Forumas

Alvydas Valenta, [email protected]

Latvijos šunys vedliai svečiuose pas Lietuvos neregius

Ir dar kartą apie keturkojus žmogaus draugus šunis arba atvirkščiai: apie šunis ir jų draugus žmones. Ir tai ne žodinė ekvilibristika – netrukus sužinosime, kad neretas atvejis, kai renkasi ne žmogus, o šuo. Prieš porą mėnesių apie šunis vedlius – jų rengimą Latvijoje, pirmuosius žingsnius Lietuvoje – jau rašėme. Tad nesikartodami einame tiesiai prie reikalo! Spalio 20 dieną Lietuvoje lankėsi svečiai iš Latvijos šunų vedlių „Teodoro“ draugijos: treneriai Zaiga Kliavinia ir Egilis Vinogradovas bei du neregiai su savo keturkojais pagalbininkais – Aleksejus Volkovas su Sirena ir Viktoras Sergejevas su Neira. Lietuvos audiosensorinėje bibliotekoje (LAB) jie susitiko su žmonėmis, besidominčiais šunų vedlių sugebėjimais, jų rengimu, ateityje galbūt panorėsiančiais tokį šunį įsigyti. Priešingai nei liepą, kai su Z. Kliavinia susitikome pirmą kartą, šįsyk buvo galima apie šunis vedlius ne tik išgirsti, bet ir truputį su jais pasivaikščioti. Tiesa, neilgai, apsukti ratą aplink bibliotekos pastatą, bet vis geriau nei nieko. 

Iš trumpo pasivaikščiojimo nelengva perprasti, ką šie šunys iš tikrųjų sugeba, o kas yra tik mūsų lakios vaizduotės projekcija. Šuo tikrai sustoja prieš laiptus, apveda aplink stulpus ar kitas kliūtis, klauso komandų „pirmyn“, „dešinėn“, „kairėn“, ilgą laiką gali būti ramus, nerodyti nepasitenkinimo ar nepaklusnumo ženklų. Šuo dirba su specialiais vesti neregį skirtais pavalkais, ant kurių aiškiai matomos metalinės emblemos (jų nepastebėti neįmanoma), rodančios, kad tai tikrai šuo vedlys. Neregys, eidamas su šunimi, viena ranka laiko tvirtą, ant pavalkų pritaisytą rankeną arba pavadį, antra – lazdelę. Lazdelė laikoma ne priekyje kaip paprastai, o iš šono. Dirbdamas šuo tampa visiškai abejingas jį supančiai aplinkai, kitiems žmonėms – jokių emocijų. Nuimti pavalkai – signalas, kad darbas baigėsi, galima parodyti visą šunišką temperamentą ir meilę žmogui: vilnietei Virginijai Sirena, pasijutusi be pavalkų, net į nosį pakštelėjo. Netrukus svečiai patvirtins, kad šie šunys ir dūksta, ir žaidžia, bet eidami tarnybą, turi „galvoti“ tik apie neregį ir jo saugumą. 

Vedliai ir draugai 

Į susitikimą atėjusiems vilniečiams svečiai papasakojo apie save, savo keturkojus draugus, šunų vedlių rengimą Latvijoje, atsakė į klausimus. 

Aleksejus. Turiu šviesos likutį, kai kada dar skiriu šešėlius, bet mediciniškai esu neregys. Šiuo metu nedirbu. Baigiau programavimo kursus, dabar į šią sritį gilinuosi savarankiškai. Su Sirena draugaujame jau šešeri metai. Prieš tai turėjau Teodorą. Turbūt žinote, kad Latvijoje veikia „Teodoro“ šunų vedlių trenerių ir jų šeimininkų draugija. Teodoras buvo vienas pirmųjų šunų vedlių Latvijoje, deja, jau baigęs savo žemiškąją tarnybą. Šunį vedlį reikia ne tik prižiūrėti, maitinti, bet ir nuolat palaikyti jo įgūdžius, bendrą fizinę būklę. Jeigu niekur nevažiuoju darbo ar kitais reikalais, paprastai su Sirena einame pasivaikščioti tris kartus per dieną. Pasivaikščiojimai trunka iki valandos. Kai šuo dirba, dėvi pavalkus. Reikia rasti laiko ir galimybių, kad šuo galėtų laisvai pabėgioti, išsidūkti. Kai Sirena bėgioja, imu į rankas lazdelę ir einu savarankiškai. Pašaukiu, tada grįžta. Snukiu paliečia ranką. Teodoras ėdė mėsą, Sirena maitinasi sausu maistu. Kainuoja iki 100 eurų per mėnesį. Šuo ne tik maitinasi, bet ir atlieka gamtinius reikalus. Tuštinasi kartą, du kartus per dieną. Kai kada kartą per dvi dienas. Važinėjome į mokyklą, kartu su manimi būdavo klasėje, niekada neatsitikdavo taip, kad būtų padariusi ne vietoje. Pripranta ir laukia savo laiko, kada išeis pasivaikščioti. Kai prispiria reikalas, pati šaukiasi ir duoda ženklą, kad nori į lauką. 

