Mūzų pėdsakais

Lionginas Ragėnas

Apie kelio pradžią

Lionginas Ragėnas – žurnalistas, rašytojas, trijų prozos knygų autorius, pirmosios Kauno aklųjų mokyklos abiturientų laidos auklėtinis, antrasis „Mūsų žodžio“ redaktorius. Jam priklauso ir žurnalo pavadinimo autorystė. Šiemet garbusis Lionginas mini gražią devyniasdešimtmečio sukaktį. Sveikiname sukaktuvininką, linkime sveikatos ir optimizmo, kuris jį lydėjo visą gyvenimą. 

Kiekviena upė prasideda nuo ištakų, kiekvienas kelias – nuo pirmųjų žingsnių. 1968 m. reginčiųjų, o 1969 m. brailio raštu, inicijuota tuometės Lietuvos aklųjų draugijos, išėjo straipsnių apie Kauno aklųjų mokyklą knyga „Kelio pradžia“. Joje randame ir pluoštą mūsų sukaktuvininko prisiminimų. 

MŽ redakcija 

*** 

Ėjo mėnesiai. Įtempti, pilni darbų, rūpesčių. Trimitas prikeldavo septintą ryto, o gulti eidavome vienuoliktą vakaro. Per tuos mėnesius aš ne tik įgudau gana gerai orientuotis aplinkoje, bet ir sėkmingai kovojau su labai nemalonia silpnybe – per dideliu atsargumu, kartais tiesiog virstančiu kažkokia baime. 

Iš pradžių aš tiesiog stingdavau, kai per fizinio lavinimo pamokas reikėdavo bėgioti ar šokti į tolį. Kai vieną sykį fizinio lavinimo mokytoja Aldona Kaulakienė pasakė, kad šiandien užsiiminėsim lengvąja atletika, aš pamaniau, kad ji pajuokavo, kur ten visai nematančiam lengvoji atletika! Tačiau mokytoja nejuokavo. Išsirikiavom pagal ūgį ir pradėjom apšilimą. Kol žingsniavom, viskas buvo dar nieko, bet kai ėmėme bėgti, aš iš karto taip „apšilau“, kad net prakaitas ėmė varvėti. Kojos pasidarė tarsi medinės. Visas įsitempiau, nes atrodė – štai štai trenksiuosi į kažką. Iškritau iš „žąselės“ ir sunkiai alsuodamas sustojau. Nuėjau prie šuolių duobės. Dar blogiau! Baimė, kad galiu įvirsti į duobę, tiesiog supančiojo kojas. Rodos, jau įsibėgėsiu, bet... Ant atsispyrimo lentos ne užbėgdavau, bet užeidavau ir nušokdavau beveik tiek pat kaip ir iš vietos. Paskui bėgom 60 metrų. Čia aš visai finišo nepasiekdavau. Privargo tuokart su manim mokytoja ir galų gale paliko ramybėje, paguodusi: 

– Nenusimink, priprasi. 

Nelabai tada aš patikėjau jos žodžiais, bet, pasirodė, ji buvo teisi. Dažnai treniruodamasis, „įsižiūrėdamas“ į kitus, aš vis laisviau ir laisviau pradėjau judėti. Nebeatsilikdavau nuo kitų. Tai mane džiugino. Nebeatrodė, kad esu nevykėlis. 

Žymiai sunkiau leidosi įveikiamas liūdesys. Susigyvenęs su manim po nelemtojo šūvio iš savo darbo šautuvo, jis jokiu būdu nesidavė nuvaromas. Šiokiomis dienomis, kai nuolat esi užsiėmęs, kai darbas veja darbą – dar nieko, bet poilsio dienomis – blogai. Mokiniai linksminasi, šoka, o aš pasijuntu toks vienišas, apima toks liūdesys, kad nors kauk. Ir kuo linksmiau kitiems, tuo liūdniau man. Tokiais momentais norėdavosi nulįsti kuo toliau nuo žmonių, pasislėpti. 

