Mūzų pėdsakais

Ginta Čingaitė-Kiznienė

„Remyga“: pjesė, tapusi spektakliu ir romanu

2020 metų rudenį savo 90-ąjį sezoną Valstybinis Šiaulių dramos teatras pradėjo garsiai aptarinėta ir itin laukta premjera: režisierius Oskaras Koršunovas pastatė specialiai šiam teatrui rašytą debiutinę Rimanto Kmitos pjesę „Remyga“. Suprantama, daugelis skaitytojų pelnytai nepamiršta 2016 metais to paties autoriaus išleisto ir daug kartų perleisto, bestseleriu tapusio romano „Pietinia kronikas“. Šiaulietiška šnekta, nevengiant žargono parašytas pasakojimas apie bachuriūką iš Pietinia rajoną tarsi sūkurys skaitytoją įsuka į dar nesunkiai atpažįstamą laukinį XX a. 10-ąjį dešimtmetį, maždaug 1993–1996 metus. Lūžių laiką ir jo pačias netikėčiausias grimasas, kai atkurta valstybė žengė pirmuosius žingsnius, kai visuomenė staiga iš socialistinio režimo perėjo į kapitalistinį, kai griuvo visos socialinės hierarchijos ir normos: buvę komunistai tapo patriotais, formavosi visokios kriminalinės gaujos, apsukrūs spekuliantai virto garbiais verslininkais, o profesoriai, apdriskusiais švarkais, neretai jautėsi tokių naujųjų verslininkų patarnautojais. R. Kmita savo romane „Pietinia kronikas“ išmoningai suklijuoja prisiminimus, tikrus įvykius ir faktus, tad šiauliečiai papildomai gavo ekskursiją ir žvilgsnį į savo anuometį miestą ir įvykius eilinio jaunuolio, gyvenančio miegamajame rajone, akimis. Svarbiausia romano ašis – brendimo istorija: autorius parodo, kaip paauglys tampa suaugusiu žmogumi, kaip mato besikeičiantį pasaulį, ir parodo tai su tokia didele juokavimo ir juokinimo doze, kad skaitydamas imi kvatotis („– A turiat tokias knygas „Idiots“ i „Žuvėdra“? – paklausiau ašai Višinskio bibliotekoj, bo mokyklas biblėj buva paimtas. – Dostojevskio „Idiotą“ ir Bacho „Džonataną Livingstoną Žuvėdrą“? – Taip. / I kam tokias ilgas litanijas, pagalvojau, vis tiek aišku – a čia daug tų knygų apie idiotus i žuviedras? (p. 132)). Visgi, nepaisant linksmumo romane, kartu tai ir rimtas pasakojimas apie mus visus, išgyvenusius nestabilų perversmų laiką. 

Bet grįžkime prie „Remygos“. Balandžio 28 d. beveik du šimtai mūsų bendruomenės žmonių Šiaulių dramos teatre žiūrės minėtą spektaklį su garsiniu vaizdavimu. Spektaklio scenų ir režisūrinių sprendimų neatskleisime iš anksto, bet norime aptarti keletą dalykų, remdamiesi R. Kmitos romanu „Remyga“, kuris yra išplėtotas to paties pavadinimo pjesės pagrindu. Už jį literatūros mokslininkui, poetui, prozininkui R. Kmitai paskirta 30-oji Lietuvos rašytojų sąjungos premija. 

Šiauliai, tik kitokie 

Romano „Remyga“ įvykiai taip pat verda Šiauliuose Sąjūdžio ir pirmaisiais Nepriklausomybės metais. Tačiau panašumų su romanu „Pietinia kronikas“ ieškantieji skaitytojai greitai suprato, kad anaiptol tai nėra linksmas pastarojo tęsinys. R Kmita viename interviu prasitarė: „Man net pasirodė įdomiau vienoje knygoje tą laiką rodyti iš šviesesnių ir linksmesnių spalvų, o „Remygą“ tapiau iš pilkų, juodų ir panašių atspalvių su retais ryškiais, galbūt groteskiškų spalvų potėpiais.“ (R. Jonykaitė, „R. Kmita apie „Remygą“: „Tai romanas apie tai, kaip kovoti su blogiu, kai jo grėsmė išnyksta“, www.bernardinai.lt). 