Viktoras. Buvo metas, kai po miestą galėjau vaikščioti be baltosios lazdelės, tačiau regėjimas silpo ir Zaiga man pasiūlė šunį vedlį. Buvo du šunys, Zaiga sako: „Rinkis vieną ar kitą.“ Aš atsakiau: „Nežinau, kuris pirma prieis, tas ir bus.“ Pirmoji priėjo Neira. Tada jai buvo vieneri. Vienas į kitą pažiūrėjome ir iškart vienas kitą supratome: „Šita!“ Supratau, kad tai mano šuo, kad su ja būsime ir dirbsime kartu. Zaiga mus nuolat ruošė. Važiavome į miestą, vaikščiojome gatvėmis, skersgatviais. Zaiga aiškino komandas, kaip šuniui vadovauti. Dabar galiu po miestą vaikščioti savarankiškai. Rygos aklųjų bendruomenėje esu atsakingas už sportą. Kartu su Neira einame į baseiną. Ji tupi ir manęs laukia prie kasos, kur perku bilietą. Patiesiu rankšluostį, pavadį prisegu prie rankenos, o Neira manęs laukia tris valandas, kol plaukioju baseine. Gyvenu nuosavame name, prie miško ir upės. Kai neturėjau Neiros, keletą kartų bandžiau eiti į mišką savarankiškai – pasiklydau. Pats sau pasakiau: „Viskas, daugiau į mišką vienas neisiu!“ Kai atsirado Neira, mes su ja einame į tokias vietas, į tokius tankumynus, kad negalėjau pagalvoti net mintyse. Kai pasiklystu ar nusibosta, duodu komandą „Namo!“ ir Neira mane parveda iš bet kurios vietos. Vasarą kiekvieną rytą einame maudytis į upelį. Šoka ir plaukia! Kai šilta, aš irgi išsimaudau kartu su ja. „Teodoro“ draugija daro labai gerą darbą nematantiems ir silpnai matantiems žmonėms. Mes su šunimis vedliais ne tik einame į mišką, mes ramiai einame į darbą. Mes sportuojame, dalyvaujame visuomeniniame gyvenime. Einu į autobuso stotelę, duodu komandą „Ieškok stotelės“ ir Neira mane atveda tiesiai prie stotelėje esančio suoliuko. Vienintelis dalykas, kurio ji negali – pasakyti autobuso ar troleibuso numerio. Tiktai ir čia ji man padeda. Būdavo, vakare laukiu reikalingo autobuso, girdžiu, atvažiuoja. Prieinu prie moters, klausiu, koks numeris? O aplinkui jau pritemę ar net visai tamsu, jaučiu, kaip išsigąsta – koks čia maniakas prie manęs kimba? Kai atsirado Neira, žmonės transporto priemonės numerį pasako neprašomi. Rašykit projektus, ieškokite galimybių, neįsivaizduojate, kaip gerai nematančiam žmogui turėti šunį vedlį ir šunį draugą vienu metu. 

Aleksejus. Su šunimi vedliu jaučiuosi tarsi skrisčiau. Einu šaligatvio viduriu ir tik spėju laviruoti tarp žmonių. Žiema, tamsu, slidu, vėjas, o dar šaligatvio remontas. Sirena apėjo ledo plotus, duobes. Neįsivaizduoju, kaip ji parvedė mane namo, bet parvedė. Kaip nors būčiau parėjęs ir vienas, tik su lazda, bet tikriausiai būčiau ėjęs du kartus lėčiau. Buvo atsitikimas, kai įsėdau ne į tą autobusą ir atsidūriau nepažįstamoje vietoje. Ką daryti? Navigacijos programėlėje susivedžiau namų adresą, nusistačiau kryptį ir Sirenai daviau komandą „Pirmyn!“ Šuo mane labai sėkmingai parvedė namo. Kavinėje ar kokiame renginyje dažnai būna sunku susirasti laisvą vietą. Tokiu atveju paprašau savo šuns vedlio ir jis suranda. 

