Kiti kasdienybės veidai

Pranas Pliuška, [email protected]

Tokia diena pasitaikė

Straipsnis paremtas tikrais istoriniais faktais, kurių niekada nebuvo arba bent jau neturėjo būti. Tą naktį sapnavau, kad viktorinos vedėjas uždavė man tokį klausimą: „Dar Napoleono laikais Prancūzijos kariuomenė pradėjo formuoti svetimšalių legioną, bet vienos šalies piliečių į jį nepriimdavo. Kokios šalies piliečiai negalėjo patekti į tą legioną?“ Jei neatsakysiu, man nukirs galvą! Virš manęs jau kabojo Damoklo kardas. Laimei, ėmiau ir staiga atsibudau, o atsibudęs ir atsigavęs, iš karto, kaip įprastai, įsijungiau geriausią savo versiją. 

Kadangi sakoma, kad kaip pradėsi dieną, tokia ji ir bus, nutariau pradėti aktyviai – nuo mankštos. Pajudinau vienos kojos, kitos kojos pirštus, tada pajudinau rankos pirštus, plačiai nusižiovavau, o mankštos pabaigai net nusičiaudėjau taip, kad už lango įsijungė kaimyno automobilio signalizacija. Po tokios intensyvios veiklos pagulėjau valandėlę kitą ramiai, kad atsigaučiau ir jau ruošiausi tinkama koja ridentis iš lovos, bet telefonas pranešė, kad atskriejo žinutė. Joje iš matymo pažįstamas pirmos eilės pusbrolis parašė: „Pažiūrėk pro langą. Kiek sniego prisnigo!“ Pažiūrėti tai aš galiu, tik iš to jokios naudos, nes kaip toje dainoje apie 33 metų arklį: „Esu ant abiejų akių aklas.“ Ką gi, teks iš spintos traukti jau giliai paslėptus žieminius batus, nors jau pavasaris beveik įpusėjo. 

Paskubomis kažką suvalgiau iš šaldytuvo, o gal virtuvinės spintelės apatinės lentynos ir išsiruošiau į žygį švęsti dieną. Nulipęs laiptais į pirmą aukštą, atidariau laukujes duris ir atsargiai žengiau į įsivaizduojamą pusnį. O stebukle! Šaligatvis tuščias, sausut sausutėlis, sniego nei pėdsako. Neradau jokios snaigės, net plika ranka apgraibęs kelis kvadratinius metrus pievelės šiaurinėje namo pusėje, kur sniegas ilgiausiai išlikdavo po žiemos. Kas gi čia dabar? Pusbrolis gyvena vos už kelių šimtų metrų tame pačiame mieste. Juk negalėjo prisnigti tik po jo langais. Nuraminau sukilusias mintis ir po minutėlės mane ištiko nušvitimas. Vaje, kaip aš pamiršau? Juk šiandien balandžio 1-oji – melagių diena. Na jau ne, daugiau manęs niekas „nebeišdurs“, papūskite jūs man į fleitą ar į kitą kokią gražią kūno vietą! 

