Ir kūnui, ir sielai

Dovilė Zuozaitė-Veteikienė, [email protected]

Apie viską, tik ne apie darbą

Trumpam persikelkime šešiasdešimt metų atgal, tai yra į 1963-iuosius. Tais metais Niujorke įvyko pirmasis solinis Bobo Dylano koncertas, Liverpulyje legendinė grupė „The Beatles“ savo mieste grojo paskutinį kartą. Žvelgiant į Lietuvą, tais metais įsikūrė Lietuvos ir Izraelio pianisto, kompozitoriaus Viačeslavo Ganelino džiazo ansamblis. Reikšmingų posūkių įvyko ir literatūros lauke – 1963 m. parašyti romanai Juozo Apučio „Žydi bičių duona“, Icchoko Mero „Lygiosios trunka akimirką“. Jie svarbūs tuo, kad ne tik šiuose romanuose, bet ir 7-ojo dešimtmečio kūryboje ideologines schemas keitė žmogus su individualia psichologija, jausmais, įsivyravo modernumo bei novatoriškumo siekimas, poezija pasuko intelektualėjimo kryptimi. 

1963-ieji ne mažiau svarbūs ir Lietuvos neregiams bei silpnaregiams. Gegužės 16-ąją Vilniuje įsteigta LAD leidykla, ją sudarė dvi redakcijos – knygų, vadovėlių, muzikinės literatūros bei vaizdinių priemonių ir žurnalo „Mūsų žodis“. Gražus sutapimas, kad 1963 m. balandžio 9 d. Gegutėje (Lazdijų raj.) gimė ilgametis žurnalo redakcijos darbuotojas, filologas, literatas Alvydas Valenta. Praėjus 11 dienų, balandžio 20-ąją, Rusnėje (Šilutės raj.) gimė aktyvi LASS darbuotoja, socialinės reabilitacijos specialistė Daina Vitkauskienė. Tad šį mėnesį turime dvi gražias sukaktis žmonių, kuriuos daugelis žino per jų darbus, bet mažai kam tenka pažinti šių žmonių asmeninę pusę, gyvenimą po darbo. Mūsų tikslas ir buvo pakalbinti šiuos abu žmones, tačiau taip susiklostė, kad Daina per savo jubiliejų pasirinko ne viešumą, o buvimą arčiau žmonių, darbinį bendravimą su tais, kuriems ji padeda. O štai A. Valentą pavyko prikalbinti, kad leistų mums pažvelgti į jo gyvenimą „anapus plunksnos“, todėl su juo ir kalbamės apie viską, tik ne apie darbą. 

– Jūsų darbas daugiausia susijęs su straipsnių rengimu. Tačiau rašymas, kūryba užima tam tikrą laisvalaikio dalį. Kaip sekasi atskirti darbą ir laiką po jo? 

– Nelengvai. Stengiuosi kažkiek atsiriboti, bet niekada nepavyksta iki galo. Beje, kaip ir daugeliui humanitarų. Kažką skaitai, kažkuo domiesi, kažkur eini – lyg ir savo malonumui, bet vis tiek viskas sueina į vieną tašką. Rinkdamasis temas, pašnekovus, keldamas klausimus, vadovaujiesi tuo, ką žinai, esi patyręs, arba nežinai, bet norėtum sužinoti. Todėl kokio nors išskirtinio laiko po darbo veikiausiai nėra. Antra vertus, kadangi daug sėdžiu prie kompiuterio, laiką po darbo stengiuosi išnaudoti aktyviai – bent kartą ar du per savaitę nueiti į baseiną, pavasarį, vasarą – daug vaikščioti. Niekada nebuvau didelis sportininkas, bet kuo toliau, tuo labiau vertinu gerą kūno „formą“. Neleidžiu sau suriebalėti tiek tikrąja, tiek perkeltine šio žodžio prasme. Tiesiog patinka šeštadienį gerai paplaukiojus baseine, kitą rytą jausti, kad turiu kūną. 

– Kiek dažnai prisėdate prie savo kūrybos? Kada kūrybinio rašymo alkis aplanko dažniausiai? 

