Su klaipėdiškiu Albertu Mumgaudžiu kalbėjomės telefonu. Kalbėjomės ilgai. Regėjimą vyras prarado prieš penkiasdešimt dvejus metus, tačiau Alberto balse nė karto neišgirdau liūdesio, nusivylimo, o tik ramybę, gyvenimo džiaugsmą, energiją, palydymą taiklių pašnekovo papokštavimų. Apie jo 80-ąjį jubiliejų šių metų sausį nedrįsau paklausti. Nedrįsau, nes senatvei Alberto gyvenime tiesiog nėra vietos, o jubiliejus tereikš tik daugiau turiningų jo dienų. Kalbėdamiesi mudu tiesiog keliavome Alberto nueitu keliu. Ar žinote, kiek kartų gyvenimas žmogui gali prasidėti iš naujo? 

Ketverių metų tremtinys 

Albertas – žemaitis, gimė Ketūnų kaime netoli Mažeikių. O augti Ketūnuose jam neteko. Kai Albertui buvo ketveri, jo mamą su keturiais sūnumis ištrėmė į Sibirą. Visi atsidūrė Irkutsko srityje. „Buvau pats mažiausias, trys broliai vyresni. Įkurdino mus tarp miškų, kad nepabėgtume. Viename barake gyveno dvi šeimos, abi viename kambaryje. Su mumis kartu gyveno moteris su keturiomis dukromis. Vėliau pastatė daugiau barakų. Moteris ir jos mergaitės išsikėlė, o mes likome“, – pasakojo Albertas. 

„Iš pradžių reikėjo kasdien registruotis, vėliau kas savaitę“, – prisimena A. Mumgaudis. Ūgtelėjęs lankė rusų mokyklą, bet rusų kalba prastai sekėsi. „Žinojau, kad greit grįšime į Lietuvą, tai nuo penktos klasės ir nebesimokiau.“ Kai Albertas su mama grįžo į Lietuvą, jam buvo 15 metų, lietuviškai jis nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. 

Tėvynėje be namų 

Lietuvoje viską reikėjo pradėti iš naujo. Tėviškės nebebuvo, tik sodas likęs. Gyventi priėmė giminės. „Mama susitarė su mokytoja, kad mane priims į pirmą klasę. Uždavinius spręsdavau ketvirtokų, o skaityti mokiausi iš „Saulutės“. Taip tuomet vadinosi elementorius. Matematika sekėsi gerai, bet lietuviškai rašyti vis dar buvo sunku. O ir ramybės nebuvo. Atsirado skundikų ir paskundė, kad aš neturiu teisės sėdėti pradinėje klasėje. Teko pradėti lankyti penktą klasę. Geografiją, istoriją dar galėdavau papasakoti šiaip taip, bet rašyti lietuviškai ilgai nemokėjau“, – prisimena savo pradžią lietuviškoje mokykloje Albertas. Vėliau Albertui su mama teko kraustytis iš vienos vietos į kitą, Albertas pradėjo lankyti mokyklą Sedoje. „Vienu metu jau buvome pagalvoję, ar neteks grįžti atgal į Sibirą. Mat mūsų su mama niekas nenorėjo priregistruoti, nors mama turėjo darbo kolūkyje: melžė karves, šėrė kiaules. 1965 metais iš Sibiro grįžo antras brolis ir pasiėmė mamą pas save. O aš pradėjau mokytis Klaipėdoje amatų mokykloje“, – baigia pasakoti vieną savo gyvenimo atkarpą Albertas. 