Nežinia, kas iš viso to būtų išėję, jei nebūčiau sulaukęs pagalbos. Mokytoja Vanda Boreikienė ir kai kurios aukštesniųjų klasių merginos ėmė vestis mane į salę ir šokdinti. Juokdamosi jos tai darė ar norėdamos išblaškyti – nežinau, bet pasekmės netruko pasirodyti. Iš pradžių aš baisiai to nenorėjau, visaip išsisukinėdavau, net susipykdavau kartais, bet jokių mano kalbų, jokių įrodinėjimų nebuvo paisoma. Per jėgą irgi nesispyriojau. Merginos buvo simpatiškos, o aš tuo metu jau skutau ūsus. Taigi viskas baigdavosi tuo, kad aš vis tiek atsidurdavau salėje. Man jau nebeužguldavo krūtinės sunkumas išgirdus linksmą klegesį, kojų čiuženimą parketu, muziką. Kartais ir niekieno nevedamas užsukdavau pašokti. Po truputį dariausi normaliu žmogumi. 

*** 

Šiokią tokią pažangą dariau visur. Tik vienoj vietoj jos beveik nesimatė. Rašyti ir skaityti pramokau gana greitai, amato – taip pat ir maniau, kad to užtenka. Kad reikia baigti vidurinę, niekas manęs dar nebuvo įtikinęs. Tiesa, dabar jau nebegalvodavau kaip anksčiau, ką tik apakęs, kad nematančiam jokio mokslo nereikia, bet juk aš buvau baigęs daugiau nei septynetą klasių! Aukštųjų mokslų neketinau eiti, vadinasi, manęs laukė kombinatas, o ten visų svarbiausia rankų miklumas. Nori lavintis – skaityk knygas, lankyk teatrą, klausyk radijo. Tad kam tas vargas, tos didžiulės pastangos. O vargo man iš tiesų buvo nemaža. Neįpratęs dar buvau mokytis tokiomis sąlygomis, neturėjau reikiamų įgūdžių gerai naudotis aklųjų raštu. Mintinai atlikinėti sudėtingesnius matematikos veiksmus taip pat nesisekė. Ką matydamas būčiau galėjęs padaryti per keliolika minučių, dabar darydavau ištisas valandas. (...) Pavasarį ji (mintis išeiti iš mokyklos) vėl įsiplieskė. Prieš tai nemaža naktų nemigau, galvojau, svarsčiau, kol galiausiai ryžausi. „Kas nori, – maniau, – tegu baigia vidurinę, o aš apsieisiu ir be jos.“ Bet prieš išeidamas dar norėjau tarti šiltą žodį klasės draugams. Jausdamas, kad tokį žodį pasakyti visiems galiu neturėti progos, parašiau jį raštu ir, keista, dargi eiliuotai...Tačiau tą posmelį palikti ant suolo, kad rastų ir perskaitytų, man taip ir nepavyko. Sužinoję apie mano ketinimą, sujudo visa klasė ir daugelis mokytojų. Ir įtikinėjo, ir priekaištavo, ir gražiuoju prašė, tarytum aš būčiau buvęs kažkokia svarbi ir mokyklai labai reikalinga asmenybė. Tokių dalykų nebuvau numatęs ir labai nesmagiai jaučiausi. Remiamas prie sienos, aš dar ilgai spyriavausi, vis negalėdamas suprasti, kam šito triukšmo reikia. Negi bus blogiau, jeigu aš pradėsiu dirbti negavęs atestato? Teikiau savo argumentus, girdi, kam valgyti dar porą metų valdišką duoną, jeigu ją jau dabar pats galiu užsidirbti. Kam kalti kažkokias formules, jeigu galiu grandines lankstyti. Deja, taip galvojo ne visi ir tuos mano argumentus atkakliai griovė. Kiek buvau įtikintas, kiek ne, bet mokykloje pasilikau. Negalėjau nepaisyti draugų ir mokytojų nuoširdumo, jų didelio dėmesio man. Dabar aš galiu jiems tik padėkoti už visa tai. Bėgant laikui pamažu pradėjau galvoti kitaip. Atsirado nauji sumanymai, nauji planai. 

*** 

Baigėsi pamokos. Einu į miegamąjį. Tarpdury vos nesusiduriu kaktomuša su kažkur skubančiu kambario draugu Juozu Paulausku. 

– Kur taip bėgi? – klausiu. 

– Einu batų pasikeisti. Naujų atvežė į sandėlį, – atsako šis ir nudrožia koridorium. 

Mane apėmė kažkas panašaus į pavydą. Norėjau gauti naujus batus, bet žinojau, kad jų man niekas neduos, nes ir darbiniai, ir išeiginiai dar buvo visiškai sveiki. Atsisėdęs dėl visa ko ėmiau apžiūrinėti, galgi kur nors jau žiojasi, gal neilgai trukus jau galėsiu pasikeisti. Kur tau! Neprairusi nė viena siūlelė, padai taip pat – nė krust. Tik kulnai į lauko pusę po truputį nudilę. „Na, nieko, vis vien ne amžini, ateis ir jų laikas“, – pasiguodžiau. 

