Ir kūnui, ir sielai

Autoriaus nuotraukaDovilė Zuozaitė-Veteikienė, [email protected]

Prie radijo mikrofono


 

„Dėmesio, kalba vietinis radijas!“ Tai žodžiai, kuriais 1959 m. rugsėjo 16 d. į klausytojus kreipėsi tuometėje Lietuvos aklųjų draugijos (LAD) Kauno įmonėje veikusi vietinė radijo stotis (laidinis radijo mazgas). Tąkart prie mikrofono sėdo LAD centro valdybos pirmininkas Mykolas Poznanskas, buvo paskaityti ir kai kurie LAD įsakymai. Panašūs vietiniai radijo mazgai po pusmečio buvo įkurti LAD Vilniaus įmonėje, dar vėliau – Šaulių, Panevėžio ir Klaipėdos įmonėse. Transliacijų klausydavosi įmonės darbuotojai bei aplinkinių namų gyventojai. 

Parašas po straipsniu

Tai buvo vietinis radijas, skirtas neregiams ir silpnaregiams, o visoje Lietuvoje taip pat veikė radijo mazgas, kurį turėjo visos įmonės, mokyklos, ligoninės, gyventojai savo butuose, nes nuo 1965 m. naujai statomi gyvenamieji namai buvo privalomai radifikuojami valstybės lėšomis. Per laidinį radiją buvo galima klausyti tik Sovietų Sąjungos valstybinių radijo programų, todėl šio radijo vienas iš tikslų ir buvo skleisti žinias, atitinkančias Sovietų Sąjungos politiką. Kitas šio radijo tikslas buvo militaristinis – jei kiltų karas ar įvyktų atominės elektrinės avarija, tai būtų greitas ir efektyvus būdas informuoti visuomenę. Tokiu tikslu radijas nebuvo nei karto panaudotas, nors atominės elektrinės avarijos atvejį turėjome 1986 m. Černobylyje, bet sovietų valdžia slėpė šį įvykį nuo visuomenės. 

Šis radijas turėjo ir tokią galimybę, kad prie jo buvo galima prisijungti bei transliuoti savo laidas. Tuo ir pasinaudojo visoje šalyje veikę LAD gamybinio mokymo kombinatai, kurie prisijungdavo ir leisdavo laidas su neregiams ir silpnaregiams aktualia informacija apie darbą, LAD veiklą, sveikatą, sportą, kultūrą. Pirmųjų transliacijų liudininku tapo šviesios atminties tiflologas Valentinas Vytautas Toločka. Jis pasakojęs, kad pradžioje laidos buvo transliuojamos dvi per dieną – prieš pietus ir popiet, nes kombinatuose dirbo dvi pamainos žmonių. „Buvo suderinta su tinklinio radijo tarnyba, kada tos laidos turi vykti, kad nepažeistume Vilniaus ar Maskvos kokių minėjimų. Laidos buvo informacinės, pranešimai, saviveiklos repeticijos, įmonės direktoriaus įsakymai, pramoginė dalis, per kurią bibliotekos vedėja Janina Misevičienė parinkdavo straipsnių, ištraukų iš knygų. Taip net kelias knygas esame perskaitę, nes tada įgarsintų knygų iki 1962 m. nebuvo. <...>1961 m. prijungėme ir salę, galėjome transliuoti koncertus, minėjimus, paskaitas, organizavome klausimų ir atsakymų valandėles, ir net pageidavimų koncertus.“ (Iš „Radijas – mano gyvenimas“, Vilnius, Lietuvos aklųjų biblioteka, 2011, garso įrašas.) 

Pradžioje laidos buvo transliuojamos tiesiogiai, nes nebuvo kitokių galimybių, o nuo 1975 m., patobulėjus technikai, laidos pradėtos įrašinėti į juostas, jas net specialiai vietiniam radijui ruošdavo ir LAD garso įrašų namai. Atsirado geresnė ir laidų kokybė, mažiau suklydimų, nusistovėjo laidų cikliškumas. Tarkim, pirmadieniais buvo laidos medicinos, šeimos, sporto, kultūros klausimais, antradieniais – bibliografinės apžvalgos, trečiadieniais – periodinės spaudos apžvalgos, ketvirtadieniais – apžvalgos estetiniais klausimais, radijo žurnalas „Mūsų moterims“, „Jaunoji šeima“ bei muzikinės laidos, penktadieniais – kombinato gyvenimui skirta laida. 

Nors aparatūra ir tobulėjo, tačiau visiškai išvengti nesklandumų nepavyko, nes ilgą laiką laidų vedėjams teko dirbti su juostiniais įrašais, juostos trūkinėdavo, persisukdavo. Kad šios situacijos būtų operatyviai išspręstos transliacijų metu, buvo pasirūpinta antru juostiniu magnetofonu. Įvykus nesklandumams su viena juosta, greitai buvo perjungiamas antras magnetofonas su iš anksto paruoštais šaukiniais, trumpais humoristiniais pasakojimais, kurie labai tiko užpildyti netikėtoms pauzėms, per kurias vedėjai išspręsdavo problemą. 