Šviesai užgesus 

Alberto akys buvo traumuotos du kartus. Pirmą kartą tremtyje. „Buvau toks žiopliukas, pirmokas. Išbėgom per pertrauką į lauką, pradėjome dūkti. Iš tiesų, dūko kiti vaikai, o aš stovėjau. Už mano nugaros pasislėpė mergaitė, o ją gaudantis berniukas metė pagalį. Pataikė ne į mergaitę, bet man į dešinę akį. Išgydyti akies jau nebuvo galima, o ir galimybių patekti pas gerus specialistus nebuvo.“ Antrąją traumą Albertas patyrė jau gyvendamas tėvynėje. Buvo baigęs amatų mokyklą ir gavęs paskyrimą dirbo Biržuose, statybose. Statė grūdų sandėlį, turėjo įrengti grūdų džiovyklą ir įvesti elektrą. Tada ir atsitiko nelaimė, dirbdamas Albertas susižeidė kairiąją akį. Susižeidė taip smarkiai, kad medikai nebegalėjo padėti. Ir Albertui teko vėl mokytis gyventi. Dabar jau tamsoje. 

Ką reiškia būti neregiu, Albertas matė dar būdamas tremtyje. „Su mumis kartu buvo ištremtas ir Juozas Apulskis. Šiek tiek vyresnis už mane. Jis nuo gimimo beveik nematė. Aš jam padėdavau vandens pasisemti ir parsinešti. Šulinio nebuvo, eidavome prie upės, upėje buvo įleista statinė. Nematančiam pasisemti vandens buvo neįmanoma. Su J. Apulskiu vėl susitikau Šiauliuose. Tuomet jau viena akimi nemačiau. Buvau silpnaregis. Tada pirmą kartą laikiau knygą, rašytą brailio raštu. Neįsivaizdavau, kad ateis tokia diena, kai ir aš mokysiuosi šio rašto.“ 

Po nelaimės Albertas dešimt mėnesių išgulėjo Panevėžio ligoninėje. „Apsipratau su tamsa iš lėto. Vėliau net kitus neregius vedžiodavau. Baltoji lazdelė padėjo“, – pasakoja vyras. Gulėdamas ligoninėje sužinojo apie Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungą (LASS). Albertą aplankė šios sąjungos darbuotojai. Pažadėjo laikrodį. „Pasidarė įdomu, koks bus tas laikrodis, kurį galėsiu nematydamas matyti. Kaip aš jį pačiupinėsiu? Bet greit sužinojau, kad yra laikrodžių, pritaikytų neregiams.“ Dabar Albertas ir kitus pamoko naudotis kalbančiu laikrodžiu, kuris tada buvo liečiamasis. 

Į ligoninę Albertui LASS nariai atnešė knygų, parašytų brailio raštu. Tačiau mokytis jo vyras ryžosi ne iš karto. Apakęs apsigyveno Klaipėdos rajone pas mamą. „Parsinešdavau įgarsintų knygų ir klausydavausi iš magnetofono. Tačiau nežinodavau, kurioje kasetėje kokia knyga. Dedu į magnetofoną, paklausau, vis ne ta, kurios norėjau. Pagalvodavau, kad jei mokėčiau brailio raštą, knygą susirasti būtų paprasčiau.“ 1976 metais įsidarbino tuomečiame Aklųjų kombinate, apsigyveno bendrabutyje. „Tada ir pasiryžau išmokti brailio rašto. Iš pradžių man atrodė, kad tai nebus sudėtinga. Bet tik iš pradžių. Sunkiausia taškelius atskirti. Brailio rašte kiekvieną raidę atitinka tam tikras skaičius iškilių taškų, išdėstytų šešių galimų taškų langelyje. Pavyzdžiui, A raidė – vienas taškas viršuje kairėje. Ž raidė – viršutinis ir vidurinis taškas kairėje ir apatinis taškas dešinėje langelio pusėje, – pasakoja Albertas. – Mokiausi pas vieną brailio rašto mokytoją Birutę Zabitienę, o vėliau mokiausi vakarinėje Aklųjų ir silpnaregių mokykloje. Skaitau brailio raštu vienu kairės rankos pirštu, o su dešine rašau. Ir dabar kas rytą bent po pusvalandį brailio raštu knygą paskaitau. Net Harį Poterį perskaičiau. Rekomenduočiau išmokti brailio rašto visiems, netekusiems regėjimo. Nemoki šio rašto – esi beraštis. Gaila, kad dabar daugelis jo nebesimoko.“ 

