Mūzų pėdsakais

Autoriaus nuotraukaGinta Čingaitė-Kiznienė

Rudeninė teatro magija


 

Kai Klaipėdos dramos teatro (KDT) atstovai paskambino į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungą (LASS) patys siūlydami mūsų bendruomenės žmonėms pritaikyti spektaklį, galėjome tik nuoširdžiai pasidžiaugti. Prieš gerą dešimtmetį reikėjo aiškinti, įtikinėti, mokyti, skirtingų kultūros institucijų prašyti, kad meno renginius, objektus, muziejų ekspozicijas darytų galvodamos apie įvairių poreikių turinčius žmones. Šiais metais, LASS bendradarbiaujant su skirtingais Lietuvos teatrais, žmonėms su regos negalia yra pritaikyti trys spektakliai. Vienas, režisieriaus Oskaro Koršunovo režisuotas „Remyga“ su garsiniu vaizdavimu, Šiauliuose parodytas balandžio pabaigoje. O štai rudenį teatro mėgėjų keliai privalo vesti į Kauną ir Klaipėdą! Spalio 31 d. nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) bus rodomas spektaklis „Senos damos vizitas“ (pagal Fridricho Diurenmato (Friedrich Duerrenmatt) pjesę, rež. Aidas Giniotis), o lapkričio 25 d. Klaipėdos dramos teatras kviečia į režisieriaus Jokūbo Brazio spektaklį pagal Agotos Kristof romaną „Storas sąsiuvinis“. Žinoma, abu spektakliai – su garsiniu vaizdavimu, prieš juos, kaip įprasta, supažindinama su vaidinančiais aktoriais, scenos dekoracijomis. 

  

  Parašas po straipsniu

Tragikomiškas vizitas 

 

1956 metais Ciuriche (Šveicarija) įvyko F. Diurenmato pjesės „Senos damos vizitas“ premjera. Tuomet 35-erių šveicarų dramaturgas kone iškart tapo įžymybe, o vokiškai parašyta jo pjesė pasklido po Anglijos ir Amerikos scenas. Pats autorius, kuriam dramos kritikai prisegdavo įvairių etikečių – nuo nihilisto iki moralisto, „Senos damos vizitą“ pavadino „tragiška komedija“. Joje vieno žmogaus, senos moters, keršto istorija kadaise buvusiam mylimajam vaizduojama ir labai linksmai, ir intriguojančiai, bet kartu ji kiek groteskiškai iškelia rimtus vertybinius klausimus. 

Veiksmas vyksta mažame nuskurdusiame provincijos miestelyje, į kurį po keturių dešimtmečių sugrįžta nepaprastai turtinga multimilijardierė ponia Kler. Į savo jaunystės gyvenamąją vietą moterį gena slaptas tikslas – atkeršyti kadaise jos meilę sutrypusiam žmogui, jaunystės draugui Iliui. Saldžios keršto akimirkos Kler, be kita ko, vienintelė pjesėje sakanti tiesą nuo pradžios iki pabaigos, galėjo laukti ir ją planuoti visą gyvenimą. Miestelio gyventojams sužiba viltis – milijardierė sutinka atkurti gamyklas, finansiškai paremti miestelio bendruomenę, bet su viena sąlyga. Ji siekia atstatyti teisingumą, o tai reiškia jaunystėje jos meilę išdavusio žmogaus mirtį... 

„Senos damos vizito“ istorija apima gerokai daugiau nei dviejų žmonių seną meilės kivirčą ar pagrindinių veikėjų portretus. Šalia to labai svarbus pats miestelio bendruomenės paveikslas. Apskurusiame miestelyje gyvenimas virte verda, jis kupinas tragikomiškų problemų, o provincijos bendruomenė, reprezentuojanti visuomenę – pilna įvairių intrigų. Komišką efektą sukuria miestelio gyventojų kalbos, kuriomis jie slepia savo tikruosius kėslus, o iš tikrųjų jos parodo dvasinį žlugimą. Nejučia imame suprasti, kad ir šiandien dalis mūsų visuomenės serga panašia liga – yra naivi, godi, parsiduodanti, bet kokia kaina siekianti materialios naudos. Kler, Ilio ir kitų veikėjų kivirčuose ryškėja svarbūs klausimai: ar viskas yra parduodama? Ar viskas nuperkama? Kas yra teisybė, kas atpirkimas? Dramaturgas savo teoriniuose darbuose nemažai svarstė, kad kiekvienas turi stengtis bent savyje atstatyti prarastą harmoniją ir tvarką, ugdyti asmeniško atsakingumo jausmą. Tad ir „Senos damos vizite“ jis nepateikia aiškių atsakymų, o gyvenimo išmintį palieka susidėlioti pačiam skaitytojui ar žiūrovui. 

NKDT scenoje Kaune jūsų lauks pagrindinį Kler vaidmenį kurianti aktorė Jūratė Onaitytė, Ilį vaidinantis aktorius Liubomiras Laucevičius bei kiti. Scenos apipavidalinimu ir kostiumais pasirūpino dailininkė Laura Luišaitytė, o spektakliui muziką sukūrė kompozitorius Ignas Juzokas. 

