Praėjusių metų gruodžio 11-oji VšĮ LASS pietvakarių centrui buvo ypatinga diena. Jau trečius metus jų rengiama iniciatyva pojūčių turizmas „NeRegĖjimo galia“ Lietuvos socialinio darbo inovacijų konkurse laimėjo net du apdovanojimus. Pirmasis įvertinimas atiteko už bendruomeniškumo skatinimą ir bendrystę, o antrasis – už daugiausia publikos simpatijų pelniusį inovacijų projektą. Tai išties didelis pasiekimas ne tik Pietvakarių centrui, neregiams ir silpnaregiams, bet ir visai visuomenei, parodančiai, kad tokios iniciatyvos reikalingos. 

Minėtą konkursą rengė Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija, atliekanti Socialinių paslaugų srities darbuotojų Profesinių kompetencijų tobulinimo centro funkcijas. Siūlyti savo inovacijas socialinių paslaugų organizacijos buvo kviečiamos rudenį. Pirmame etape dalyvavo 41 organizacija, o į antrąjį etapą ekspertų komisija išrinko 11 inovacijų. Rungiamasi buvo 4 kategorijose, jose nugalėtojus rinko komisija, o publikos simpatijos apdovanojimą lėmė žmonių viešas balsavimas. 

Idėja, kilusi iš žygių 

Pojūčių turizmas „NeRegĖjimo galia“ yra patyriminė kelionė, pasivaikščiojimas Kaune su gidu neregiu užsidėjus simuliacinius akinius ir naudojantis baltąja lazdele. Šia edukacija siekiama didinti reginčiosios visuomenės empatiją, mažinti neregių socialinę atskirtį, padėti jiems įsitraukti į įvairias veiklas, spręsti neregių ir silpnaregių problemas. Pirminė šio projekto idėja kilo VšĮ LASS pietvakarių centro direktorei Jolantai Kručkauskaitei. Pradžioje ji organizavo žygius „Camino Lituano“ maršrutu, į juos kartu su neregiais ir silpnaregiais kvietė keliauti reginčius savanorius. Būtent šiems per žygius kilo daug klausimų, kaip neregiai keliauja, prisitaiko įvairiose gyvenimo situacijose. Tad Jolantai ir kilo mintis apsikeisti vietomis – regintiesiems leisti patirti aplinką girdint, liečiant, uodžiant ir skanaujant, o neregiams tapti lydinčiaisiais. 

Patyriminė kelionė po Kauną buvo įtraukta ir į mokslinių tyrimų lauką. Šią edukaciją, kartu su kitomis sutrikusios regos žmonių sociokultūrinėmis veiklomis, Jolanta nagrinėjo savo moksliniame darbe „Neregių ir reginčiųjų bendrų sociokultūrinių veiklų patirtys“. Tyrimas atskleidė, kad šiuo metu sociokultūrinės ir kitos socialinės paslaugos daugiausia yra nukreiptos tik į socialiai pažeidžiamus asmenis, nesudarant likusiai visuomenės daliai įtraukiančia ir sudominančia forma pažinti socialinę atskirtį patiriančių asmenų grupę per bendras veiklas, pajaučiant ir sužinant aktualią informaciją ir žinias iš pačių asmenų. Todėl socialinių paslaugų gavėjai, neregiai ir sukūrė bendrą sociokultūrinę veiklą, sujungiančią visą visuomenę ne pagal socialinę padėtį, o pagal pomėgius. „Šios neregių patirtys atskleidė, kad bendros sociokultūrinės veiklos „ištrina“ visas sienas tarp atskirų visuomenės grupių. Regintieji sužinojo, kokiame pasaulyje gyvena neregiai – tai dar labiau suartino su bendražygiais. Šiose veiklose regintieji ir neregiai patyrė bendrystės jausmą, leidžiantį kurti prasmingą ir praturtinantį tarpusavio ryšį. Po žygių patirčių neregiai keitė požiūrius, nuostatas, suvokė, kad yra reikšmingi, gali save realizuoti, o negalia netrukdo kartu veikti“, – dalijosi projekto autorė Jolanta. 

