Susitikimai

Spaudai parengė Ginta Čingaitė-Kiznienė

Lietuvos šventviečių keliais

Įsibėgėjus vasarai daugiau laiko praleidžiame gamtoje, kuri šiuo metų laiku žmogui, jo galimybėms keliauti yra draugiškesnė. Keliaudami po gamtą susipažįstame ar pagiliname savo žinias apie Lietuvos kultūrą. Šįkart kviečiame į susitikimą su Klaipėdos universiteto archeologu, humanitarinių mokslų daktaru Vykintu Vaitkevičiumi, kuris didžiąją dalį gyvenimo tyrinėja Lietuvos šventvietes, jų paslaptis. Svečią radijo laidoje „Aklas pasimatymas“ (GOLD FM) kalbina laidos vedėja Irma Jokštytė. 

– Kiek metų tyrinėjate šią temą ir kaip ji atsirado Jūsų gyvenime? 

– Šventvietes tyrinėju ilgai, nuo pat paskutinių mokyklos klasių – daugiau kaip 30 metų. Susidomėjimas kilo palaipsniui – keliavome po Lietuvą su Vyteniu ir Junona Almonaičiais, žinomais mokslininkais, „Keliautojo žinyno“ leidyklos steigėjais, keliautojo vadovų po Lietuvą autoriais. Vytenis kaip ir paskatino, sužinojęs, kad galvoju apie archeologiją, kad patinka ir sekasi. Taip viskas ir susiklostė, žinoma, buvo didelis noras ir savarankiškai daryti išvykas, bet mano kelyje tikrai buvo žmonių, kurie padėjo, parodė, iš kurių teko mokytis. 

Šventvietėmis gyvenu ir ta tema brangi, bet tai dalis visos mūsų prigimtinės kultūros tyrimų, kurie apima ir gilią senovę, ir dabartį, šiuolaikinę visuomenę – tai noras, siekis atpažinti, kas mūsų prigimtyje arba tai, kas paveldėta, ką išmokstame ir gebame perduoti galbūt savo draugų rate ar kviesdami žmones burtis, ar kaip aš – vesdamas ekskursijas. 

– Kokį suvokimą Jums davė šventviečių tyrinėjimas ir tokia gili pažintis su prigimtine kultūra? Kokia ji yra šiandien? 

– Šitie metai, atrodo, prasidėjo kaip visi, bet buvau pakviestas Kauno Žaliakalnio bendruomenės paskaityti paskaitą apie Kauno ąžuolyną, miesto, kuriame gimiau, užaugau ir tik po to išvažiavau. Aš pagalvojau, kad po daugybės metų atrandu vietą, iš kurios išėjau, kuri vis dar yra mano akiratyje, kur yra mano gimti namai, kuriuose gyvena mano tėveliai. Tai štai, vienas iš man svarbesnių (ir tikiuosi, bendruomenei) atradimų, kad turi šiek tiek nutolti, kartais ir labai ilgam, kad geriau pamatytum, geriau suprastum, ką turėjai ir tebeturi. Kauno ąžuolynas taip pat yra vienas iš tokių šventų miškų, kuris palankiai susiklosčius istorinėms aplinkybėms išliko ir, norisi tikėti, bus ir ateityje, kiek žmogus leis jam būti. 

Tai prigimtinė kultūra – galima pradėti nuo to, kad yra mūsų pačių santykis su medžiais – ąžuolais, liepomis, akacijomis, putinais, šeivamedžiu ir dar daugeliu kitų medžių. Paklauskime savęs, kaip mes jaučiamės? Ar jaučiamės viršesni, valdovai? Ar mes žvelgiam į juos, sveikinamės, kartais ir dainuojam, kas labai gražu, priimdami, pripažindami, kad medis yra gyva būtybė kita forma. Tas santykis labai svarbus. Dažnai, deja, tenka matyti, kad medis belikęs kaip stulpas, kolona, jį galima pjaustyti, aplieti asfaltu, visaip kitaip kankinti, nes jis tiesiog užima tam tikrą vietelę. Visi žinome nesenus įvykius (sostinėje vykstant statyboms nupjautas šimtametis ąžuolas – red. past.), kurie tik dar kartą primena, koks tas santykis pasikeitęs nuo to, apie ką mes žinome nuo gilios senovės. 