Pagrindinis romano herojus – Remigijus Volkūnas (Remyga), našlaitis, ieškantis savo šaknų, sugrįžta iš tarnybos sovietų kariuomenėje, kur jam teko kariauti Afganistane. Jis bando susikurti bent kiek stabilų gyvenimą – maždaug 1988–1989-aisiais. Tas laikas – labai „judantis“: ir patriotiškai pakilus, ir pilnas sumaišties, įtampos, nežinomybės. Pirmą darbą po tarnybos ir skubotų vedybų jis randa milicijoje, kuri, kaip institucija, labai smarkiai keičiasi, gana greitai performuojama į policiją (puiki tą kaitą apibūdinanti detalė – į rusišką uniformą susiūtos sagos su Vyčiu). Iš pažiūros natūralus pokyčių procesas valstybėje atrodo kone euforiškas. Bet kartu jis atveria sukrečiančią atskiro žmogaus, bandančio pritapti, dramą, gal net savotišką šio pereinamojo laikotarpio jaunuolių tragediją – nepaisant įspūdingo laisvės fakto, problemos, trauminės patirtys, nomenklatūros ryšiai, korupcija niekur iškart nedingo. Visuomenė turėjo išgyventi savotišką „kailio keitimo“ etapą – statuso, laviravimo tarp tiesos ir melo, ideologijos. Taigi per vieno žmogaus istoriją R. Kmita atskleidžia ne tokį lengvą kelią griūnant santvarkoms, kai viena sistema nebeveikia, o kitos dar nėra, kai, rodos, buvo tiek naujų galimybių, bet buvo ir daug niekam nereikalingų, savo vietos nesuradusių žmonių. 

„Man Remyga – visų pirma metafora. Metafora, atskleidžianti tuos nelengvus laikus, kalbanti apie žmones, kuriems tas laikas nebuvo labai linksmas, kaip kad gali atrodyti „Pietinia kronikose“, – jau cituotame interviu sako romano autorius. Remyga tiesiog priverstas pergalvoti savo vietą pasikeitusiame pasaulyje, jis nuolat užsikabina už istorijos, vertybių, gyvenimo prasmės klausimų ir išgyvena vienišumą, netikrumo jausmą. Matome jo skausmingas, kartais saviironiškas, praregėjimo akimirkas: „Kas aš? Buvęs kareivis.“ Tėvynę gyniau? Ka nieks nepuole. Mana tėvynes nieks nepuole. Mana tėvynę jau seniai buva užpuolę i aš tarnavau užpuolusių armijoj“ (p. 37). Gal todėl „afgancas“ beveik visą laiką tyli, nes „jeigu pasakyčiau, kaip ten iš tikrųjų buva, tai tie jo siaubiakai gryna komedija atrodytų“ (p. 13). Karo traumos atskleidžia stereotipinį požiūrį: karas – stiprumo, vyriškumo mokykla, vyrai susitvarko su emocijomis, bobiškai neverkia ir ...žūsta. O kaip iš tiesų? „Vyriškumą mokyklą. išėjęs, iš Afgana grįžęs. Užein – bliaun kai boba. Užein – nieką nešnek. Užein – isterikuot' pradeda“ (p. 86). Remyga bando susidėlioti nugyventą laiką, bet ir dabartinis atsisuka prieš jį – nors siekia padėti, gelbėti, bet prisiminkime anuomet milicininkui-policininkui klijuojamus epitetus – šuo, mentas. Aišku, jie vaizdžiai ir dabar kalba apie mus pačius – kiek mumyse liko posovietinio raugo. 

Taigi Remygai sunku save suvokti, nes jo asmeninę savastį paveikė sistema: vaikystė vaikų namuose, darbas kombinate prieš armiją, Afganistanas... Nepritampantis prie mitingų dvasios, o gal iš tikro – užsikabinęs už pažintos, vadinasi, tikros istorijos gabaliuko „<...>Remyga geria ne tabletes, o degtinę. Tada jam atrodo, kad ir jis siūbuoja kartu su visais, kad jis toks kaip visi, tik jo atminties arterija užsikimšus, jis tik jaučia, kaip istorija dabar atgyja, visai šalia, visus kunigaikščius, žuvusius partizanus ir tremtinius žmonės jaučia beveik savo kūnais, o jis neturi ko prisiminti, jis net nežino, ką galėtų prisiminti apie savo tėvus, o be jų jis tėra mentas, kuris turi stovėti tiesiai ir negali siūbuoti“ (p. 29). 

