Savo kalboje šį reiškinį įprastai vadiname darbu arba įdarbinimu. Įstatymų leidėjai, valdininkai vadina užimtumu. Būdami visiškai tikslūs turėtume konstatuoti, kad abi šios sąvokos šiek tiek skiriasi: užimtumas ne visada reiškia darbą su visomis iš to išplaukiančiomis juridinėmis pasekmėmis. Nepaisant to, šiame straipsnyje abi minėtas sąvokas vartosime lygiagrečiai.
Taigi, negalią turinčių žmonių užimtumas! Tema, prie kurios grįžtame ir grįšime nuolat. Seniai įrodyta tiesa, kad darbas yra daugiau, nei gaunamas atlyginimas. Galime drąsiai tvirtinti: kad ir kokios sočios būtų neįgalumo pensijos ar kitos išmokos, neregiai nesitenkino ir nesitenkins vien jomis. Kiekvienas laikmetis kelia naujų iššūkių, bet kartu ir pasiūlo jų sprendimo būdus. Svarbu juos pamatyti, suprasti ir jais pasinaudoti.
Skaičiai ir žmonės
Viena pastarųjų metų svarbiausių neįgaliųjų užimtumo realijų ir batalijų socialinių įmonių ateitis. Pernai šių įmonių galutinai neliko ir visi panašūs klausimai bei svarstymai nebeteko prasmės. Praėjusių metų lapkričio viduryje neįgaliųjų užimtumo situaciją aptarė Seimo Neįgaliųjų reikalų komisija. Jos pirmininkė Monika Ošmianskienė neneigia, kad įtakos tokiam aptarimui turėjo socialinių įmonių statuso panaikinimas. Komisijos posėdyje dalyvavę Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM), Užimtumo tarnybos (UT) atstovai bei atstovės pateikė daugybę skaičių, lentelių, skaidrių, tarp kurių galima nesunkiai pasiklysti ar jomis užsižaisti. Apskritai, skaičiai labai įdomus žmonijos išradimas. Viename kontekste jie gali reikšti viena, kitame kita. Antai žmonės su negalia praėjusiais metais sudarė 7,9 proc. visų UT užsiregistravusių bedarbių. Skaičius didelis, berods didžiausias per visą šios tarnybos istoriją. Valdininkai pripažįsta, kad įtakos tam galėjo turėti atleidimai iš buvusių socialinių įmonių, bet gali būti ir kita priežastis: neįgalieji drąsiau ieško darbo, drąsiau kreipiasi į UT, todėl auga ir jų bedarbių procentas. Iš viso 2023 m. iš buvusių socialinių įmonių atleisti 1156 darbuotojai arba 29 proc. visų 2022 m. dirbusių neįgaliųjų. Iš jų 68 proc. registravosi UT, beveik pusė 47 proc. buvo įdarbinti. Pabandykime po šiais skaičiais ir procentais pamatyti pasislėpusius žmones. 64 proc. iš 1156 sudaro apie 730740 žmonių, iš jų beveik pusė apie 350 įdarbinti per UT. Imant visus tais metais atleistuosius apie trečdalis. Daug ar nelabai? Iškart turime padaryti išlygą, kad minėti atleidimai beveik nepalietė LASS socialinėse įmonėse dirbančių aklųjų ir silpnaregių. Kaip ir kiekvienais metais, tam tikras judėjimas čia vyko, bet socialinių įmonių statuso panaikinimas LASS steigtose įmonėse ir įstaigose dirbančių aklųjų skaičiui įtakos praktiškai neturėjo.
Niekada nebuvau socialinių įmonių priešininkė, jau po minėto posėdžio sakė M. Ošmianskienė. Manau, kad tam tikrą pagalbą įmonės, įdarbinančios neįgaliuosius, turėtų gauti. Jeigu buvo piktnaudžiavimų tada, matyt, gali būti ir dabar. Didžioji dalis iš minėtų 1156 žmonių iš socialinių įmonių atleisti savo noru. Vadinasi, be išeitinių pašalpų. Faktas iškalbingas žmonės nežino savo teisių, negali pakovoti už save!