Vaikai, anūkai, proanūkiai 

Pirmoji Alberto santuoka iširo. „Iš pirmosios santuokos turėjau tris vaikus. Viena dukra gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose, antroji – Joniškio rajone, o va sūnus mirė būdamas vos 39-erių“, – apgailestauja Albertas. Antrojoje santuokoje su žmona Virginija gimė du sūnūs. O anūkų iš viso dvylika. Ir proanūkių penketas jau auga. Alberto vaikai nuo mažumės buvo įpratę, kad turi tėvą neregį pagloboti. „Ne tik vaikai, bet ir katinas mane suprasdavo. Kai tik einu per kambarį, iškart pasitraukia, nereikėdavo raginti. Vežiodamas sūnų vežimėlyje ir iki parduotuvės nukeliaudavau. Žmonai kaimynės priekaištaudavo, kam leidžia taip toli važiuoti, dar po mašina vaiką su vežimėliu pakiš.“ Bet Virginija žinojo, kad Albertas puikiai orientuojasi, o ir automobilių buvo tada mažiau. Berniukai darželio nelankė, kol jiems sukako treji metukai. Albertas dirbdavo namuose ir prižiūrėdavo sūnelius: „Ir pamaitindavau, ir pasivaikščioti išeidavome.“ Albertas neprisimena, kad sūnūs, naudodamiesi tėvo neregyste, būtų kokią nors išdaigą iškrėtę ar neatsiliepę šaukiami. Geri vaikai užaugo. Visi. Aplanko Albertą vaikai ir iš pirmosios santuokos. „Visas džiaugsmas ta mano Virginija, ji stengiasi, kad aš su visais savo vaikais bendraučiau“, – pasakoja. 

Laiminga pažintis 

Kai susipažino su būsima antrąja žmona, jau buvo neregys. „Iš tremties grįžo mano dukterėčia, o aš tuo metu jau gyvenau Klaipėdoje bendrabutyje. Dukterėčia atėjo pas mane į svečius ir atsivedė draugę. Gražiai pabendravome.“ Albertas pasisakė, kad jį kviečia į brailio rašto skaitymo konkursą Vilniuje. Merginos pasišovė jį palydėti. „Pamažu tapome artimi“, – sako Albertas, o jo balse šiluma ir tylus džiaugsmas. „Gavau vieno kambario butą, būsimoji žmona atėjo padėti tvarkytis. Pasiūliau jai gyventi drauge. Sutiko, bet vieną dieną mano draugė pareiškė, kad grįžta į savo tėvo butą. Nustebau. O ji sako: „O kas aš čia esu?“ Tada supratau: turiu kuo greičiau pasipiršti, kitaip prarasiu mylimą moterį. Ir mes jau 44 metai kartu. Man buvo 35-eri, o žmonai 20 metų. Gimė sūnus, paskui antras. Gavau trijų kambarių butą, žmona perėjo dirbti į Aklųjų kombinatą.“ Virginija dar dirba, nors jau ir pensiją pradėjo gauti. 

Baltoji lazdelė, solistas ir aktorius 

Iš pradžių Albertas eidavo su juoda lazdele, kurios rankenos priekyje buvo velnio galva. Bet ta lazdelė sulūžo. Iš LASS buvo gavęs baltąją lazdelę, su ja dabar ir vaikšto. Pasakodamas apie savarankiškas savo keliones, Albertas sako, kad jį labai pykdo, kai neatsakingi žmonės ant šaligatvio palieka savo automobilius, dviračius, o dabar ir paspirtukus. „Šaligatvis turėtų būti saugi vieta vaikščioti“, – sako Albertas ir priduria, kad neregiams tokios kliūtys ypač pavojingos. – Bet aš dabar mažai vaikštau. Atvažiuoja iš LASS autobusiukas ir veža į repeticijas, į pasirodymus.“ 

