Susitikimai

Eglė Kulvietienė, žurnalistė

„Matau ir jaučiu žmogų, o ne jo negalią“

Ankstus penktadienio rytas. Vilniaus senamiestyje esančioje Savičiaus gatvėje nematyti nė vieno praeivio. Bet šios gatvės gale stovinčios trijų aukštų Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios durys atviros. Pirmajame bažnyčios aukšte triūsia socialinio restorano „Pirmasis blynas“ darbuotojai. Restoranas atsidarys tik 11 valandą. Bet virtuvėje ir salėje jau ruošiamasi restorano svečių sutikimui. Laukdama šio restorano sumanytojo, įkūrėjo ir vadovo Timo van Wijko pasijuntu labai rami ir saugi. Gal dėl to, kad buvusios bažnyčios patalpas gaubia šilta, daugybę žmonių maldų sugėrusi aura. 

Ši bažnyčia – vienintelis vienbokštis vėlyvojo baroko kulto pastatas ir paskutinis Vilniaus baroko paminklas. Bažnyčia pastatyta XVIII amžiaus viduryje. Bažnyčios istorija ilga ir permaininga: 1807 metais čia veikė dvasinė seminarija, kurioje dirbo Motiejus Valančius. O sovietmečiu, 1967-aisiais, bažnyčios interjeras buvo pritaikytas daržovių sandėliui. Tačiau sakralios erdvės niekas nepajėgė sunaikinti. 2018 m., birželio 8 dieną, praėjus 250 metų nuo bažnyčios atidarymo, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas atšventino Švč. Mergelės Ramintojos koplyčią ir Ramintoja vėl atvėrė duris tikintiesiems. Šios eilutės – trupinėlis iš ilgos Ramintojos bažnyčios istorijos. O socialinis restoranas „Pirmasis blynas“ Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios pastato pirmame aukšte duris atvėrė 2021 metų rugpjūčio 5 dieną. 

Restorane jau pamatau jo sumanytoją, vadovą olandą T. van Wijką. Timas „Aktyvių piliečių fondo“ gebėjimų stiprinimo programos „Siekio ID“ mentorius, gavęs ne vieną apdovanojimą už socialinį verslą ir pilietines iniciatyvas. 

– Timai, jau šešerius metus gyvenate Lietuvoje. Kas, Jūsų manymu, pas mus pasikeitė per šiuos metus? 

– Daug pokyčių. Pagražėjo gatvės, atsirado dviračių takai, o man, atvykusiam iš Olandijos, kur kone visi važinėja dviračiais, tai labai malonu. Turiu prisipažinti, kad vis daugiau viešumoje matau neįgalių žmonių. Atvykęs į Lietuvą, deja, mačiau vos vieną kitą. O Vokietijoje, Nyderlanduose ir kitose Europos šalyse neįgalieji dirba, pramogauja ir ilsisi kartu su visais. Dabar matau daugiau neįgalių žmonių, bet aš pats su jais dirbu! 

– O kaip Jums gimė idėja atidaryti socialinį restoraną, kuriame dirbtų žmonės su negalia? 

– Nyderlanduose baigiau socialinio darbo studijas, dirbau socialiniu darbuotoju, padėjau žmonėms su negalia. Atvykęs gyventi į Lietuvą pamačiau, kad negalią turintys žmonės neturi kur savęs realizuoti. Jie eina į dienos centrus, tačiau juose per mažai veiklos, nes trūksta ir lėšų, ir specialistų. O neįgalūs žmonės gali daug daugiau, nei mes manome. Nyderlanduose neįgalūs žmonės yra įdarbinami, jeigu tik jie patys to nori. Pradėjau mąstyti apie restoraną, kuriame dirbtų neįgalieji, į kurį atėję žmonės pamatytų, kad ir neįgalieji gali sėkmingai dirbti ir kad jie nori dirbti bei suteikti visuomenei kažką naudingo ir pozityvaus. 

– Kodėl mintyse kirbėjo restorano, o ne kokios nors kitos veiklos idėja? 

