negalia teisių įgyvendinimą Lietuvoje“ ir kiek žemiau smulkesnis sunkiai įskaitomas užrašas. Virš paveikslėlio kairėje pusėje pateiktas tamsus LNF logotipas – platus trikampis, sudarytas iš trijų mažesnių, su į dešinę nukreiptu pagrindu, prie kurio pateiktas organizacijos pavadinimas. Dešinėje yra Islandijos, Lichtenšteino ir Norvegijos aktyvių piliečių fondo logotipas – kelios smulkios geometrinės figūros, nuo kurių į dešinę tęsiasi horizontali linija. Po juo nurodytas organizacijos pavadinimas.