Įjungęs budrumo režimą, nužingsniavau į artimiausią parduotuvę nusipirkti ko nors dedamo į prasižiojusią burną. Vos įžengiau pro parduotuvės duris, prie manęs pribėgo, sprendžiant iš balso, jauna mergina ir ėmė klausinėti, ar aš moku dainuoti sutartines? Laimei keletą kartų teko bandyti tą triukšmo skleidimo metodą, tad linktelėjau galva ir didžiuodamasis savimi išdidžiai tariau – taip. Mergina nudžiugusi nutempė mane prie prekystalio ir pradėjo dainuoti „Sadūto tūto“. Antrame takte įsijungiau ir aš. Kelias minutes taip kažkam koncertavome. Kai abu nutilome, mergina padėkojo man ir sprendžiant iš šlamančio, šiugždančio garso, paėmusi kažkokį daiktą nuo prekystalio ryžtingai patraukė durų link. Pardavėja šūktelėjo jai pavymui – „O užsimokėti?!“ Mergina stabtelėjo ir nustebusiu balsu atsakė: „Kaip tai užsimokėti? Juk jūs sakėte, jog šios prekės kaina sutartinė. Tai mes jums sudainavome sutartinę.“ Kadangi mergina skubiai pasišalino, o pardavėjos tokia pirkėjos logika akivaizdžiai neįtikino, tai man, kaip įtariamam tos merginos suokalbininkui, norint išvengti galimų nemalonumų, teko už tą merginos prekę atiduoti savo pinigą. Taip antrą kartą tą dieną likau apkvailintas ir šį kartą jau nukentėjau ne tik morališkai, bet ir materialiai. Jausdamas apmaudą, kad likau „apvyniotas aplink pirštą“, išėjau į gatvę taip nieko ir nenusipirkęs. Paėjėjęs vos kelis šimtus metrų, išgirdau kaip už mano nugaros kažkas šaukia: „Vyruti, jums piniginė iškrito iš kišenės.“ Na jau ne, manau, daugiau jūs manęs neapgausite. Aš piniginę visada saugiai nešiojuosi kuprinėje, užsegamojoje kišenėlėje. Atsigręžęs šūktelėjau: „Su balandžio 1-ąja ir Jus!“ O kad būtų dar užtikrinčiau ir įtikinamiau, iškišau liežuvį ir pridėjęs prie nosies dešinės rankos nykštį, pamojavau plaštaka. Atlikęs visą programą, apsisukau ir išdidžiai, niūniuodamas pergalės dainą, jausdamasis nugalėtoju, nuėjau jau nebeatsigręždamas, nors moteris dar kažką šūkavo pavymui. 

Kadangi iš parduotuvės, kurioje yra prekių, parduodamų už sutartinę kainą, dėl patirto pažeminimo taip nieko ir nenusipirkau, nutariau užsukti į kitą krautuvę. Paprašęs kelių man reikiamų prekių, įkišau ranką į kuprinę, tikėdamasis įprastoje vietoje rasti savo piniginę. O siaube! Užtrauktukas atsegtas, o kišenėlėje tuščia. Po minutėlės atsitokėjau, prisiminęs, kad kai susimokėjau anoje parduotuvėje už prekę, kurią išsinešė nepažįstama mergina, sutartinių mėgėja, susinervinęs skubiai įkišau piniginę į kišenę, nes norėjau kuo greičiau iš ten sprukti. Deja, kišenėje buvo tik panaudota ir į šiukšlių dėžę pamiršta išmesti vienkartinė nosinaitė. Tai reiškia, kad ta moteris, kuri man šūktelėjo apie pamestą piniginę, nemelavo. Aš iš tiesų pamečiau tą nelemtą piniginę. Visiškai pasimetęs, grąžinau jau sukrautas į krepšį prekes ir iš pykčio grieždamas dantimis ant savęs, iškiūtinau iš parduotuvės. Paėjėjęs atokiau, susiradau suolelį ir prisėdau perkrauti smegenis, nes ėmiau jausti, kad baigiu save iš vidaus sugraužti iki graužtuko. 