Maršrutas nematant 

Edukacija „NeRegĖjimo galia“ trunka nuo 1 val. 20 min. iki 2 val. Joje šiuo metu dalyvius lydi 4 gidai – Laura Stadalninkaitė, Oksana Dobrovolskaja, Povilas Krapikas ir Povilas Maliukevičius. Kiekvienas iš jų neslepia džiugesio, kad yra šios iniciatyvos dalimi ir gali regintiesiems parodyti, koks yra gyvenimas tamsoje. Gidė L. Stadalninkaitė dalijasi, kad lydėdama matantįjį pirmiausia papasakoja, kokioje aplinkoje jie keliauja, kur kokios kliūtys laukia. Visa tai reginčiajam suteikia pasitikėjimo gidu, padeda sumažinti baimes, kurių kelionės pradžioje gausu. Apie jas Laura kalbėjo: „Daugiausia žmonėms baimę kelia kontrolės praradimas. Juk regintysis patenka į visišką tamsą, joje keliauja asistuojant kitam žmogui, pats negali valdyti situacijos. Pradžioje būna nedrąsu, bet paėjus parku žmogus apsipranta. Tačiau priėjus triukšmingą Parodos kalną, drąsa vėl dingsta. Tuomet žmogus klausinėja, ar mes saugūs, patys tuo nori įsitikinti prašydami patikrinti šaligatvio krašte esančius atitvarus, skiriančius nuo važiuojamosios dalies, nori juos paliesti lazdele ar ranka.“ 

Pojūčių ekskursijoje baimes padeda išsklaidyti ir tai, kad saugumui skiriamas ypatingas dėmesys. Dėl to gidai labai gerai išsistudijuoja maršrutą, apsvarsto galimus netikėtumus, visuomet stengiasi būti tarsi vienu žingsniu priekyje, kad galėtų numatyti galimus nesklandumus. Tačiau Laura įsitikinusi, kad teisingai naudojantis baltąja lazdele vargu ar kas galėtų nutikti negero. Todėl regintiesiems prieš kelionę yra pateikiamos neregio lazdelės naudojimosi taisyklės. Po šios instrukcijos matantieji net patys bando vieni nueiti trumpą atkarpėlę. Apie tokią pakeleivių drąsą Laura kalbėjo: „Būna įvairių situacijų, tačiau pirmiausia gidai turi įvertinti saugumą. Jei žinau, kad tame ruože gali būti kliūčių, tarkim, paliktų paspirtukų, niekada nepaleidžiu, bet jei kelias įprastai būna be trikdžių, leidžiu žmogui eiti už manęs kokio metro atstumu, kad galėčiau jį iš priekio perspėti. Žinoma, visko neįmanoma numatyti, netikėtumų iškyla ir mums patiems, tuomet ieškai išeities. Kartą man taip ir nutiko. Artėjant link Parodos kalno išgirdau sunkiasvores mašinas ir pajutau gumos kvapą. Supratau, kad tiesiamas asfaltas per gatvę, kurią mums reikės pereiti. Bet staiga prie mūsų priėjo kelininkai ir pasisiūlė pervesti. Taip ir mes, ir asfaltas likome sveiki. Ši situacija tik parodo, su kokiais iššūkiais susiduria neregiai kasdienybėje. Mes niekada negalime atsipalaiduoti, nes turime apsaugoti save įvykus netikėtumui. O kai ekskursijose vedame žmones, „įjungiame dvigubą režimą“, nes dėl kito nerimaujame dar labiau.“ 