Panašių momentų mokykloje buvo ne vienas. Kartais atrodydavo, kad batus ar drabužius nešioji visą amžių ir niekaip negali jų sunešioti. Nors tas „amžius“... Kartais susidaro toks įspūdis, kad avalynė ir rūbai apskritai liovėsi plyšę. Maniau, kad kitaip niekados nebus. Tačiau, pasirodo, čia mano smarkiai klysta. Palikęs mokyklą greit pamačiau, kad viskas tebėra kaip ir anksčiau. Ir batai, ir kelnės suplyšta per daug greit. 

Prisimindamas tuos „neplyštančių batų“ laikus, aš visados pagalvoju, kad pagyvenęs ilgesnį laiką uždarą gyvenimą, gaudamas visa, ko tau reikia be mažiausio rūpestėlio, žmogus gendi. Gal ne visiems taip atsitinka, bet man buvo atsitikę.... 

*** 

Paskutinių mokslo metų pavasarį mes pasidarėm lyg ir privilegijuoti. Drausmė mums nebuvo tokia griežta. Niekas nieko nesakydavo, jeigu ryte nepadarydavome mankštos, nenueidavome klausytis garsinio laikraščių skaitymo, guldavome vėliau negu kiti. Mat mes buvome abiturientai, ir ne šiaip sau abiturientai, o pirmoji laida. Mokytojai su auklėtojais negailėjo nei jėgų, nei laiko, kad tik mus mokytesnius padarytų. Stengėmės ir mes patys. Sakyčiau, net kažkokios ugnelės, kažkokio azarto atsirado. Egzaminus visi išlaikėm gana sėkmingai. 

Atėjo išleistuvių vakaras. Dabar mums jau nebeegzistavo jokia disciplina. Kiti mokiniai jau miegojo, o mes puotavome. Prieš tai buvo įteikti brandos atestatai, pasakyta daug šiltų ir jaudinančių kalbų. Tų kalbų pasiklausius atrodė, kad mes iš tikrųjų vyrai kaip reta, net patikėti tuo norėjosi. Sėdėjom prie vaišių stalo su mokytojais ir auklėtojais kaip lygūs su lygiais. Tą vakarą visi buvome tik draugai. Daug šypsojomės, juokavom, šnekėjomės rimtai. Įspūdžių daugybė. Išėjau pasivaikščioti. Buvo šilta, tyli naktis. Ėjau pamažu alėjomis, o širdyje buvo gera, gal truputėlį kažko ilgu. Mąsčiau apie ateitį, prisiminiau praėjusias dienas. Atrodė, kad tiktai vakar atėjau čia su tėvu. Galvojau rasti bendros nelaimės suvestus ir nusilenkusius likimo valiai žmones, o radau energingus, linksmus vaikinus ir merginas. Nelengvai leidau šaknis į šitą naująją dirvą. Kaip tas gerokai ūgtelėjęs medelis, persodintas į žaliuojantį sodą, dar ilgokai skyriausi iš kitų. Buvo ir saulėtų dienų, buvo ir darganų. Jei viską aprašytum, kas patirta ir perjausta, išeitų gal ne visiems įdomi, bet neplona knyga. 

Užsigalvojęs net nepastebėjau, kiek laiko vaikščiojau. Staiga už nugaros pasigirdo žingsniai ir kažkieno ranka paėmė už alkūnės: 

– Kur dingai, eime prie žmonių, – tarė pažįstamas balsas. 

Nesipriešinau, nuėjom. 

– Ar negaila palikti mokyklą? – paklausė. 

Nesumojau, ką atsakyti. Gaila nebuvo. Buvo kitoks jausmas mokyklai. Koks, sunku paaiškinti. Žinau tiktai, kad – geras... 

Liongino Ragėno nuotrauka. Vyresnio amžiaus vyras matomas nuo pečių iki viršugalvio, galvą kiek palenkęs į dešinę pusę. Jis užsimerkęs, atrodo ramus, susikaupęs, gal net kiek nuliūdęs. Vyras pliktelėjęs, jo plaukai trumpi, žili, antakiai šiek tiek suraukti. Jis vilki tamsų megztinį, po kuriuo apsivilkęs tamsius marškinius.