Zaiga. Surasti šunį vedlį ir jį išdresuoti reikia daug pastangų ir daug lėšų. Galime nupirkti 10 šuniukų, o iš jų vedlio darbui tiks tik vienas, todėl mūsų šunys tokie brangūs. Per metus paprastai parengiame 2–3 šunis. Visi mūsų šunys turi veterinarinę priežiūrą. Kaip vyksta šuns vedlio rengimas? Metams mažus šuniukus atiduodame į šeimas, kurios nori daryti gerą darbą. Po metų susigrąžiname, testuojame, tik tada atrenkami geriausi, su kuriais dirbama toliau. Kai šuo parengiamas, ieškome žmogaus, kuris su juo gyvens ir dirbs. Dažnai būna taip, kad renkame ne žmogui šunį, o atvirkščiai – šuniui šeimininką. Kuris žmogus šuniui labiausiai tinka, akivaizdžiai matyti iš šuns elgsenos. Kai nustatome, kad abu vienas kitam tinka, dar mėnesį mokosi žmogus drauge su šunimi. Pirmiausia toje aplinkoje, kur mokėsi šuo, vėliau – žmogaus įprastoje aplinkoje. Viena iš svarbiausių sąlygų, kad žmogus galėtų turėti šunį vedlį – jis turi būti savarankiškas, kasdieniame gyvenime naudoti baltąją lazdelę. Joks šuo neregio nepadarys savarankiško, jeigu jis pats nesistengs. Šuo yra tik pagalbininkas. Po tam tikro laiko, kai žmogus ir gyvūnas vienas prie kito pripranta, neregys su savo šunimi laiko egzaminą. Specialistai abu testuoja, surašo protokolą ir tik tada šuo gauna vedlio sertifikatą. Tuo mūsų darbas nesibaigia, nes gali iškilti įvairių nesklandumų, prireikti specialisto pagalbos. Šuo gyvas sutvėrimas, o ne daiktas ir ne robotas. Būna atvejų, kai mūsų šunis užpuola kiti šunys. Tada šuo gali pradėti bijoti kitų šunų, arba priešingai, tapti piktas, agresyvus. Toks šuo vedlio darbui jau nebetinka ir tenka jo atsisakyti. 

Klausimas iš auditorijos: ar taip iš karto ir nurašote? 

Zaiga. Ne iš karto. Stebime, skiriame bandomąjį laikotarpį, bet patyrę šunų specialistai mato, gali šuo toliau būti vedliu, ar ne. Labai svarbu šeimininko nusiteikimas, ne tik į šunį, bet ir į jį supančią aplinką, kitus žmones. Geriausiais šunų šeimininkais yra žmonės, savo viduje nusiteikę pozityviai. Jeigu šeimininkas nusiteikęs negatyviai, jo vidinė būsena keičia jo biocheminę kraujo sudėtį, o šuo visa tai jaučia sekundės tikslumu. Žmogaus būsena gali tiesiogiai veikti šuns darbo kokybę. Mūsų praktikoje buvo du atvejai, kai šuniui teko keisti šeimininką. Abiem atvejais šuniui tarsi ir nedaryta nieko bloga, bet neadekvatūs šeimininkai: namuose nuolat prirūkyta, žmogus kelias dienas neišeina su šunimi į lauką. Antras atvejis – moteris, kuriai visada viskas buvo blogai. Ką reiškia būti negatyviai nusiteikusiam? Jeigu jūs einate gatve ir jus aptaško mašina, jūs supykstate ir mintyse nusikeikiate – tai visiškai normalu. Tačiau dėl šio įvykio jūs nesikreipiate į Seimą ar kokią kitą valstybinę instituciją su prašymu, kad vairuotoją nubaustų, o dar geriau, kad atleistų iš darbo ar pasodintų į kalėjimą. 

Auditorija: kokia kalba šuniui duodamos komandos? 

Zaiga. Komandos gali būti duodamos suomių, latvių, anglų kalba, Teodoras buvo mokomas itališkų komandų. Kalba neturi reikšmės, kokia išmokysi, tokia ir supras. Patikimiausi šunys vedliai – labradorai. Galimos ir kitos veislės, bet tada didesnė tikimybė, kad daugiau nubyrės. 

Auditorija (Viktorui): ar dažnai Neira pasivaišina jūsų pietumis? 

Viktoras. Niekada. Mano namuose ant žurnalinio staliuko stovi saldumynai, sausainiai – Neira niekaip nereaguoja. Jeigu ir nušvilpia kokį saldumyną, tai dažniausiai atėję į svečius draugų šunys. Tačiau visi mano draugai žino, kad Neira – tarnybinis šuo ir į svečius neina su šunimis, kurie galėtų su ja pjautis. 