LAD vietinis radijas turėjo studijas visuose didžiuosiuose miestuose. Tačiau buvo laikotarpis, kai Vilniuje veikė net trys radijo taškai. Vienas buvo LAD įmonės, antras, nors ir su pertraukomis, veikė dabartiniame LASUC, o trečią savo iniciatyva įkūrė tuomečiuose LAD garso įrašų namuose (dabar Naugarduko g. 91) Vytautas Gendvilas. Tiesa, šį radijo tašką girdėjo tik tame name dirbantys žmonės, bet toks tikslas ir buvo, nes norėta supažindinti darbuotojus su direktoriaus įsakymais, naujienomis, būdavo ir gimtadieniniai sveikinimai, įdomybės, muzika. Tai V. Gendvilui buvo labiau kaip pramoga, pasibandymas prieš tikrą laidų vedimą Vilniaus vietiniame radijuje. Jame Vytautas vedėju dirbo gerą dešimtmetį jau praėjus kuriam laikui po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Tuo metu jis jau buvo ir žurnalo „Mūsų žodis“ vyr. redaktorius, tad derindavo temas, nes ne visas buvo galima panaudoti teksto formatu, šias jis ir transliuodavo per radiją. Vytautas kalbėjo: „Tai buvo labiau malonumas nei darbas. Visą informaciją rinkdavausi pats, temas užpildydavau muzika, būdavau pasiruošęs humoristinių, trumpų intarpų. Vėliau jau atsirado ir kasetiniai magnetofonai, daugiafunkciai (mikšeriniai) pultai. Būdavo su vienu magnetofonu paleidi įrašą, o su kitu ieškai reikalingos kito įrašo vietos. Radijo taškas buvo puiki priemonė neregiams ir silpnaregiams, galėjai neturėti tranzistoriaus, užtekdavo tik radijo taško. Aš jį dar pamenu net nuo mokyklos laikų, kai pirmą kartą išgirdau atvykęs į dabartinį LASUC. O kai buvau studentas ir gyvenau bendrabutyje, neišvengiau ir pokštų. Radijo taškas veikdavo nuo 6 val. ryto iki 24 val. Naktį pasibaigus transliacijai kas nors iš kambario draugų paslapčia atsukdavo visą garsą ir taip mes 6 val. ryto tikrai nepraleisdavom himno. O taip norėdavosi dar pamiegoti, bet nei vienas neišsiduodavome, kad trukdo ir nesikeldavome išjungti, nes tai reikšdavo pasidavimą.“ 

O štai Panevėžyje radijo laidų vedėju dirbo Arvydas Markevičius. Jis puikiai prisimena ir pačią pirmą savo transliaciją 1996-aisiais, kai prie mikrofono sėdo be jokio išankstinio pasiruošimo. Arvydas kalbėjo: „Prieš tai dirbau kombinate ir man kartą pasiūlė pereiti dirbti į radiją. Nieko nemokėjau, tad patį pirmą kartą pasistačiau mikrofoną ir kalbu sau. Po laidos man skambina ir sako, kad įrašai girdėjosi puikiai, o aš nelabai. Pasirodo, mikrofonas stovėjo per toli, todėl taip ir nutiko.“ 

Rengdamas laidas, Arvydas stengėsi įnešti į jas kuo daugiau gyvybės, tad iš anksto įrašytas laidas stengėsi pakeisti tiesioginiu eteriu, gyvais pokalbiais studijoje. Taip buvo įdomiau ir klausytojams, ir pašnekovams. Tačiau iššūkių netrūko, nes ir technika buvo paprasta, galimybės ribotos, bet azartas ir noras padaryti įdomias laidas buvo svarbiau už viską. Dar daugiau įvairovės atsirado tuomet, kai Arvydas pradėjo dirbti su diktofonu, su juo jau galėdavo įrašyti pokalbius iš bet kur. „Pakalbindavau dirbančius žmones cechuose, fone girdėdavosi darbiniai garsai, detalių skimbčiojimas. Vasarą dažnai kokį pašnekovą pasisodindavau ant kelmelio kombinato kieme. Prie įmonės stotelės buvo spaudos kioskelis, kartą nuėjau pakalbinti pardavėjos, kaip jai sekasi aptarnauti neregius ir silpnaregius. Ji įsileido mane ir kalbėjomės, o tuo tarpu vis kažkas ateidavo apsipirkti, fone girdėjosi monetų skambėjimas. Viskas gyva, natūralu ir tikra“, – prisiminė Arvydas. 

