Viršelio istorija

Apie tarpusavio supratimą

Įvairios šventės, susijusios su negalios problemų ir neįgaliųjų lūkesčių sritimi, yra ir gera proga visiems padėkoti už besikeičiantį požiūrį į neįgalaus asmens į(si)galinimą visuomenėje. Jį jaučiame institucijose, kultūros įstaigose, viešosiose erdvėse ir iš bendros įstatymų bazės, bendravimo, įsiklausymo atmosferos. To tikrai reikia. Kartais užtenka minutės dėmesio, kad visuomenė taptų supratingesnė šalia gyvenančiam žmogui. 

Todėl istorija šįkart ne apie Ernestą ir Darių, užfiksuotus pradedant mokytis orientuotis aplinkoje su baltąja lazdele. Viršelio žinutė labai paprasta – žmonės su regos sutrikimais nori ir gali būti savarankiški! Tereikia tarpusavio supratimo, kad ir labai nesudėtingo. Tarkime, taktilinių vedimo linijų ant šaligatvių, į kurias kiekvienas tikrai esame atkreipę dėmesį, neužgriozdinkite kliūtimis – stendais, paspirtukais, automobiliais, įvairiomis aplinkos dekoracijomis, prekybos vagonėliais. Kai neregys ar silpnaregis saugiai ir savarankiškai pasieks jam reikiamą vietą, jis tikrai mintyse su dėkingumu pagalvos ir apie tuos, kurie pagalvojo apie jį. 

Ernestas (priekyje) ir Darius Kaune / Juozo Daunaravičiaus nuotr. 

Apvali spalio mėnesio žurnalo „Mūsų žodis“ viršelio nuotrauka, kurioje saulėtą dieną alėja vienas paskui kitą eina Ernestas ir Darius, baltosiomis lazdelėmis vesdami per taktilinius vaikščiojamojo paviršiaus indikatorius. Nuotraukos viduryje esantis Ernestas yra stambesnio sudėjimo, apskrito veido ir trumpai apkirptais plaukais. Jis dėvi juodą džemperį su baltais kontūrais pavaizduotu Vyčiu, pilkas kelnes ir juodus sportbačius. Už jo per maždaug metrą nutolęs Darius yra vidutinio sudėjimo, su trumpa barzdele. Jis dėvi raudonus marškinėlius, džinsinį švarką, juodas kelnes, sportbačius bei juodą kepurę su snapeliu. Abu vyrai užsidėję akinius nuo saulės, jų veidai rimti, susikaupę. Alėją supa žaliuojantys medžiai ir abipus tęsiasi pastatų eilė. Kairėje nuotraukos pusėje užfiksuota dalis Vytauto Didžiojo universiteto pastato, ant kurio sienos yra į kadrą netelpantis apvalus logotipas, vaizduojantis ant sosto sėdintį Vytautą Didįjį. Tolumoje vaikštinėja pavieniai žmonės, vieni dėvintys šiltesnius drabužius, o kiti apsirengę vasariškai. Nors šviečia saulė ir žaliuoja medžiai, žvelgiant į savo keliais traukiančius žmones justi vėsa. 

REALUS VAIZDAS. Viršelio nuotrauka didesne amplitude, dabar ji – stačiakampė. Didesnė nuotrauka apima daugiau aplinkinių pastatų. 

PROTANOPIJA. Tas pats vaizdas pateiktas ne toks spalvotas kaip realus. Jis neatrodo visiškai juodai baltas, tačiau gana stipriai išblanksta ir įgauna rudą atspalvį. 

GLAUKOMA. Nuotraukos centras vis dar ryškus, spalvos nepakitusios, tačiau nuo centro į šonus vaizdas po truputį blanksta, kol galiausiai kampuose visai užtemsta. Nuotraukoje nesimato Vytauto Didžiojo universiteto, taip pat sunkiau įžvelgti vyrų viršugalvius. 

DIABETINĖ RETINOPATIJA. Šiame pavyzdyje visiškai aptemdytas nuotraukos kairysis apatinis kampas, dėl to nesimato Ernesto baltosios lazdelės galo, o likusioje nuotraukoje vaizdą taip pat protarpiais uždengia nedidelės tamsios dėmės. 

KATARAKTA. Šiuo atveju visas vaizdas toks pat kaip realus, tik visiškai susiliejęs, dėl to smulkesnės detalės nėra įžiūrimos. 

TINKLAINĖS ATŠOKA. Šiame pavyzdyje apatinėje nuotraukos dalyje visiškai nematyti Ernesto baltosios lazdelės galo. Likusioji nuotraukos dalis ryški. 

AMŽINĖ GELTONOSIOS DĖMĖS DEGENERACIJA. Regėjimo plotis ir spalvos nepakitę, tačiau pats vaizdinio centras – nematomas. Šiuo atveju nematyti Ernesto kūno dalies nuo krūtinės iki pėdų ir Dariaus kojų bei baltosios lazdelės. 

PIGMENTINIS RETINITAS. Šiame pavyzdyje įžiūrimas tik pats nuotraukos centras, kuris yra ovalo formos – jis apima tik Ernesto dalį nuo liemens iki blauzdų ir Dariaus kojas nuo kelių.