Zaiga. Žmogus – kaip asmeninis šuns treneris. Nuoseklus, reiklus, mylintis gyvūną – tada bus rezultatas. Šuns vedlio darbas sunkus. Štai ir šioje salėje šunys guli ramiai, klauso šeimininkų, bet užtenka nuimti pavalkus ir pamatysite, kaip jie džiaugiasi laisve. Šuns šeimininkui neužtenka vien vykdyti reikalavimus, reikia, kad žmogus mylėtų šunis. 

Šunų vedlių darbo kokybei didelės reikšmės turi bendra šalies kultūra, žmonių supratimas ir pakantumas. Tiek Zaigos, tiek susitikime dalyvavusio kinologo Artūro Zalecko nuomone, Lietuvoje žmonių požiūris į šunis keičiasi į gerąją pusę. A. Zaleckas pasidalijo paskutiniu matytu atveju, kai Lietuvoje gyvenanti Fėja (apie ją rašėme 8-ame „Mūsų žodžio“ numeryje) su savo šeimininke užėjo į nedidelę parduotuvę. „Fėja ramiausiai priėjo prie kasos ir ant jos atsistojo abiem priešakinėmis letenomis. Pagalvojau, dabar tai bus, bet kasininkė sureagavo labai pozityviai.“ 

Viktoras prisimena: „Reikėjo atlikti kraujo tyrimus. Nueinu į polikliniką, užeinu su Neira į kabinetą, priima labai maloniai. Kol duodu kraują, Neira ramiai laukia. Tada subėga visos seselės, fotografuojasi, sako, kad tokio atvejo jų praktikoje dar nebuvę.“ 

Vien norėti neužtenka 

Po Latvijos svečių viešnagės šuniškus reikalus aptariame su LASS projektų vadove Audre Grybauskaite: „Iki šių metų pabaigos LASS išsiaiškins, koks yra ar galėtų būti šunų vedlių poreikis mūsų šalyje. Jau dabar žinome keliasdešimt žmonių, kurie sakosi, kad norėtų turėti keturkojį vedlį. Tačiau vien norėti neužtenka. Prieš kreipdamasi į Vyriausybę dėl finansavimo, LASS pirmiausia pati nori išsiaiškinti motyvus ir priežastis, kodėl žmogus mano, kad jam reikia šuns vedlio, kokiomis sąlygomis gyvūnas gyvens, ar žmogus galės juo tinkamai pasirūpinti. Kaip girdėjome iš Latvijos kolegų, dėmesys gyvūnui turi būti rodomas kasdien, žmogus turi nuolat palaikyti ir skatinti šuns fizinį aktyvumą. Aš pati irgi pamąstau apie šunį vedlį, bet žinau, kol vaikai maži, pakankamai laiko ir dėmesio jam skirti negalėsiu.“ 

A. Grybauskaitė pastebi: Lietuvoje, priešingai nei Latvijoje, kol kas neturime šunų vedlių trenerių, savanorių, galinčių kurį laiką dirbti nemokamai arba už simbolinį atlygį. Tai šiek tiek pristabdo šių šunų atėjimą į Lietuvą, valdininkams kelia abejonių. Tačiau reikalai pajudėjo ir judės toliau. Ateityje daug priklausys nuo mūsų pačių atsakingumo, supratimo, kam šuo vedlys iš tikrųjų mums reikalingas, kaip jis galės padėti. 

Nuotrauka. Po susitikimo LAB, norintieji neregiai, didžioji jų dauguma – pirmąkart, galėjo išbandyti neilgą pasivaikščiojimo atstumą su šunimi vedliu / LAB archyvo nuotr. 

Plytelėmis klotu keliu su taktiline vedimo linija eina vidutinio amžiaus vyras, šuns vedlio treneris, ir Andžėjus Ravanas su tamsaus trumpo kailio didelės veislės šunimi vedliu. Priekyje eina atgal atsisukęs ir kažką sakantis vyras, dėvintis tamsią striukę, džinsus ir kepurę su snapeliu. Jis kaire ranka laiko baltąją lazdelę, o dešine – už nugaros pėdinančio šuns vedlio pavadį. Už gyvūno eina ir kaire ranka už specialios rankenos jį laiko Andžėjus, dešine prie krūtinės pakėlęs baltąją lazdelę. Jis dėvi tamsią striukę šviesiu viršumi ir rankovėmis bei tamsius džinsus. Andžėjus atrodo susitelkęs, jo veide – kiek nedrąsus šypsnys. Šuo pėdina tarp vyrų, nukreipęs romų žvilgsnį į kelio plyteles. Jiems iš kairės kelio pakraštyje auga smilgos, aikštelėje stovi automobiliai ir kiek tolėliau tarp praretėjusių medžių lapų matyti dalis daugiabučio pastato.