„NeRegĖjimo galia“ Kaune taip išpopuliarėjo, kad vis dažniau atsirasdavo norinčiųjų keliauti grupėmis. Tad buvo pradėtos rengti ir grupinės edukacijos didesniam žmonių skaičiui. Jos vyksta uždaroje erdvėje, tai yra LASS pietvakarių centre. Edukacijoje dalyvauja apie 16 žmonių, kurie suskirstomi į grupeles po keturis. Viena grupelė vaikšto tamsoje su lydinčiais gidais, kita tuo pat metu susipažįsta su neregių ir silpnaregių kompensacinėmis priemonėmis, trečioji – žaidžia aklųjų tenisą – šoudauną, ketvirtoji – išmėgina brailio raštą. Laura atvirauja, kad tokios edukacijos neįkainojamos: „Vos tik man pasiūlė tapti gide, nė sekundei nesudvejojau, nes, visų pirma, šis projektas yra labai svarbus ryšio stiprinimo būdas tarp mūsų ir visuomenės, padedantis griauti stereotipus ir išankstines nuostatas apie neregius. Todėl nepaprastai esame dėkingi Pietvakarių centro direktorei Jolantai, ji subūrė komandą, mus drąsino, įkvėpė, pasitikėjo ir suteikė galimybę save realizuoti.“ 

Labai panašiomis nuotaikomis gyvena ir gidas P. Krapikas. Jis neslepia džiaugsmo, kad jų veikla šiemet buvo įvertinta dviem svariais apdovanojimais, kurie leidžia būti dar labiau pastebėtiems, skatina tobulėti, plėstis, realizuoti savo mintis. Povilas kalbėjo: „Labai smagu pasidalyti savo patirtimi su tais, kurie ateina pas mus. Norisi, kad mūsų edukacijos su reginčiaisiais būtų ne kažkokie nutikimai, o tikri ir nuoširdūs susitikimai. Tuomet pamatome nuostabių dalykų. Kai žmogus ateina, bet dar nebūna užsidėjęs tamsių akinių, jam viskas atrodo labai įdomu, nebaisu, bet vos tik užsideda juos, per vieną sekundę pasaulis apsiverčia. Daugeliui pirmieji žingsniai būna labai sudėtingi, o jau po kelių šimtų metrų bando klausytis aplinkos, gamtos garsų, dar vėliau mėgina patys eiti, o štai kai kurie nuėjus į kavinę patys net paprašo atsiskaityti kortele ar net grynaisiais.“ 

Gidas Povilas esminiu dalyku šiose pojūčių kelionėse laiko betarpišką bendradarbiavimą su reginčiuoju, kai šiam patekus į tamsą kyla begalė klausimų, kaip elgtis, kad jis išgyventų, kaip patys neregiai įvairiausiose situacijose prisitaiko. Tai, rodos, paprasti, kasdieniai dalykai, bet apie juos regintieji susimąsto tik patekę į tamsą. Toks ir yra šios kelionės tikslas, kad matantieji kuo daugiau sužinotų apie neregius, klausinėtų jų įvairiausių dalykų. Apie tai, ko regintieji teiraujasi, Povilas kalbėjo: „Klausimai labai natūralūs, niekuo nesiskiriantys nuo tų, kuriuos mes girdime kasdien. Ko gero, sunkiausia būna atsakyti, ką neregiai mato tamsoje, ar juodą, pilką spalvą, ar šešėlius. Taip pat klausinėja, kaip žinome, kurioje vietoje esame, gal mes skaičiuojame žingsnius ar mums pažymėta kaip nors. O netikėčiausias buvo atvejis, tai net ne klausimas, bet visas įvykis, kai vienai dalyvei buvo daroma gimtadienio staigmena, ji apie mūsų kelionę nieko nenutuokė. Ir kai moteris atėjo pas mus, labai nusivylė, supanikavo, kad „kaip mane dabar ves neregys, kaip man teks eiti nematant su baltąja lazdele?“ Aš irgi sutrikau, nebežinojau, kaip iš šios situacijos išeiti, nes jei žmogus priešiškai nusiteikęs, visas pasivaikščiojimas gali tapti kančia abiem. Bet išdrįsome žengti pirmuosius žingsnius ir netrukus žmogaus nuotaika pradėjo šviesėti, o kelionės pabaigoje ji net atsiprašė ir pasakė, kad tai buvo geriausias dalykas, kokį teko patirti.“ 