Prigimtinė kultūra, už jos slypi mums brangi senovės lietuvių kultūra, kuri nėra muziejinis eksponatas, padėta į vitriną ir užrakinta muziejaus fonduose. Tuo šis terminas skiriasi nuo etninės kultūros ar tradicinės lietuvių kultūros sąvokų. Tai reiškia, kad prigimtinė kultūra nepalieka mūsų ir nepasirenka jokios kartos mūsų visuomenėje – mūsų vaikai, jaunimas taip pat priklauso mūsų kultūrai. Vienas iš svarbiausių prigimtinės kultūros bruožų yra gebėjimas keistis, bet išlikti, prisitaikyti tam tikromis sąlygomis arba priimti iššūkius, naujoves ir jas paversti savomis. Ryškiausi pavyzdžiai yra iš kalbos, kai į mūsų gyvenimą ateina kažkoks naujas daiktas, įrenginys, reiškinys, kuriam reikia sugalvoti pavadinimą. Ir jeigu žmonės jį sėkmingai sugalvoja lietuvišką, tai jau yra didelė pergalė. Vadinasi, buvo tam tikras postūmis toliau kurti mūsų kalbinę kultūrą. 

Prigimtinė kultūra pasiekia giliausius mūsų sielos kampelius ir tai yra svarbiausias dalykas. Tai, ką atnešame, gali būti persijota per tam tikrą sietą, bet visą laiką kažkas lieka. Mums gali atrodyti, kad esame visiškai šiuolaikiški, bet nori nenori per savo įpročius, laikysenas, vertybes ar nuostatas mes išsaugome ryšį su savo protėviais. 

– Viena iš prigimtinės kultūros dalių yra šventvietės. Kas būdinga lietuvių šventvietėms? 

– Nėra taip lengva atsakyti, juo labiau kad šventvietės irgi gyvos, jos irgi pulsuoja. Pamatinis dalykas – šventvietė gali būti tiktai tuo atveju, jeigu yra bent vienas žmogus, tikintis jos galia arba dievais ir deivėmis, kurios tą vietą lanko. Jeigu nėra žmogaus, kuris tą vietą lankytų, pripažintų, tai nėra ir šventvietės. 

Kas būdinga? Kaip jos yra atpažįstamos? Aš dažnai stebiu savo ekskursijų dalyvius, tarp kurių daugelis pirmą kartą mato šventvietę arba ligtoliniai apsilankymai jose buvo atsitiktinio pobūdžio. Aišku, dažniausiai yra buvę prie Puntuko, Anykščių šilelyje, dairęsi nuo Šatrijos arba jaunystėje užsukę į Rambyną ir, žinoma, Birutės kalną Palangos pajūryje – tai tos vietos kaip ir žinomos. Bet tuomet, kai aš tariu ir tvirtinu, kad tai yra mūsų protėvių šventvietės, kurias mes paveldėjome ir jos nuėjo ilgą istorinės raidos kelią ir išliko, tai tada žmonės suklusta: kaip tai yra? Kas tai išduoda? 

Vieno recepto [atpažinti] nėra – tai gali būti jausmas, vaizdas, garsas, pavyzdžiui, prie šniokščiančios vienos iš mūsų Neries rėvų, turinčios tilto pavadinimą (tiltas – mitinis dalykas, kuris sujungia ne tik du upės krantus, bet ir skirtingus pasaulius), dar gali būti ir kvapas – vardiju jusles. Kiekviena šventvietė turi savo laikotarpį, kuris yra pats ryškiausias. Toks nepaprastas yra Pajautos kapas prie Žaslių, aprašytas dar XVI a. Lietuvos metraščiuose. Jau tuomet buvo pasakyta, kad kai sunyko legendinės kunigaikštienės Pajautos atvaizdas, antkapinis paminklas, tai toje vietoje išaugo liepos ir jos žmonių buvo laikomos nepaprastomis, šventomis. Šiandien tas kalnelis yra apaugęs kitados pasodintomis liepomis, prieš daugelį metų net ir man teko prisidėti prie istorinės tiesos – šventvietės – atkūrimo. Čia kaip pavyzdys, kai ten augančios liepos sužydi, kai į jas atskrenda bitės, tai turbūt aukščiausias taškas tuomet ten būti, patirti vietos pilnatvę, tapti tos vietos dalimi. Bendro atpažinimo recepto nežinau, tikriausiai, jis kiekvienai vietai kitoks. 