M. Ošmianskienė pripažįsta: socialinių įmonių sistema buvo truputį priverstinė, bet ji veikė. Įmonės, nerasdamos tinkamos kvalifikacijos darbuotojų, įdarbindavo ir žemos kvalifikacijos neįgaliuosius. Dabar tokiems žmonėms įsidarbinti ypač sunku. UT duomenimis, kas ketvirtas neįgalusis be profesinio pasirengimo, kas penktas ilgalaikis bedarbis. Net ir neturint negalios, tokiems žmonėms susirasti darbą yra sunku. Prieš pat reformą susitikau su darbdaviais, kurie įdarbino neįgaliuosius, bet įdarbino tik todėl, kad anksčiau tai buvo socialinės įmonės, kad tie žmonės jose jau dirbo. Dalis tokiose įmonėse dirbančių neįgaliųjų turi įvairių sveikatos problemų, žalingų įpročių. Darbdaviai sakė tiesiai šviesiai: atviroje rinkoje jiems išsilaikyti būtų sunku.
Nėra taip, kad vienas duris uždarius, valstybė net nemėgintų atidaryti kitų. Komisijos posėdyje pristatytas naujas profesinės reabilitacijos modelis. Jį kuria bendra trijų Socialinės apsaugos ir darbo, Švietimo, mokslo ir sporto bei Sveikatos apsaugos ministerijų darbo grupė. Dideli ir sudėtingi modeliai paprastai kuriami ilgai, kainuoja daug, o jų nauda būna nebūtinai akivaizdi. Tiktai nebūkime pirma laiko pesimistais ar skeptikais, SADM patarėja Daiva Liugienė įsitikinusi, kad naujasis modelis pradės veikti jau šiais metais. Šiuo metu (vasarį ir kovą) vyksta jo derinimas su kitomis ministerijomis. Anksčiau paslaugos būdavo ištempiamos laike. Mokama už valandas, nebuvo paskatos dirbti greitai. Dabar bus mokama už reabilituotą ir įdarbintą žmogų. Atsiras daugiau paslaugų darbo ieškantiems neįgaliesiems, pristatydami naująjį modelį teigė jo kūrėjai.
Neįgaliųjų reikalų komisija ir M. Ošmianskienė sprendžiant užimtumo problemą pasigenda didesnio nevyriausybinių organizacijų vaidmens: per maži įkainiai už atliekamą darbą, nepalankūs šiuo metu galiojantys teisės aktai. Vienas jų, kad NVO, vykdanti kokią nors su neįgaliųjų užimtumu susijusią veiklą, turėtų apimti visą Lietuvos teritoriją. Daugeliui NVO tai nepakeliamas reikalavimas, užkertantis kelią dalyvauti įvairiuose neįgaliųjų užimtumo skatinimo projektuose. Vienijame didžiąsias negalios žmonių organizacijas, tačiau neturime ir neturėsime struktūros, kuri apimtų visą Lietuvą, sakė Lietuvos negalios organizacijų forumo atstovė. O tai reiškia, kad dalyvauti neįgaliųjų užimtumo projektų konkursuose negalime.
LASS, kaip organizacijai, priešingai, tokia situacija dėkinga: jos filialai veikia visoje Lietuvoje. M. Ošmianskienės pasiteiravome, kur ir kaip LASS galėtų dalyvauti? Taip iš karto nepasakysiu, bet galimybių yra. Pirmiausia, pati organizacija turėtų sugalvoti, kokias paslaugas gali teikti: konsultuoti darbdavius, savo narius, ieškančius darbo. Tada pasidomėti, kokiuose UT ar ES struktūrinių fondų projektuose ar programose galėtų dalyvauti. Jų yra.