– Su poezija, grožiniais tekstais yra kitaip nei su žurnalistika: gali nerašyti savaitę, mėnesį ar metus, o tada vieną dieną sėsti ir kažką parašyti ar pradėti rašyti. Gali būti ir taip, kad išleidęs dar vieną knygą, visiškai nustosi rašyti poeziją. Tokių pavyzdžių yra. Aš pats maniau, kad 2020 m. išėję ir sulaukę gana rimtų vertinimų „Prierašai“ bus paskutinė mano tokio pobūdžio knyga. Dabar jau matau, kad ne paskutinė, bet juokauju, kad aš čia niekuo dėtas. Labiausiai kalti tie, kas įsuko į tą literatūrinį vyksmą. 

– Ar galima sakyti, kad vienas iš Jūsų pomėgių yra renginių lankymas. Kuo jie svarbūs Jums? 

– Kažkada lankydavau gana intensyviai. Dabar jau retai. Pirmiausia, pandemija visus mus šio to išmokė, parodė, kad galima, o dažnai ir būtina sustoti, nelėkti nuolat į priekį, nesivaikyti išorinių dalykų. Pandemijos metu daugelis renginių persikėlė į nuotolį. Dabar vėl sugrįžta į viešumą, bet kartu yra pasiekiami virtualiai. Tik spėk viską, kas domina, išklausyt! Aišku, nespėju, tačiau bent temas, pavadinimus pasižiūriu, stengiuosi jausti kultūrinio gyvenimo pulsą, nes vien tik apsikrovęs knygomis, iki ausų įlindęs į internetą, geriausiu atveju gali tapti vaikščiojančia „vikipedija“, bet ne kuriančiu žmogumi. Iki tam tikros ribos reikalingos ir knygos, ir internetas, ir „vikipedijos“, bet kai pasieki tą ribą (kiekvienam ji skirtinga), supranti, kad nemažiau reikalinga tam tikra vertybių apykaita, atvirumas pasauliui: kitokiam jo supratimui, kitokiam rašymui. Galima stebėti ir kontempliuoti pasaulį iš savojo „dramblio kaulo“ bokšto, bet tai ir bus tik tavo „bokštas“. Kažkada ta savojo „bokšto“ liga gal ir sirgau, bet noriu tikėti, kad nuo jos išsigydžiau. 

– Savo laisvalaikiu esate išmėginęs labai ypatingus potyrius. Vienas jų – delfinų terapija. Ko suteikė pažintis su šiais žinduoliais? 

– Pirmą kartą lankydamasis delfinariume, tupėdamas ant baseino krašto, tiktai paglosčiau delfino nugarą. Nuo to laiko įsigeidžiau būtinai įlipti į baseiną ir su delfinais pabendrauti daugiau. Teko prašytis ilgai ir šiek tiek pasinaudoti savo kaip žurnalisto statusu. Pagaliau tiek įkyrėjau delfinariumo vadovei, kad surado laisvą pusvalandį, kai nevyksta terapijos seansai. Taip prieš trejus metus pagaliau įlipau į delfinų baseiną. Tuos įspūdžius aprašiau „Mūsų žodyje“ (2020, Nr. 6), nesikartosiu, bet įspūdis tikrai stiprus. Priplaukia toks jauniklis delfinukas, kokių 100 kg svorio, atrodo pasiimtum namo ir įleistum į vonią. Delfino oda labai maloni liesti, juokauju, kad ne tas pat, kas apsikabinti moterį, bet panašu... Prieš kelerius metus LASS respublikinis centras buvo pradėjęs bendrauti su Klaipėdos jūrų muziejumi, o delfinariumas yra jo dalis. Deja, tie kontaktai nutrūko, gaila. Nenoriu būti vienintelis, patyręs delfino prisilietimą. 

– 2021 m. teko keliauti „Camino Lituano“ keliu. Kas paskatino ryžtis tokiam žygiui? 