– Prie pagrindinių dalykų prisilietėme. Smulkiau, aišku, aprašyta daugelyje Jūsų išleistų knygų apie šventvietes. Bet štai, jeigu mes norime keliauti į šventvietę, kaip turėtume ten elgtis, galbūt kažką būtinai ten reikia atlikti? 

– Kažin ar kada nors bus parašytas toks elgesio kodeksas. Neabejoju, kad jis yra buvęs, kad jį puikiai žinojo mūsų protėvių žiniai, – kaip elgtis, kaip užmegzti ryšį su konkrečia vieta, kitaip tariant, tos vietos šeimininku ar šeimininke. Bet praėjo daug laiko, per keletą šimtų metų daug kas pasikeitė. Tai šiandien kiekvienas asmeniškai (arba grupė) elgiasi pagal savo supratimą, kas yra etiška ir kas nėra. Labai lengva suprasti, kad nederėtų šiukšlinti, o radus šiukšlę, ją paimti. Būna, randam užgesintą nuorūką mūsų švento akmens dubenyje, ten buvusiame vandenyje, tai, žinoma, ją paimame, norisi išvalyti, viską grąžinti į pirmapradę padėtį. Bet kas labiausiai būdinga, tai visi daugiau mažiau įsivaizduojame: einame prie švento akmens ir visuomet atsiras, jeigu ne vaikas, tai iš grupės suaugęs, kuris būtinai norės ant to akmens užlipti, jam būtinai bus tai labai svarbu – užlipti ir fotografuotis, pasipuikuoti prieš visus. Kažkas panašaus yra ir su šventais medžiais, ypač, kurie turi išsišakojimus žemai. Sunku pasakyti, kaip elgtis, ir aš tikrai nenoriu didaktikos, bet stengiuosi perteikti, atkreipti dėmesį į tai, kas pagarbu ir nepagarbu. Analogija su mūsų protėvių kapais – suprantame, kad šiuolaikinėse kapinėse mes tikrai nedarome daugelio dalykų, tai kodėl turėtume daryti mūsų senovės protėvių kapinėse? Tokie palyginimai leidžia įsivaizduoti, kur mes esame. 

Atmintyje iškilo žygis Punios šile, dar prieš uždarant didžiąją jo dalį lankytojams. Prie nuostabaus grožio šventos liepos, jau daugelį kilometrų nuėjęs 5–6 metų berniukas kažkaip neišdykaudamas, besiklausydamas mano pasakojimo, užsliuogė ir atsisėdo tame išsišakojime, kuris yra šventumo dalis, vieta, kur dieviškumas ryškiausiai galėtų reikštis saulei tekant ar saulei leidžiantis. Tada man nebuvo jokio apmaudo, man atrodė, kad tas berniukas yra kaip ir nusipelnęs, vertas to apdovanojimo. Jis elgėsi labai santūriai ir man tas labai patiko, kad jis, būdamas vaikas, intuityviai suprato, kaip čia būti, kaip elgtis. 

Vienas iš dažniausių ir kai kuriais atvejais netgi paprasčiausių dalykų, jeigu norima užmegzti ryšį su ta vieta, labai svarbi yra daina, giesmė arba sutartinė. Per ją ne tik telkiasi patys lankytojai, bet buvimo ten jausmas keičiasi. Mes galime nežinoti kreipimųsi, maldų, linkėjimų, užkalbėjimų, bet jeigu mokame vieną vienintelę dainą, kuri mums atrodo tinkama, tai viskas keičiasi į gerąją pusę. 