Kiek aprimęs, nutariau pats ką nors apgauti ir taip bent moraliai kompensuoti netektis ir nebesijausti visišku nevykėliu. Ant gretimo suolelio pusiau gyvai šnekučiavosi garbaus amžiaus moterys. Įsidrąsinau ir priėjęs paklausiau: „O jūs žinote, kad šiandien parduotuvėje „Minima“ akcija miltams ir kruopoms net 50 procentų?“ Močiutės sukluso ir pasitikslinusios parduotuvės pavadinimą, mojuodamos atraminėmis, tarsi šiaurietiškomis, lazdomis žvaliai nužingsniavo lyg pajaunėjusios dvidešimčia metų. Grįžau namo kiek apsiraminęs. Įsijungiau radijo imtuvą. Kalba tautos išrinktieji politikai. Jie kaip ir visas kitas 364 dienas meluoja, tuščiai žada, lyg leisdami iš burnų muilo burbulus. Galėtų bent balandžio pirmąją sakyti tiesą, bet įpročių nelengva atsisakyti. Po kelių minučių prasidėjo reklama ir mane ištiko šokas. Per radiją aiškia lietuvių kalba be jokio akcento pranešė, kad parduotuvėje „Minima“ šiandien akcija miltams ir kruopoms net 60 procentų! Tai kaip čia dabar? Jei akcija net didesnė, nei aš sakiau, ar skaitosi, kad tas močiutes apgavau, ar pats vėl apsikvailinau? Staiga prisiminiau, jog 13 valandą turiu paskambinti į laboratoriją dėl savo kraujo tyrimų rezultatų. Paspaudžiau žadintuvo mygtuką. Jis prabilo: „Trylika valandų, penkios minutės.“ Pats laikas skambinti. Skambinu. „Alio. Aš toks ir toks. Norėčiau sužinoti savo tyrimų rezultatus.“ Atsako: „Jūsų rezultatai bus tik apie 13 valandą.“ „Na, žinote, – atsakiau susierzinęs, – tokia rimta įstaiga, o juokaujate. Juk dabar po 13-tos.“ „Ne, – paprieštaravo darbuotoja, – dabar 10 minučių po 12-tos.“ „Nesityčiokite iš aklo žmogaus, – ne juokais supykau, – aš ką tik pažiūrėjau, tai yra paspaudžiau, na žodžiu, laikrodis man pasakė, jog jau po 13-tos.“ Darbuotoja ramiu balsu liepė paskambinti po valandos ir nieko nelaukdama padėjo ragelį. Nieko nesuprasdamas paspaudžiau savo rankinio laikrodžio mygtuką ir gavau pranešimą, jog dabar 13 valandų 12 minučių. Kur čia šuo pakastas? Vaje, supratau, kad žadintuve dar nenustačiau vasaros laiko. Taip išeina, kad pats save apgavau. 

Visiškai praradęs savitvardą, nutariau išvažiuoti į kaimą pas močiutę ir kaip vaikystėje jai pasiguosti. Iškratęs drabužių kišenes, radau pinigų kelionei ir patraukiau į autobusų stotį. Sėdau į reikiamą autobusą ir tikėjausi ramiai nukeliauti iki gimtojo kaimo. Pasvajokite. Vos pajudėjus iš stoties, staiga gaidžio garsu pradėjo klykauti mano rankinio laikrodžio žadintuvo signalas. Jokie maigymai, pakratymai, papurtymai ir net padaužymai nepadėjo – gaidys plyšavo kaip skerdžiamas. Vairuotojas atsigręžęs paklausė, kas vežasi gaidį. Aš prisipažinau. Vairuotojas pasiteiravo, ar aš turiu šio gaidžio veterinarijos pažymėjimą. Tik kai parodžiau tą savo gaidį, nusijuokė ne tik vairuotojas, bet ir keleiviai. Vienoje stotelėje į autobusą įlipo senučiukė ir krapštydama pinigėlius pametė kelias monetas. Vairuotojas juokaudamas pasakė: „O kas mano autobuse nukrenta, tai jau ir mano.“ Močiutė nepasimetė ir atsikirto: „Tu, jaunuoli, nejuokauk. Tuoj aš pati nukrisiu ir visa būsiu tavo.“ 

Su savo močiute man susitikti nepavyko, nes paskambino mano kaimynas iš apatinio aukšto ir pranešė, kad mano bute vandentiekio avarija ir vanduo jau sunkiasi pro jo buto lubas. Teko skubiai išlipti ir, išsikvietus taksi, grįžti į namus. Jokios avarijos mano bute, savaime suprantama, nebuvo. Kaimynas, kaip ir daugelis žmonių tą dieną, tiesiog papokštavo... 

O dėl to klausimo sapne, tai atsakymas visai paprastas – į svetimšalių legioną negalėjo patekti patys prancūzai, nes jie ne užsieniečiai. 

Istorijos tęsinys kitų metų balandžio mėnesio numeryje, arba ne.