Mitologija ir magija 

Romane veikia ir antrinis, fantastinis pasaulis, tarsi išniręs iš sapno. Būtent jame įvyksta pati svarbiausia kova tarp blogio ir gėrio, tai tarsi vientisas Remygos vidinis pasaulis, kuriame susijungia visi gyvenimo elementai, išsitrina ribos tarp tikra ir netikra. Šiame pasaulyje gali veikti mitologinės atgijusios miesto herbo figūros Vaikiukas, Meška ir Jautis, simbolizuojančios istoriją, vadinasi, galinčios atkimšti „atminties arteriją“. 

Paralelinėje realybėje kai kurie personažai turi kitokius pavidalus. Kaip Remyga iš milicininko virsta policininku, taip magiškame pasaulyje jis iš žmogaus virsta vilkolakiu (net jo pavardė – Volkūnas) – dar viena „kailį keičiančia“ mitologine būtybe. Ji turi vidinių galių kovoti su atminties vagimi – Buratinu, netikru vakarietiško Pinokio padirbiniu – Remygos uošviu. Pastarasis, Valdas Velcas, kaip ir uošvis R. Gavelio „Jauno žmogaus memuaruose“, simbolizuoja, matyt, ne ką kitą, o mūsų pačių palaikomą blogį, labai stiprų, besitransformuojantį sovietinės galios mechanizmą: „Iš kur Laimai žinoti, kad Valdas Velcas sustiprėjęs tampa itin žvalus, o jo nosis kartais pasidaro ilga ir smaili, krykštauja jis su stačia kepuraite, trumpomis kelnaitėmis ir aplink jį tuoj susispiečia vaikai. Iš jų jis taip pat pasisemia energijos. <...>Bet mėgstamiausias jo šaltinis yra žmonių skausmas. <...>Žmonių tušti troškimai ir baimės Valdui Velcui kaip maistas“ (p. 22–23). Iš pirmo žvilgsnio žaismingo Buratino, kaip sovietinio mąstymo ir veikimo, metaforą gilina istoriniai faktai, pavyzdžiui, taip buvo pavadinta savaeigė salvinės ugnies sistema, pirmąkart panaudota Afganistano kare, taip pat – Šiauliuose sovietmečiu veikusi populiari žaislų parduotuvė „Buratinas“. 

Remygos vidinėje kovoje jam visgi sutrukdo giliai nugramzdintos, bet pilnos traumuojančių prisiminimų mintys apie karą, rodos, visam laikui suluošinusio vyro gyvenimą. Puiki paralelė su realiai per Šiaulius tekėjusia, bet labai užteršta, vėliau – užkasta ir pamiršta požemine upe Rūde, iš kurios, tarsi iš Remygos vidaus, nevalingai prasiveržia nuslopinti prisiminimai: „Manai, kad atsirenki svarbius prisiminimus, kad valdai savo atmintį, stengiesi fiksuoti brangiausias akimirkas, bet tokiais momentais būtinai išnyra šiukšlės, kurios net neaišku iš kur pateko į galvą“ (p. 215). 

Vietoj užsklandos 

Bene svarbiausias klausimas, kurį užduoda bandantis susivokti Remyga – kas aš esu, kaip išgyventi, teisingai elgtis, kai viskas griūva? Kas palaiko žmogų, kuris neturi pagrindo? Be abejo, temų, sluoksnių ir klausimų romane yra gerokai daugiau. Vieną jų kiekvienas galime užduoti sau: „Žmonės kovojo dėl laisvės. Paskui laisvę sutapatino su pinigais. Tai dabar taip išeina, kad žmonės kovojo dėl pinigų. Prieš tankus dėl naujų džinsų, mašinų, baldų“ (p. 257). 

Ilgam nepaleidžiantys R. Kmitos romanai virsta garsinėmis knygomis, ekskursijomis po Šiaulius, pilnametražiais filmais, spektakliais. Juose transliuojama patirtis – dar vienas intriguojantis susitikimas su savimi. 

Nuotrauka. Knygos viršelis 

Rimanto Kmitos romano „Remyga“ viršelis. Jo fonas šviesus, pačiame viršelio viršuje matomas autoriaus vardas ir pavardė, per visą likusį plotą išdėstytos knygos pavadinimo raidės, iš kurių tarsi kyšo laukinio gyvūno kailis – galbūt vilko ar lapės. Viršelio viduryje, dešinėje pusėje, mažomis raidėmis išspausdintas tekstas „Romanas“, o apačioje, po pavadinimu, leidyklos pavadinimas „Tyto alba“.