– Vykintai, artimiausiu metu pasirodys dar viena Jūsų knyga – apie šventvietes Lietuvos saugomose teritorijose. Gal galite trumpai pristatyti šią knygą. 

– Pats jos sumanymas yra gal kiek ir netikėtas. Pradinė mintis, nuo kurios atsispiriama, apie tai, kad mūsų baltų šventvietės yra lyg ir pirmosios saugomos teritorijos. Elgesys, etika, religija saugojo daug geriau nei šiuolaikiniai teisės aktai. Dalyvauju pasaulio saugomų teritorijų dvasinių ir kultūrinių vertybių specialistų grupės darbe, tai visame pasaulyje yra panašiai. Dauguma saugomų teritorijų yra prigimtinės kultūros dalykas. Toks žiūros taškas, man atrodo, yra naujas, originalus ir pirmąkart taip yra išplėtojamas. 

Svarbus dalykas, kad šioje knygoje į saugomas teritorijas žvelgiu kaip tam tikras baltų genčių paveldo salas. Tai reiškia, kad mes tarsi keliaujame per saugomas teritorijas, bet kartu keliaujame per baltų kraštus. Pradedame kelionę Vilniuje, čia Pavilniai, čia Verkiai, tada Asveja, Servėta, Labanoras, Aukštaitija... Tokia kelionė gražiai suveria į grandinėlę 8 genčių kraštus, vietoves, pasibaigia prie Sartų ežero, sėlių žemėje. Tai bandymas žvelgti į mūsų saugomas teritorijas per archeologo akinius ir tuose parkuose, rezervatuose pamatyti tai, ko niekas iki šiol nebuvo ieškojęs: prie to, ką mes žinome – gamtinės pusės, pridurti ir tų genčių paveldo vertybes. Knyga gausiai iliustruota, su žemėlapiais, nuotraukomis, daugelis jų skelbiama pirmą kartą. Joje sudėta mano 25 metų darbo patirtis, knyga jau visai pakeliui pas skaitytojus. 

– Su kokia mintimi norėtumėte atsisveikinti? 

– Norisi palinkėti skirti laiko pažinti, dažniau išsitraukti iš ausų ausines ir klausytis ne garso įrašų, bet tikrų garsų, kurie supa mus, ypač saulei tekant, leidžiantis. Dabar tas laikas, kai saulė yra aukščiausioje padėtyje, kai viskas kūpa, žolynai yra pilni nepaprastų, stiprinančių sveikatą, laimę lemiančių galių. Kviečiu nepabijoti išeiti į mišką, vietą, kurios nepasiekia šiuolaikinės civilizacijos garsai, ir tokioje vietoje nuoširdžiai linkiu ne tik išgirsti mus supantį pasaulį, bet labiausiai – patį save. Tokioje vietoje yra galimybė užduoti klausimą ir tikėtis rasti atsakymą. 

Visą laidą rasite paspaudę nuorodą.

Nuotrauka. Baltų kultūros tyrėjas, archeologas, knygų autorius, žygeivis V. Vaitkevičius veda ekskursijas įstabiose baltų genčių paveldo vietose / asmeninio albumo nuotr. 

Vykinto Vaitkevičiaus nuotrauka. Vyras stovi pasisukęs į už jį perpus didesnį akmenį, kuris atrodo milžiniškas, rodo į jį dešine ranka ir kažką įsijautęs pasakoja. Vykintas dėvi tamsius rūbus: švarką, kelnes ir kuprinę ant pečių. Kairėje rankoje jis laiko didelę šviesią knygą kietais viršeliais ir dar didesnį tamsų aplanką. Jo plaukai kiek pašiaušti vėjo, prie lūpų, matomai pritvirtintas ant galvos, yra nedidelis mikrofonas. Tolumoje tęsiasi pušynas, dangumi slenka dideli debesys.