– Restorane žmonių su negalia darbas labiau pastebimas. Gal skaniai pavalgę, maloniai aptarnauti restorano svečiai susimąstys, kad žmogus su negalia galėtų dirbti ir jų darbovietėje. Skatinti apie tai mąstyti – jau žingsnelis į priekį. 

Kūriau verslą o ne viešąją įstaigą. Buvo labai sudėtinga. Turėjau pradžiai kažkiek pinigų, bet mažai. Norėjome parodyti, kad galime. Restoranas iš pradžių įsikūrė buvusio Vilniaus universiteto planetariumo patalpose. Aplinka buvo mums draugiška ir esame dėkingi visam planetariumo kolektyvui. Tačiau prasidėjo renovacija ir patalpos bus skirtos mokslo žinių šventovei. 

– O kam gimė mintis, kad šis gerų ketinimų restoranas galėtų įsikurti Ramintojos bažnyčioje? 

– Viskas prasidėjo prieš trejus metus. Pradėjome dairytis naujos vietos, tačiau atsimušdavome į aukštas nuomos kainas. Kai išgirdome, kad Ramintojos bažnyčioje kuriasi socialinis centras, šovė išganinga mintis, o kodėl ten negalėtų įsikurti ir socialinis restoranas? Mūsų idėja labai patiko kunigui Algirdui Toliatui, VšĮ „Bendrystės ir socialinių inovacijų centro“ direktorė Lina Blažytė taip pat rėmė mūsų sumanymą. O darbo mūsų laukė daug! Bažnyčioje nebuvo kanalizacijos, vandens, elektra silpna, o virtuvė? Virtuvės visai nebuvo... Patalpas įrenginėjome daugiau nei metus. Padėjo bažnyčios bendruomenė ir daug įmonių. Vieni vedė kanalizaciją, kiti vandentiekį, treti ventiliaciją, dar kiti dažė, tinkavo. Bet turėjome saugoti paveldą, kuriam 350 metų. Išsaugojome. O mums padėjusiems esame labai dėkingi. 

– Ar restoranui įsikūrus naujoje vietoje nesumažėjo svečių? 

– Pas mus vasarą lankosi daug užsieniečių. Jie mėgsta klaidžioti po senamiestį ir džiugiai nustemba radę mūsų unikalų restoraną. Trečiajame bažnyčios aukšte – koplyčioje – vyksta vestuvės, tad vestuvininkai dažai užsako vaišes mūsų restorane. Restorano patalpose vyksta parodos, renginiai, konferencijos, praktiniai užsiėmimai socialiniams darbuotojams ir daug kitų veiklų. Pas mus daug visko – galite įsitikinti. 

– Restorano širdis – jo darbuotojai. Kaip juos suradote? Ar reikėjo įkalbinėti dirbti restorane? 

– Tikėjausi, kad surasti žmonių, kurie dirbtų restorane, bus labai paprasta. Bet klydau. Turėjau žmonių su Dauno sindromu asociacijos, „Šviesos“ dienos centro, įdarbinimo agentūros SOPA kontaktus. Klausiau, ar yra žmonių, norinčių pas mus dirbti. Suradome 8. Iš pradžių pasiūlėme jiems tapti praktikantais. Vėliau trys iš jų atkrito, o penki pradėjo dirbti. 

– Gal papasakosite apie savo darbuotojus? Kokiomis patirtimis nešini jie atėjo pas Jus? 

– Mūsų darbuotojų gyvenimai keičiasi. Ir aš tai matydamas džiaugiuosi. Edvinas, turintis cerebrinį paralyžių, šiuo metu jau įsidarbino kitoje įmonėje. „Pirmajame blyne“ Edvinas praktikavosi trejus metus, dirbo puikiai, vaikinas moka net keturias užsienio kalbas. Bet vaikinui norėjosi pokyčių savo karjeroje ir jis ryžosi pereiti į kitą darbą. Mums truputį liūdna be Edvino, bet kartu ir džiugu, kad pas mus vaikinas daug išmoko ir naujoje darbo vietoje jaučiasi užtikrintai. 