– Jaunystėje į tokio pobūdžio veiklą būčiau nė žiūrėti nežiūrėjęs. Ir tada buvo kažkokie žygeiviai, bet manęs jie nedomino. Ėjimas kartu yra ir kūno mankštinimas, galvos pravėdinimas, o tai man patinka vis labiau. „Camino Lituano“ nėra tik įprasti turistiniai žygiai, tai piligriminis kelias, bet einančiam niekas į „dūšią“ nelenda, nereikalauja nei nuo ryto iki vakaro melstis, nei atgailauti už būtas ir nebūtas nuodėmes. Kiekvienas žmogus akistatos su savimi laipsnį renkasi pats. „Camino Lituano“ turi ir stiprų kultūrinį užtaisą. Einantys šį kelią lanko kultūros paminklus, susitinka su vietos bendruomenėmis. Tačiau ėjau ne tik šiuo keliu. Praėjusią vasarą su Tauragės neįgaliaisiais panemune ėjome nuo Rusnės iki Smalininkų. Apie atskirus epizodus galima pasakoti daug, pavyzdžiui, Žagarės dvare veikiantį medžioklės trofėjų muziejų. Vis dėlto man svarbiausia yra ne atskiri epizodai, bet visuma. Bet koks ėjimas, jeigu eini visą dieną, o dar trisdešimties laipsnių karštyje, yra rimta fizinė veikla. Pirmas dvi ar tris valandas eini džiaugsmingai, tada ramiai, o baigi maršrutą visas suplukęs, permirkęs prakaitu, gerdamas per dieną butelyje sušilusį vandenį. Vakare dažnai jautiesi išsunktas kaip geros šeimininkės išsunkta citrina. Malonumo tuo metu nedaug, jis ateina kitą ar dar kitą dieną, o kai kada ir žygiui pasibaigus, kai įvertini, kur ėjai, ką patyrei. 

– Ne kartą šokote su parašiutu. Koks jausmas paskraidžius ore? 

– Tikrai nesu pirmasis neregys Lietuvoje, šokęs su parašiutu, galėčiau suskaičiuoti bent dešimt neregių arba labai rimtų silpnaregių, išmėginusių šį malonumą, būtų galima net įkurti neregių „parašiutininkų“ klubą! Skirtumas tarp jų ir manęs gal tik toks, kad daugelis jų šoko vieną kartą ir „neužsikabino“, o aš jau triskart ir „užsikabinau“. Viliuosi, kad tų kartų bus ir daugiau. Neregys šoka su instruktoriumi, abu tarpusavyje sukibę diržais, kaip patys instruktoriai juokauja – „pakinktais“. Pirmasis iš lėktuvo žengia atliekantis šuolį, instruktorius už jo. Instruktorius išskleidžia ir vairuoja parašiutą. 

Nežinau, ar tai galima pavadinti ypatingu iššūkiu, nors tam tikros vidinės koncentracijos, ypač šokant pirmą kartą, reikia. Žmogus turi aiškiai suprasti, kur eina ir ko nori. Iššokus iš lėktuvo, apie pusę minutės krintama laisvu kritimu, maždaug 200 km per valandą greičiu. Įspūdis toks, kad per erdvę tarsi plaukte plauktum. Primena milžinišką baseiną, tik čia ne vanduo, bet oras. Tačiau ta pusė minutės kartu yra ir atsakingas laikas. Norom nenorom pagalvoji, o jeigu... Nors kai iššoki, jau galvok negalvojęs! Po pusės minutės kritimo, kai pradeda skleistis parašiutas, tave už apykaklės kažkas tarsi timpteli. Tada jau supranti, kad viskas baigsis gerai. Kai žmonės klausia, kodėl tau viso šito reikia, juokaudamas sakau, kad tada, kai iššoki iš keturių ar trijų kilometrų aukščio ir nusileidi ant žemės, pradeda skaisčiau šviesti saulė, pasaulis tampa gražesnis, praranda savo „svarbumą“ daugelis kasdienio gyvenimo smulkmenų, vienadienių tavo paties ar kitų žmonių susireikšminimų. Taigi šokinėjimas su parašiutu bent man yra savotiška pasaulio harmonizavimo terapija! 

– Dar vienas ekstremalesnis išbandymas buvo ėjimas žarijų taku. Ar tikrai padai liko sveiki? 