Kad užimtumui skirtų programų tikrai esama, gali patvirtinti ir neregiams neblogai pažįstamos VšĮ Unikalus gyvenimas atstovas Martynas Vitkus. Jau keleri metai ši įstaiga dalyvauja Europos socialinio fondo (ESF) alternatyvių investicijų detektoriaus programose ir nuotoliu rengia kursus ieškantiems darbo neįgaliesiems visoje Lietuvoje.
Kvotos ir neįgalieji
Šių metų pradžioje Lietuvos įvairovės chartija politikus, darbdavių, neįgaliųjų organizacijų atstovus pakvietė į diskusiją 5 proc. kvota įdarbinant asmenis su negalia nuo ko pradėti?. Kvotų klausimas per pastaruosius 30 metų Lietuvoje buvo aptariamas ir rimtai svarstomas ne kartą iki šiol be rezultatų. Šiemet, įsigaliojus Asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisoms, atsiranda ir neįgaliųjų įdarbinimo kvotos: darbuotojai su negalia valstybės ir savivaldybės įstaigose, jų valdomose įmonėse, bendrovėse, kuriose dirba ne mažiau nei 25 žmonės, turės sudaryti bent 5 proc. Diskusijos dalyviai ieškojo atsakymų į klausimus, kaip šią nuostatą įgyvendinti praktiškai, ką turėtų žinoti darbdaviai, ką patys neįgalieji?
Seimo narys Tomas Tomilinas, pradėdamas diskusiją, sakė: Kvotų reikalingumą kėliau jau praeitoje Seimo kadencijoje. Tuomet sudarėme valdančiąją daugumą, bet įstatymo priimti nepavyko. Priėmė šios kadencijos Seimas. Nors esame mažumoje, pasiūlymą ypač palaikė daugumos atstovas Justas Džiugelis. Lietuvoje yra apie 150 tūkst. darbingo amžiaus neįgaliųjų, apie 30 proc. jų dirba. Panašus procentas buvo ir prieš penkerius ar šešerius metus situacija negerėja. Neįgaliųjų įdarbinimui skirtų priemonių daug, jos aktyvios, bet ribotos. Galima prigalvoti naujų, skirti papildomų lėšų, bet situacija nesikeis arba keisis labai nežymiai. Kvotų sistema yra tai, kas Europoje egzistuoja dvylikoje šalių. Netvirtinu, kad tai yra burtų lazdelė, iškart išspręsianti visas problemas, tačiau gali padaryti proveržį. Atsisakome baudų politikos. Svarbiau, kad valstybės įmonės ir įstaigos pradėtų galvoti.
Anot T. Tomilino, privačiam sektoriui kvotų negalima priimti dėl valstybės ir darbo rinkos liberalumo. Viešasis sektorius yra didžiausias darbdavys, todėl turi rodyti pavyzdį visur, pradedant socialine politika, baigiant saulės baterijomis ant stogų. Kaip pavyzdį Seimo narys pateikė įmonę Lietuvos geležinkeliai: joje iš viso dirba apie 6 tūkst. žmonių, prieš kurį laiką dirbo 19, šiuo metu 45 neįgalieji. Jiems įdarbinti papildomai iš valstybės nereikėjo nė euro.
Kvotos kelia ir dar kels daugybę klausimų tiek darbdaviams, tiek patiems neįgaliesiems ar jų interesus ginančioms organizacijoms. Kad ir toks atvejis: į tą pačią vietą pretenduoja du asmenys, be negalios ir su negalia kurį darbdavys pasirinks? Didelė tikimybė, kad rinksis be negalios, o gal negalią turintis pretendentas galėtų turėti ir tam tikrų garantijų arba pirmenybę? Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba šiuo klausimu jau pasisakė: jokia pozityvioji diskriminacija negalima, svarbiausia, kvalifikacija, kompetencijos, asmeniniai gebėjimai! Taigi, jau dabar aišku, kad, nepaisant negalios, turėsime konkuruoti lygiomis sąlygomis.
UT negali žmogui suteikti kvalifikacijos, t. y. aukštojo išsilavinimo, tačiau turime įvairių programų, galime suteikti trūkstamas kompetencijas, sakė šios tarnybos direktorė Inga Balnanosienė.