Tuo metu, kai ieškojau darbuotojų, Povilė neturėjo jokios veiklos, tačiau ji kreipėsi į SOPĄ ir taip susitikome. Merginai sunku kalbėti, bet ji buvo labai motyvuota. Mes dažnai galvojame, kad žmonės su negalia nieko nemoka. Man nesvarbu, kokią negalią turi, man svarbu, ko nori ir ką moka. O Povilė labai daug moka. Jeigu nėra manęs ar socialinių darbuotojų, ji tampa vadove, o dirba ji jau ketverius su puse metų. Povilė turi kalbos sutrikimą ir labai nori kalbėti, o mūsų svečiai žino, kad pas mus dirbantys žmonės turi sutrikimų, ir jiems atrodo, kad Povilės sutrikimas smulkmena. 

Prie restorano durų svečius pasitinka visada besišypsantis Dominykas. Jis turi Dauno sindromą, tad jo negalią, kitaip nei autistų, svečiai pamato išsyk, o Dominykas visus nuginkluoja šilčiausia pasaulyje šypsena. 

Visi mūsiškiai nuostabūs, visi padeda vienas kitam. 

– Timai, socialinį darbą pas mus daugiausia renkasi moterys. Ar nesijaučiate vienišas vilkas, dirbdamas socialinėje erdvėje? 

– Kai manęs paklausia, ar norėčiau keisti darbą, atsakau, kad „Pirmas blynas“ yra mano vaikas, nors dabar jau turiu savo tikrą vaiką. O kad atsirastų daugiau vyrų socialiniame darbe, manau, reikalingi pokyčiai. Ieškodamas socialinės darbuotojos „Pirmajam blynui“ susidūriau su problema. Kai pasakydavau, jog socialinė darbuotoja turės mokėti paruošti kavą, aptarnauti svečius, padirbėti salėje ar virtuvėje, moterys įsižeisdavo. Jų nuomone, socialinė darbuotoja turi tik prižiūrėti, kontroliuoti savo globotinius. Sunkiai, bet radau vieną moterį, kuri suprato, kaip aš įsivaizduoju socialinės darbuotojos darbą. Manau, kad po dešimties metų visi socialiniai darbuotojai dirbs drauge su neįgaliaisiais. Padės neįgaliesiems, bet ir patys dirbs. Tuomet, manau, ir vyrams šis darbas taps patrauklus. 

– Ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams šv. Velykų proga? 

– Žiūrėdamas į žmogų, aš nematau jo negalios. Matau jo motyvaciją gyventi, dirbti, kurti, vis dar ko nors mokytis. Visada turėtume įsisąmoninti, ko daryti mes negalime ir išsiaiškinti, ko galime išmokti. Aš ir pats daug ko nemoku, bet mokausi. Svarbu mokytis ir tam atiduoti širdį ir sielą. 

Nuotrauka. „Pirmo blyno” kolektyvas prie savo darbo erdvės – švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios Vilniuje / „Pirmo blyno“ archyvo nuotr. 

„Pirmo blyno“ kolektyvo nuotrauka. Socialinio restorano darbuotojai pozuoja prie savo darbo erdvės – švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios Vilniuje. Nuotraukoje – keturiolika žmonių, du jauni vyrai pritūpę pačiame priekyje, o likusi kolektyvo dalis stovi už jų. Kolektyve – jauni žmonės, maždaug tiek pat merginų ir vaikinų. Dauguma vilki įvairiaspalvius vasarinius drabužius, likę penki žmonės apsirengę aptarnaujančio personalo drabužiais – baltais marškiniais ir juodomis prijuostėmis. Du vaikinai, stovintys pačiame viduryje, į viršų iškėlę laiko didelį, maždaug metro skersmens, simbolį – baltą debesį. Kompanija nusiteikusi džiaugsmingai, visi nuoširdžiai šypsosi, atrodo laimingi, artimi kaip šeima. Jiems už nugarų – aukštos tamsios bažnyčios durys ir pilkšvos mūrinės sienos.