– Ėjau du kartus, „Zelvoje“, „Debesų pievos“ metu. Įspūdžiai patys geriausi. Baisu gali atrodyti tik iš pirmo žvilgsnio arba išgirdus, kad vaikšto kiti. Pirmiausia, einama ne per atvirą ugnį, bet per žarijas, per jas reikia tiesiog eiti, ne lėtai, koja už kojos, bet ir nebėgti. Žarijų takas paprastai būna kelių metrų ilgio, žingsnis, antras, trečias – paduose jauti malonią šilumą, gal truputį degina, bet po ėjimo jokių pūslių ar nudegimų! Keletą kartų perėjus žarijų taku (dažniausiai einama vakare, sutemus), šilumą paduose jauti iki kitos dienos pietų. Nemenkas ir energijos pliūpsnis visame kūne! Matyt, kažkas iš tikrųjų ten yra. Jeigu bus galimybė, rekomenduoju išbandyti visiems. 

– Jūsų laisvalaikis yra aktyvus, kaip jį planuojate? Ar visada pavyksta įgyvendinti savo tikslus? 

– Jeigu tai tiesiogiai nesusiję su kitais žmonėmis ar didesnėmis kelionėmis (o jų nebuvo jau kokie penkeri metai), paprastai nieko pernelyg neplanuoju. Stengiuosi išnaudoti esamą laiką ir aplinkybes. Štai pernai norėjau atlikti dar vieną šuolį. Kažkaip vis nerasdavau laiko, bet pernelyg savęs ir nespraudžiau į kampą. Jeigu bus skirta, atliksiu vėliau. Užtat tą vasarą ėjau nuo Rusnės iki Smalininkų, kartu su kitais keliais neregiais šaudėme iš kovinių ginklų, skraidėme keturviečiu lėktuvu. Už pastaruosius du potyrius dėkui Sigitui Sinkevičiui! Šiai vasarai irgi turiu planų, bet nieko konkretaus. Nesu toks beatodairiškas visokių „atrakcijų“ šalininkas, kaip gali pasirodyti. Tos „atrakcijos“ turi ir savo išvirkščiąją pusę. Kiekvienąkart vis daugiau, vis labiau, vis aštriau – labai greitai galima įgyti priklausomybę, prarasti realybės jausmą. Nuolat sau primenu, kad paprastuose dalykuose, kasdienybėje, taip pat gali būti daug prasmės ir daug poezijos. 

– Pabaigai toks išlikimo klausimas: jei tektų išvykti ilgam į negyvenamą salą, ką pasiimtumėt drauge? 

– Na, gal ką nors iš jaunystės „meilių“, ypač nelaimingų. Tegu dabar pasikankina! Arba porą šunų. Yra žmonių, sakančių, kad pasiimtų Britų enciklopediją. Sutinku, pasiimčiau Britų enciklopediją. 

Nuotrauka. Nesuklysime pasakę, kad Alvydui smalsu gyventi, o tuomet galima rasti įvairiausių progų praskaidrinti kasdienybę / LASS archyvo nuotr. 

Alvydo Valentos nuotrauka. Vyresnio amžiaus vidutinio kūno sudėjimo vyras pozuoja parke pavasario ar vasaros laikotarpiu. Jis matomas visu ūgiu, pasisukęs dešiniuoju profiliu ir pasilenkęs link žemės, abiem rankomis liečiantis natūralaus žmogaus dydžio akmeninę skulptūrą. Alvydo plaukai tamsūs, trumpi, jis užsimerkęs, švelniai šypsosi, atrodo ramus, tarsi medituojantis. Jis vilki ilgą šviesią striukę, tamsias kelnes, avi sportinius batus. Skulptūra, kurią liečia vyras, primena stambaus sudėjimo nuogą moterį, kuri, tarsi, kojomis prasmegusi į žemę. Ant žemės matoma jos kūno dalis nuo krūtinės iki viršugalvio, o Alvydas rankomis liečia jos veidą. Vyrui už nugaros – žaliuojantis parkas, kuriame daugybė aukštų medžių, krūmokšnių, kitų skulptūrų, o tolėliau matomas tyvuliuojantis ežeras.