Susitikimai

Spaudai parengė Ginta Čingaitė-Kiznienė

Akių pagalbininkės – technologijos

Žurnale daug rašome, kaip šiuolaikinės technologijos padeda neregiams ir silpnaregiams kompensuoti regimąją informaciją. Šįkart pasikalbėti apie tai radijo laidoje „Aklas pasimatymas“ (radijo stotis GOLD FM) pakvietėme LASS informacinės aplinkos prieinamumo specialistą Andžėjų Ravaną (A. R.) ir Donatą Sadauskienę (D. S.), mamą, auginančią neregį sūnų, kuris tik neseniai pradėjo lankyti bendrojo lavinimo mokyklą. Svečius kalbino laidos vedėja Irma Jokštytė (I. J.). 

I. J. Andžėjau, sveikinuosi su tavimi ir noriu, kad iš informacinio prieinamumo perspektyvos pasakytum, kokios šiuolaikinių technologijų tendencijos, kaip situacija pasikeitė praėjus 10, 20 metų. 

A. R. Technologijų svarbą neregių gyvenime būtų labai sudėtinga pervertinti. Aš mėgstu pusiau juokais, pusiau rimtai sakyti, kad technologijos mano gyvenime sudaro septyniasdešimt procentų informacijos. Tai ir mano telefonas, nuolat gulintis kišenėje, ir kuprinėje esantis kompiuteris. Technologijos neregiams suteikia labai daug galimybių, prieinamumą, pagaliau – komfortą, emocinį saugumą. 

Tendencijos yra labai džiuginančios. Kiek mes beturėtume prieinamumo kliūčių su interneto svetainėmis ar programėlėmis, technologijomis fizinėje aplinkoje, bet palyginti situaciją prieš kokius penkiolika metų, yra milžiniškas skirtumas. Jei neregiai prieš keliolika metų nugąstavo, kad į rinką ateina liečiamieji telefonai ir visi bandė atsargai „užsipirkti“ kuo daugiau kalbančių mygtukinių telefonų, tai technologijos pasisuko tokiu kampu, kad išmanusis liečiamasis telefonas pasidarė pagrindinis neregio pagalbininkas. 

I. J. Donata, Jūs technologijų pasaulyje, kuris įgalina matyti, turbūt žengiate pirmuosius žingsnius. Ar sunku jas perprasti ugdant savo sūnų drauge su matančiais vaikais? 

D. S. Justui, mano sūnui, kompiuterį nupirkome, kai jam buvo gal kokie penkeri. Aš pati nelabai ir žinojau, kaip jį mokyti taisyklingai, tik įdiegėme ekrano skaitymo programą. Jis yra labai smalsus, tad išmoko ir rašyti pats, ir susiieškoti informaciją kompiuteryje, naudotis internetu, kur buria įvairias grupes, kviečia draugus bendrauti. Justas taip pat turi ir išmanųjį telefoną, kuriuo puikiai naudojasi. Taigi su technologijomis esame susidūrę, naudojamės, jam labai patinka. Pats savarankiškai mokosi kalbų, domisi įvairiais dalykais – tiesiog tik grįžęs iš mokyklos lekia prie kompiuterio, gal ką nauja sužinos. 

I. J. O kaip mokykloje? Ar tušinukus ir popierių jau keičia technologijos? Ar Jūsų sūnui tenka pasimokyti brailio raštu, rašyti popieriuje? 

D. S. Kadangi jis eina į bendrojo lavinimo mokyklą, jo mokytoja nemoka brailio rašto. Bet mokykla turi tiflopedagogę, jis rašyti ir skaityti brailio raštu mokosi būtent pas ją. Tik gaila, kad per savaitę yra tik dvi tokios pamokos. O klasėje, kas užduota, Justas rašo, padaro užduotis kompiuteryje. Taip ir sukamės iš padėties, kaip tik sugebame. 

I. J. Kaip Jums atrodo, ar mokytojai turi pakankamai paramos ir pagalbos taikant pagalbines priemones mokymo procese? 

D. S. Mokytojai labai stengiasi, ieško būdų. Kaip perteikti vaizdinius, suprantamai pateikiu aš. Sunešu, paduodu, peržiūriu būsimas mokymo temas. Mokytojai taip pat stengiasi, žiūri, kaip pritaikyti mokomąją medžiagą, kad vaikas galėtų suvokti. Pasakysiu pavyzdį: radau tokią medžiagą, kaip auga pupa. Įsodini pupą, tuomet stebi, kaip vystosi šaknys, stiebelis, kaip užauga pupa. Ši vaizdinė medžiaga yra iš plastiko, bet vaikams puikiai suvokiama. Ne tik Justui padeda, bet ir kitiems klasės vaikams. Tai daug suprantamiau, kai lieti, o ne tik žiūri paveikslėlius. 

I. J. Labai džiaugiuosi, kad Justas turi tokią pagalbininkę. Jūs darote atradimo stebuklus. Andžėjau, jei kalbėtume apie technologijų įvairovę, gal galėtum apibūdinti, kuriose srityse ji pasitelkiama? Kokių įvairių technologinių priemonių neregiams yra sukurta? 