 

Užrašai storame sąsiuvinyje 

 

Sutapimas ar ne, bet šįkart Klaipėdos dramos teatras scenoje irgi kviečia susipažinti su šveicarų rašytojos, rašiusios prancūziškai, kūryba. Agota Kristof gimė Vengrijoje nedideliame miestelyje Austrijos pašonėje 1935 m. Į Šveicariją iš gimtosios šalies pasitraukė jaunystėje, 1956 m., sovietų kariškiams Vengrijoje žiauriai numalšinus antisovietinį judėjimą. Šveicarijoje gyveno ir kūrė iki pat mirties (2011 m.). A. Kristof romanai, kuriuose dažnai nagrinėjamos pokario temos, buvo išversti į daugiau kaip trisdešimt kalbų, įskaitant jos gimtąją. Apžvalgininkai romanų trilogiją („Storas sąsiuvinis“, „Įrodymas“ ir „Trečiasis melas“, lietuviškas trilogijos leidimas pavadintas pirmojo romano vardu – aut. past.) įvardija negailestingiausia praeito šimtmečio knyga. 

Nenuostabu, nes kaip pristatant spektaklį paminėta KDT tinklalapyje, autorės gyvenimas „sutapo su Vengrijos karu, bombardavimais, badu, sovietų okupacija ir po jos sekusia „Naująja tvarka“ – visa tai vienaip ar kitaip atsispindi „Storame sąsiuvinyje“. 

Jo motyvais sukurtame spektaklyje rutuliojama dvynių – Luko ir Klauso – gyvenimo istorija. Ji prasideda tuomet, kai aštuonerių broliai motinos yra paliekami senelės namuose provincijoje. Mat prasidėjus karui dideliame mieste, kuriame šeima ramiai gyveno iki tol, tapo nesaugu ir neįmanoma prasimaitinti. Dvynukai iškart pakliūva į labai kitokią, nepaprastai žiaurią realybę, kuri atsiskleidžia negailestingai ir netaiko jokio pasigailėjimo vaikams – teks žūti arba išmokti gyventi. Broliai tą išgyvenimo patirtį, taisykles, kurios jiems padeda išbūti, sielos ir kūno grūdinimosi pratimus rašo į savo dienoraštį – storą sąsiuvinį. Suvokę pasikeitusį gyvenimą, storame sąsiuvinyje jie stengiasi nemeluoti – nepateikti savo subjektyvaus požiūrio ir fiksuoja tik tai, kas iš tiesų vyksta. 

Tiek romane, tiek spektaklyje skleidžiasi sužalotos visuomenės vaizdas. Kad išgyventų, tenkinami tik primityviausi poreikiai, tad ir vaikai stengiasi išmokti nejausti, neužjausti, nesidalinti ir netrukus tampa pasiruošę juos ištikusiam žiauriam gyvenimui. Tik kas jie dabar? Vis dar žmonės ar pabaisos? 

Teatro kritikė Aušra Kaminskaitė, aptardama šį jaunosios kartos režisieriaus J. Brazio spektaklį, pastebėjo esminį skirtumą tarp A. Kristof romano ir sceninės interpretacijos: „ [...] rašytoja leidžia žmonėms patiems pasirinkti, kiek jie įsileis kančios į savo širdį, o Brazys sumurkdo žmones į žiaurumą, nepriklausomai nuo to, kiek jie tam pasiruošę. 

Kristof knygoje smurtas yra iš dalies paaiškinamas: pasakojimo veiksmas vyksta karo metu, vadinasi, ekstremaliomis sąlygomis. Žmonės tokiu metu tampa žiauresni. Brazio spektaklyje karo nejusti. Tai baisu ir tikslu: žmonės netampa žiaurūs per vieną dieną. Visi turime savyje pabaisų, tik vieni jas slopina, o kiti, nors laiko uždarę, bet nuolat maitina. Nejauku galvoti, kas nutiktų, vieną dieną paleidus pabaisą į laisvę. Greičiausiai būtent tai, ką pamatėme Klaipėdos dramos teatro scenoje.“ (Menų faktūros tinklalapis, straipsnis „Kaip susiūti plyšusią širdį?“) 

Tad šis ruduo tikrai turtingas išraiškingų, mums pritaikytų teatro įvykių, skirtingu būdu skatinančių mąstyti, persvarstyti savo patirtis ir pasitikrinti nuostatas. Pasinaudokime šiomis progomis! 

 

Nuotrauka. Spektaklio „Senos damos vizitas“ akimirka / NKDT, D. Stankevičiaus nuotr. 

Akimirka iš spektaklio „Senos damos vizitas“. Kairėje pusėje ant suoliuko sėdintis pagyvenęs vyras (akt. L. Laucevičius) pasisukęs žvelgia ant atkaltės įsitaisiusiai vyresnio amžiaus moteriai (akt. J. Onaitytė) į veidą, o ši nutolusiu žvilgsniu žiūri į priekį. Vyras dėvi šviesius marškinius, prasegtą megztinį ir tamsias kelnes. Jo žili plaukai viršugalvyje praretėję, o veide – šiltas šypsnys. Jis atrodo užsisvajojęs, galbūt pakerėtas stebimos damos. Ši dėvi šviesius marškinius ir liemenę, tamsias kelnes bei juodą cilindrą. Jai ant krūtinės ant ilgos grandinėlės kabo žiedas. Moters ilgi šviesūs plaukai įrėmina stačiakampio formos veidą. Jos žvilgsnis atrodo susimąstęs ar susirūpinęs, o ryškios lūpos kažką pasakoja. Netoliese jauni vaikinai, dėvintys šviesius marškinius, tamsias kelnes, petnešas ir „newsboy“ stiliaus kepures su trumpu snapeliu, mojuoja dirbtinėmis eglės šakomis. Dešinėje nuotraukos pusėje esančiam vaikinui ant kaklo kabo didelė nusidėvėjusi širdis su užrašu „A + K“. Jautrią spektaklio akimirką supa tamsus fonas. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]

 

Spaudos, radio ir televizijos rėmimo fondas remia rubriką