Negaliu būti visiškai objektyvi. Kaip žmogus su negalia aš esu prieš kvotas. Nenoriu, kad mane kas nors turėtų įdarbinti todėl, kad to reikalauja įstatymas. Kalbame apie kvotas viešajame sektoriuje. Dalyvaudama politikoje supratau, kad viena didžiausių mūsų valstybės bėdų nekompetencija, taip pat ir viešojo sektoriaus darbuotojų, paklausta, ką mano apie kvotas, sakė Seimo narė M. Ošmianskienė.
Sunku vertinti, kol nėra pirmųjų rezultatų, svarsto neįgaliųjų įdarbinimo agentūros Sopa vadovė Jurgita Kuprytė. Kyla nemažai klausimų, kaip suderinti negalią ir valstybės sektoriuje dirbantiems žmonėms keliamus reikalavimus. Sunkoka suprasti, kaip tai bus įgyvendinta realiai, bet viešasis sektorius jau domisi, skambina, klausia, kaip ir nuo ko pradėti? Nesu prieš kvotas, vienos Vakarų valstybės jas turi, kitos neturi. Dar kitos kažkada turėjo, atsisakė, bet pripažįsta, kad tam tikru metu kvotos proveržį padarė. Galiu tik konstatuoti, kad iki šiol didesnį susidomėjimą rodė privatus verslas.
Darbo vietos pritaikymas tik viena monetos pusė. Kita tiek mūsų pačių, tiek ir likusios visuomenės dalies kultūriniai, socialiniai stereotipai. Tik, kaip dažnai atsitinka, vaizduotėje nusipieštas baubas atrodo baisesnis, nei yra iš tikrųjų. Kaip socialiai atsakingos įmonės pavyzdys jau bene dešimtmetį pateikiamas prekybos tinklas Rimi: jame sėkmingai dirba klausos, psichosocialinę negalią turintys žmonės, o neseniai pradėjo dirbi ir vienas jaunas silpnaregis. Pačios Rimi teigimu, šių metų vasarį joje dirbo apie 130 žmonių su negalia. Šio skaičiaus niekas nepaneigė ir neužginčijo.
Vienodai sudėtinga
Savi marškiniai visada arčiau kūno! Mūsų atveju tie marškiniai aklieji ir silpnaregiai. Kol kas tik retorinis klausimas: ar pasinaudosime kvotų teikiamomis galimybėmis, o jeigu pasinaudosime, tai kaip, kokiu būdu, kokiose srityse? Kvalifikacijų, aukštojo mokslo diplomų, palyginti su kitomis negaliomis, turime daug, ar jų pakanka, ar pakaks ateityje kuo atviriau į šį klausimą patys sau atsakysime, tuo geriau. Užimtumo reikalus toliau aptariame su Sopos direktore J. Kupryte ir UAB Liregus direktoriumi Leonu Kirkilovskiu.
J. Kuprytė. Palyginti su ankstesniais metais, niekas pernelyg nepasikeitė. Nepasikeitė ir po socialinių įmonių panaikinimo. Situacija vienodai sudėtinga. Daug priklauso nuo įmonės lankstumo, geranoriškumo. Įmonė, kuri pabando įdarbinti neįgaliuosius, paprastai jau ir tęsia šią praktiką. Nežinau, ar galima tai pavadinti dėsningumu, bet kai kada žemesnės kvalifikacijos darbą neįgaliajam rasti lengviau ir paprasčiau. Iš aukštos kvalifikacijos specialistų reikalaujama gerų anglų kalbos žinių, mokėti dirbti kompiuteriu. Ne vien įjungti ir kažką atlikti, bet realiai dirbti. Darbo pasiūlymų gali atsirasti, bet klausimas, ar turėsime pasiūlyti žmonių? Kiek mes iš tikrųjų turime tų kvalifikuotų specialistų? Tarptautinės įmonės dažnai deklaruoja įvairovės politiką. Neįgaliųjų jos nesikrato, tačiau darbas jose dažnai būna susijęs su didelėmis duomenų bazėmis. Neregių ekrano skaitymo programos jų neskaito, sudėtinga pritaikyti darbo vietą. Pastaraisiais metais suradome keletą darbo vietų silpnaregiams Lietuvos įmonėse: Ainoras dirba skambučių centre Rimi, Deimantė kompiuteriu namuose.