O štai gidė neregė O. Dobrovolskaja išskiria dar kitus pojūčių kelionės momentus. Jai įdomiausia stebėti reginčiojo nuotaikas, reakcijų pasikeitimus, kaip iš savimi pasitikinčio ir ryžtingo žmogaus, užsidėjus akinius tampa nedrąsiu, susikūprinusiu, bijančiu žengti žingsnį pakeleiviu. Oksana dalijosi: „Kelionės pradžioje aš visuomet žmonėms sakau, kad jei jaučiate didelį diskomfortą ar galvojate, kad įvyks avarinė situacija, jūs galėsite nusiimti akinius, jūs tai bet kada galėsite padaryti, o mes, vedliai, deja, „tokių akinių“ niekada nenusiimsime. Tad žmogus, truputį paėjęs tamsoje, su kiekvienu įveiktu metru vis labiau išsitiesia, žingsniai tampa vis tvirtesni, jaučiasi atsipalaidavimas, jis pats įsitikina, kad nieko nenutiks, pradeda pasitikėti gidu, savimi.“ 

Oksana įsitikinusi, kad būti neregiu gidu yra didelė atsakomybė. Jos manymu, gidas privalo būti pozityviai nusiteikęs, nesuklumpantis, nebijantis kalbėti apie savo sunkumus, net galintis kartais iš savęs pasijuokti. Šių savybių neišmoko jokie kursai, universitetai, geriausias viso to mokytojas yra gyvenimas. Tad Oksana labai vertina galimybę šia patirtimi pasidalyti su reginčiaisiais, nes geriausiai tai perteikia gyvas pavyzdys, kai žmonės domisi, daug klausinėja: „Kai žmogus užsideda akinius, tik tuomet jis įgyja tikrosios empatijos, atsiranda patys nuoširdžiausi ir natūraliausi klausimai. Šiame etape matau didžiausią prasmę, nes mes šviečiame visuomenę, ne tik dalyvaujančius, bet ir tuos, kurie mus pamato mieste. Kartą prie mūsų priėjo vaikinas ir labai nuoširdžiai paklausė „Ką jūs veikiate, ieškote kažko ar „hokėjų“ žaidžiate?“ Beliko jam papasakoti, kuo užsiimame. Jis buvo labai dėkingas ir po to pats smagiai pasijuokė iš savo neišmanymo. Tokiais momentais ir supranti, kad mūsų darbas ne veltui, kad mus kaskart vis labiau pamato, apie mus pagalvoja, o kiekvienas pagalvojimas suteikia vilčių apie geresnę neregių ir silpnaregių ateitį.“ 

Nuotrauka. „NeRegĖjimo galios“ gidai mielai palydės ir leis kitais potyriais pažinti Kauną / organizatorių nuotr. 

Nuotraukoje priešais Kauno soborą iš priekio nuo blauzdų iki viršugalvio užfiksuoti gidai. Iš kairės į dešinę stovi L. Stadalninkaitė, P. Maliukevičius, O. Dobrovolskaja ir P. Krapikas. Jie yra apsirengę šiltomis tamsiomis striukėmis, mūvi kelnes ir rankose priešais save laiko nuleistas baltąsias lazdeles. Laura ir P. Maliukevičius nuo šalčio saugosi kepurėmis. Visi, išskyrus Oksaną, ant nugarų dėvi kuprines. Jie šiltai šypsosi ir atrodo draugiškai nusiteikę. Ketveriukei už nugaros šonuose yra tamsūs medžiai, kurių plikos šakos papuoštos lemputėmis, ir matyti nuo tako vidurio į šonus sukastas sniegas. Fone boluoja Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia su aukštomis kolonomis, kurių viršų puošia tamsūs kapiteliai su augalų ir kryžių akcentais. Nors nuotrauka perteikia šaltuką, joje pozuojanti kompanija žada įdomią kelionę, per kurią žiema nebus baisi.