A. R. Iš tikro, labai sunku įsivaizduoti, kur šiuo metu nėra taikomos technologijos. Aišku, pirmiausia, buitis. Virtuvėje gali būti kažkoks primityvus prietaisas, tarkime, pjaustyklė. Ji yra ne kažkokia itin išmanioji, bet kurios konstrukcija tau neleis įsipjauti į pirštą. Arba tokia speciali forma, kuri padės suprasti, kada išviręs kiaušinis. Kalbant apie išmaniuosius prietaisus, jų yra beribė jūra: kalbančios indaplovės, skalbimo mašinos, mikrobangų krosnelės, svarstyklės, kondicionieriai ir panašiai. Jie nėra savaime kalbantys, jie tiesiog jungiasi su išmaniuoju telefonu, kuris yra pagrindinis technologijų centras, kur suplaukia visa informacija. 

Įdomių dalykų bandoma daryti orientavimosi srityje. Pavyzdžiui, teko testuoti specialią baltąją lazdelę. Ji turi sensorius, todėl kliūtys yra paverčiamos garsu. Yra ausinės su kauliniu pralaidumu, kad galėtum girdėti aplinką. Per žandikaulius garsas yra paduodamas į vidinę ausį, todėl kai eini, kliūtis atsiranda garso pavidalu. Girdi, kad garsas artėja, vadinasi, kliūtis yra arčiau, yra perteikiama ir jos kryptis. Jei kliūtis yra kairiau, garsas bus tik kairėje ausinėje, o jei pasisuksi, garsas atsiras ir dešinėje ausinėje, tuomet suprasi, kad tiesiai prieš tave yra kliūtis. 

Mokymosi srityje, manau, labai padėtų taktiliniai ekranai. Labai gerai mokykloje būtų vaizduoti grafikus, geometrines figūras. Jei išsivystys dirbtinis intelektas ir bus galima paliesti, tarkim, internetinėje parduotuvėje perkamų drabužių ar batų kontūrus, tai bus pažanga. 

Nors prieš 15 metų technologijos buvo siejamos su baime, kad jos neregius atmes žingsniu atgal, bet pasirodė visiškai priešingai. Be technologijų dabar būtų sunku įsivaizduoti tiek paprasto žmogaus, tiek neregio gyvenimą, kuriam technologijos yra universali techninės pagalbos priemonė. 

I. J. Andžėjau, trumpai paminėk, kaip neregiai Lietuvoje įsigyja techninės pagalbos priemones. 

A. R. Yra Techninės pagalbos neįgaliesiems centras, kuris būtiniausias priemones kompensuoja. Kompensuojamas ir kompiuteris, ir išmanusis telefonas, baltoji lazdelė, išmanieji laikrodžiai, didinamieji stiklai, t. y. pirmo būtinumo prekės. Šiuo metu yra tvarka, kad nusiperki pats priemonę ir tau vėliau kompensuoja dalį, o 20–25 proc. sumos tau reikia susimokėti nuosavomis lėšomis. Bet šioje srityje taip pat bręsta pokyčiai. LASS kalba su ministerija, nenoriu užbėgti už akių, bet kompensavimo tvarka ir kainų pokyčiai greitu metu tikriausiai įvyks. 

I. J. Donata, kaip Jūs žvelgiate į ateitį po apsilankymo „SightCity“ parodoje Frankfurte, kai pamatėte tiek daug naujovių? Kai taip šviesiai kalbate apie ateitį ir atradimus, Jūs nežiūrite į negalią kaip į stabdį? 

D. S. Tikrai taip. Manau, kad viskas yra įmanoma, tik reikia didelio noro. Ugdant sūnų aš nelaikau jo kitokiu. Jis lygiai taip pat, kaip ir kitas mano sūnus, turi viską daryti, stengtis daryti, kiek įmanoma. Žinoma, visko būna ir bus, bet technologijos padeda daug. Manau, kad brailio raštas nyksta, nes technologijos labai sparčiai žengia. Dabar buvau nuvykusi į naujai sutvarkytas klinikas Vilniuje ir nustebau, nes nei ant vienų durų neradau jokių užrašų nei brailio, nei kokiu raštu, kur eiti, kur ieškoti – visur QR kodai. Labai nustebino, kad visame pastate, kaip ir parodoje, buvo specialūs žymėjimai ant grindų, kur galima orientuotis prie įėjimų, prie išėjimų, prie personalo priėjimo. Tad brailis dėl technologijų, aš taip galvoju, nyksta. Yra garsinės knygos, telefonai, technologijos, kurių daugėja ir jų daugės. 

I. J. Donata, jeigu mes naudosime brailio raštą, tai jis neišnyks. Tai naudokime, nes jis gali praversti įvairiose situacijose. Labai norėčiau, kad trumpai pasakytumėte, kas galėtų įkvėpti kitus tėvus, kurie galbūt yra tokioje situacijoje, kurioje buvote Jūs, kai sužinojote, kad Jūsų sūnus nematys. Kaip galėtumėte tuos tėvus padrąsinti? 

D. S. Niekada nereikia galvoti, kad negalia yra kliūtis. Tai įrodo kiekvienas pats savyje. Į vaiką reikia dėti viską, ką įmanoma suteikti, ir stengtis. Nieko nėra neįveikiamo. Tik reikia noro ir vaiko negailėti. Jūsų vaikas užaugęs padėkos, kad jūs jo negailėjote, iš jo reikalavote, suteikėte viską, kas galėjo praplėsti akiratį, padėti pažinti pasaulį. 

Visą laidą klausykite paspaudę nuorodą.