L. Kirkilovskis. Ypatingų permainų ar katastrofų mūsų įmonėje neįvyko. Dirbome turėdami socialinės įmonės statusą, dirbame ir dabar, jo neturėdami. Žmonių neatleidžiame, kuriame naujus gaminius, ieškome naujų rinkų. Jeigu kalbėsime apie neįgaliųjų užimtumą bendresne prasme, viskas priklauso nuo požiūrio: ką laikysime užimtumu, o ką darbu? Nieko neturiu prieš neįgaliuosius, dirbančius paprastą nekvalifikuotą darbą, tačiau mūsų įmonėje nematantys ir labai silpnai matantys žmonės dirba su sudėtingais, jiems pritaikytais įrengimais. Tokių įrengimų turime mažiausiai 26. Prie jų dirbantys žmonės gamina aukštos kokybės konkurencingus elektros instaliacijos gaminius. Kodėl visa tai kalbu? Socialinių įmonių įstatyme buvo galima skirti lėšas darbo vietai įsteigti, Užimtumo įstatyme lėšos numatytos tik darbo vietai pritaikyti. Tačiau realybė tokia, kad jokių rimtų įrengimų už jas pritaikyti neįmanoma. Daugeliu atvejų būna pigiau ir paprasčiau įsigyti naują įrengimą, nei pritaikyti seną. Kai kuriuos įrengimus kuriame ir pasigaminame patys, kitus perkuriame, perdarome, bet tai nėra paprasta. Iš esmės tai yra naujos darbo vietos sukūrimas, o lėšų įstatyme tam nenumatoma. Ieškant visada galima rasti išeičių, tik mano, tiek kaip įmonės vadovo, tiek kaip neregio, tikslas, kad regėjimo negalią turintys žmonės dirbtų ir užsidirbtų, kad gerai jaustųsi psichologiškai, o ne vien dalyvautų gerinant užimtumo statistiką.
Nuotrauka: Svečiuodamasis Lietuvoje Estijos aklųjų sąjungos prezidentas J. Rosinas (sėdi) itin domėjosi mūsų šalyje veikiančių socialinių įmonių modeliu / LASS archyvo nuotr.
Nuotraukoje iš dešinės pusės užfiksuoti du žmonės prie darbastalio, ant kurio stovi specialus prietaisas. Prie stalo sėdi beveik visiškai nusisukęs vyras tamsiais trumpai kirptais plaukais, dėvintis tamsų megztinį, ant kairės rankos riešo segintis išmanųjį laikrodį ir ant bevardžio piršto mūvintis žiedą. Jam iš kairės stovi vyresnio amžiaus vyras šviesiais trumpais plaukais. Jis dėvi tamsų švarką, tamsius dryžuotus marškinius ir smulkius akinius stačiakampiais stiklais ir plonais metaliniais rėmeliais. Jo veidas rimtas, susikaupęs. Priešais juos ant darbastalio pritvirtintas specialus įrenginys. Apačioje į stačiakampę angą yra įdėta plastikinė dėžutė su smulkiomis metalinėmis detalėmis. Už jos į viršų kyla sėdinčiam žmogui maždaug iki viršugalvio siekianti metalinė konstrukcija specialus rėmas, kurio priekyje pritvirtintas metalinis skydelis. Vyrų rankos yra ties skydelio viduryje esančia anga ir atrodo, kad kostiumuotas vyras sėdinčiajam kažką aiškina. Priešais juos už darbastalio yra langai, ant kurių palangių sukrautos dėžutės su užrašu Liregus. Vyrai atrodo pasinėrę į veiklą.