Taigi jau kalbamės apie dar vieną Alberto gyvenimo pusę – Albertą aktorių, dainininką, skaitovą, giedotoją. Vyras dar ir šachmatais, šaškėmis žaidžia. Pirmą kartą aktoriumi Albertas tapo aštuonerių, būdamas tremtyje. „Lankiau rusų mokyklą ir paskyrė mane vaidinti direktorių. Aš savo mokiniui vieną raidę sakau, o jis man tyčia – kitą.“ Vaidindavo ir grįžęs į Lietuvą, mokyklos dramos būreliuose. Aktorystę tęsė jau tapęs LASS nariu. „Štai neseniai vaidinome Neįgaliųjų centre „Klaipėdos lakštutė“‚ – pasakoja Albertas. Jis – LASS pietvakarių centro Klaipėdos miesto filialo dramos studijos „Meleta“ narys. Važiuoja į gastroles, vaidina ir Klaipėdoje. „Reikia, kad žmonės pamatytų, jog regėjimo negalia netrukdo aktyviai gyventi. Aš ir Dainų šventėje esu buvęs, Bernardinų sode vaidinome dramą“, – pasakoja Albertas. 

22 metus Albertas giedojo bažnyčios chore. „Man tekdavo nusinešti diktofoną užsirašyti natas, tekstus, o namuose persirašydavau brailio raštu. Važinėjome po Lietuvą. Daug kartų Šiluvoje giedojome“, – prisimena Albertas. 

Jis ir solistas. „Kai į Regos centrą atėjo 85-erių mokytoja, tai ir pasakė: „Tu dainuosi.“ Ir davė Justino Marcinkevičiaus eiles. Aš ir dainuoju: „Kiek rovė – neišrovė, kiek skynė – nenuskynė.“ Kitiems patinka, o žmona sako, kad vaidinu geriau, nei dainuoju. Bet aš niekur nesimokiau dainavimo. O kad taip nuo jaunystės...“ Tekstus ir dainų, ir dramų, įsirašęs į diktofoną, Albertas išmoksta mintinai. O ir pats yra parašęs eilėraščių. Vieną iš jų atsisveikindamas perskaitė ir man. Gražus Alberto eilėraštis, bet jo necituosiu. Tikiu, kad eilėraštį paskelbs kuris nors žurnalas ar portalas. 

A. Mumgaudžio gero ūpo nestabdo nei ligos, nei operacijos. Visko buvo, bet jis vis eina su gyvenimu, su žmonėmis, kuriuos labai myli. 

Nuotrauka. Be kitų prasmingų užsiėmimų, A. Mumgaudis yra brailio rašto mylėtojas ir populiarintojas, ne kartą jį pristatęs įvairiomis progomis / Daivos Žemelienės nuotr. 

A. Mumgaudžio nuotrauka iš dešiniojo šono. Žilaplaukis vyras užfiksuotas sėdintis prie didelio medinio darbo stalo, kairės rankos pirštais liečiantis dešine ranka prilaikomą popieriaus lapą. Albertas dėvi šviesų megztinį su marškinių stiliaus apykakle, užtrauktuku ant krūtinės ir tamsesniais stačiakampiais raštais priekyje bei mūvi tamsias kelnes. Jo veidas nukreiptas į priekį ir plačiai šypsosi pravertomis lūpomis. Dešinė akis užmerkta ir aplink ją susimetusios raukšlelės, o kairė kiek praverta. Albertas atrodo linksmai nusiteikęs, tarsi juoktųsi perskaitęs ar ketinantis pasakyti kažką juokingo ar netikėto. Stalo gale stovi lentyna su stiklinėmis rakinamomis durelėmis, už kurių tvarkingai sudėtas enciklopedijų rinkinys. Nuotraukos kairėje prie lentynos yra praviros durys, pro kurias matyti patalpa su knygų lentyna.