A. Markevičius radijo laidas vedė iki 2006 m. Tuo metu kituose miestuose vietiniai LASS įmonių radijo taškai jau nebeveikė. Tačiau Panevėžyje radijo taško gyvavimas nesibaigė, nes prie pulto sėdo kitas laidų vedėjas Vidas Mekionis, kuris iki tol jau buvo prisidėjęs prie Arvydo darbų ir kartu ruošdavo, vesdavo laidas. Šis vyrukas jau buvo išbandęs ne vieną radijo studiją, vienu metu vedė savo muzikines laidas profesionalioje studijoje – regioninėje radijo stotyje. 

Vido laidos vietiniame radijuje gyvavo tik kelerius metus, nes 2008 m. užsidarė Panevėžyje veikusi įmonė „Regovitus“, tad nebeliko darbuotojų auditorijos. Netrukus iškilo problemos su transliacijomis aplinkiniams namams, nes šie buvo renovuojami, radijo taško laidai nutrūko ir jų niekas nebeatnaujino. Tuomet V. Mekioniui kilo mintis steigti internetinį radiją. Apie tai Vidas kalbėjo: „Jau iki tol buvo pradėjusios steigtis internetinės radijo stotys, vis pamąstydavau ir aš apie tai, o kai nebeliko vietinio radijo, atsirado puiki proga tai įgyvendinti, juolab kad ir aparatūrą gerą turėjom, kuri buvo supirkta 2006 m. Bet pats turėjau per menkai žinių dėl stoties steigimo, tad kreipiausi į Panevėžio radiją „Pulsas“ ir jie mane pakonsultavo, padėjo viską parengti. 2009 m. vasario 6 d. įvyko pirmoji Panevėžio aklųjų ir silpnaregių radijo „Regovitus“ transliacija.“ 

Vido rengiamos laidos transliuojamos iki šiol, jų galima klausytis internetu antradieniais–penktadieniais nuo 10 iki 15 valandos. Vidas kol kas yra vienintelis neregys, kuris rengia laidas tiesioginiame eteryje įvairiausiomis temomis, daug dėmesio skiria muzikai, studijoje gyvai bendrauja su klausytojais, kviečia juos dalyvauti žaidimuose, viktorinose, o kartais net ir pats jiems rytais paskambina, pažadina ir papokštauja. 

„Regovitus“ radijo studijoje yra du kompiuteriai, telefonas, pultas, du mikrofonai, kolonėlės ir keli grotuvai. Tai viskas, ko reikia laidų vedėjui, tik Vidas dar naudoja ekrano skaitymo programą, kuri padeda ruoštis laidoms renkant informaciją, redaguojant įrašus, sudarant grojaraščius ir galų gale transliuojant laidas. 

„Regovitus“ internetinės transliacijos patogios tuo, kad jų galima klausytis visame pasaulyje, be to, šis radijas jau yra įtrauktas ir į programėlę „Internetinis Lietuvos radijas“, kurioje galima rasti daug kitų garsių radijo stočių, tokių kaip Lietuvos radijas. Tad Vidas neslepia džiaugsmo, kad auga šio radijo prieinamumas, o su juo kartu ir klausytojų ratas. „Radijas neregiams ir silpnaregiams yra svarbus garsinės informacijos šaltinis. Be to, radijas turi ir dar tokią puikią savybę, kad tiek klausytojai, tiek esantys studijoje nemato vieni kitų, tad visi yra lygūs. Tai tarsi slaptoji medija, kuri ir man kartais leidžia pabėgti nuo kai kurių dalykų“, – atviravo V. Mekionis. 

 

Nuotrauka: Radijo laidų vedėjas V. Mekionis jau daugiau kaip 15 metų kuria internetu transliuojamo radijo laidas / asmeninio archyvo nuotr. 

V. Mekionio nuotrauka. Jaunas vyras matomas nuo krūtinės iki viršugalvio, sėdintis studijoje. Jis vidutinio kūno sudėjimo, trumpų tamsių plaukų, užsidėjęs akinius tamsiais stiklais, pravėręs burną švelniai šypsosi. Vyras vilki tamsų megztinį ilgomis rankovėmis. Jam už nugaros – radijo laidos studija. Tai nedidelis tamsus kambarys, kuriame daug radijo laidoms vesti skirtos įrangos – nuo kompiuterių iki garso aparatūros ir mikrofonų. 

 

Klaidos atitaisymas

Straipsnyje „Prie radijo mikrofono“ įsivėlė netikslumas: teigiama, kad A. Markevičiui iki 2006 m. vedus radijo laidas Panevėžyje, kituose miestuose vietiniai LASS įmonių radijo taškai nebeveikė. Tiksliname, kad Vilniuje vietinis įmonės radijo taškas veikė iki 2010 m. spalio mėnesio.

 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]