Regimi neregiai

Laima Slepkovaitė, muzikologė, radijo laidų vedėja, [email protected]

Stiklo armonikos maestra Mariana Kirchgessner

XVIII a. žavi mus grakščia architektūra, manieringais perukais, skrybėlaitėmis ir, žinoma, įstabia muzika. Aukštuomenę žavėjo keliaujantys virtuozai ir muzikinės naujovės, viena kurių buvo neįprastas trapus instrumentas – Benjamino Franklino išradimas – stiklo armonika... Švelniai braukiant drėgnais pirštais per besisukančius ant ašies stiklo pusrutulius išgaunamas mistinis, magiškas garsas. 

Didžiąja šio instrumento galimybių atskleidėja tapo Mariana Antonija (Marianne Antonia) Kirchgessner. Gimusi Špejeryje, iždininko šeimoje, penktoji dukra šešių atžalų kompanijoje, ji nebuvo apsaugota nuo tuo metu siautėjusių ligų ir ketverių prarado regą, persirgusi raupais, tačiau jai buvo užtikrintas puikus muzikinis lavinimas. Abu tėvai muzikavo, to mokėsi ir seserys, o Marianos talentai darė tokį stiprų įspūdį, kad vietos kanauninkas dovanojo dešimtmetei mergaitei to meto muzikinį stebuklą – stiklo armoniką. 

Kiekvienas, bandęs prakalbinti šį instrumentą, patvirtins, kad jis esąs labai įnoringas: liečiamas per švelniai, jis neskamba, spaudžiant per stipriai – taip pat. Be to, jis trapus, dūžtantis. Kirchgessner prakalbindavo jį neįtikėtinai lengvai, užburdama klausytojus čiurlenančiais pasažais, puikuodamasi technika, prilygstančia to meto klavesinistų meistriškumui. Dėl to sulaukdavo ir kritikos. Instrumentas vertintas dėl jo skambėjimo grožio, vibruojančių ore jo skleidžiamų bangų magijos. O Marianos polinkis didelę dalį programos sudaryti iš greitų ir smarkių kūrinių kai kuriems amžininkams atrodė prieštaraujantis instrumento prigimčiai. 

Skeptikų balsus nustelbia susižavėjimo kupini M. Kirchgessner rečitalių aprašymai, o apie jos pripažinimo mastelį iškalbingai byloja tai, kad pats V. A. Mocartas skyrė jai du kūrinius: „Adagio solo“ stiklo armonikai bei „Adagio“ ir „Rondo“ stiklo armonikai, fleitai, obojui, altui ir violončelei. Taip pat ji įkvėpė kurti šiam instrumentui Mucijų Klementį (Muzio Clementi), Johaną Naumaną (Johann Naumann), Francą Hofmeisterį (Franz Hoffmeister) bei kitus to meto iškilius kompozitorius. Aktyviai koncertuodama, ji aplankė Prahą, Karaliaučių, Zalcburgą ir Vieną, daugelį stambiausių Vokietijos miestų, Londoną (kur jai buvo pagamintas naujas instrumentas), jos klausėsi Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas II, kompozitorius J. Haidnas, rašytojas Volfgangas Gėtė (Wolfgang Goethe). 

Paradoksalu, bet būtent regos netektis atvėrė M. Kirchgessner galimybes pasiekti šlovės ir pripažinimo. Pagal to meto moralės normas moterų pasirodymas scenoje traktuotas kaip pagundų šaltinis vyrų auditorijai. Negalią turinti pažeidžiama moteris, nors ir patraukli, visuomenės buvo laikoma mažiau pavojinga vyriškos publikos dorovei, tad tokia ypatybė leido jai įžengti į dvarus ir rūmus, viešas sales ir dalytis savo menu. Jos koncertinis turas tęsėsi devynerius metus! Kelyje į Šveicariją ji peršalo, susirgo plaučių uždegimu, kurio to meto medicina neįveikė, tad 1808 m., vos trisdešimt devynerių, neįprastojo instrumento meistrė užgeso. Keli poetai paskyrė jai elegijas, gerbėjai apgailestavo, tačiau muzikantų pasekėjų būrys nebuvo gausus. Repertuaras, kurį ji spėjo suformuoti, nebuvo toks gausus kaip kitų solinių instrumentų, o keičiantis muzikos stiliui, kompozitoriai šiam instrumentui nebeskyrė naujų kūrinių, mat nebebuvo juos įkvepiančių atlikėjų. 

XX a. stiklo armonika atgimė, sugrįžo kaip efemeriško skambesio skleidėja simfoninėse partitūrose, kino filmų garso takeliuose ir moderniose kompozicijose, bet retas atlikėjas pasiekia M. Kirchgessner meistriškumo. 

Nuotrauka: M. Kirchgessner 

Marianos Kirchgessner iliustracija. Tai juodai baltas piešinys, kuriame vaizduojama jauna, liekno sudėjimo mergina, grojanti neįprastu instrumentu – stiklo armonika. Ji sėdi ant nedidelės kėdės, apsirengusi itin puošnia pūsta suknele. Mergina pasitempusi, išsitiesusi, grakščiai skambina instrumentu, primenančiu elektroninį pianiną ar sintezatorių. Instrumentas stovi ant keturių kojų, jo dangtis atidarytas, o vietoje klavišų – maždaug delno dydžio besisukantys stiklo pusrutuliai, juos braukiant išgaunamas garsas. Mergina atrodo įsijautusi į atliekamą kūrinį.