In memoriam

Vilma Venckutonytė

Mariau, susitiksime gražioje golbolo salėje ten, viršuje!

„Lengvos tau kelionės, Mariau. Tu visada buvai išskirtinis varžovas, golbolo legenda ir nuoširdus bičiulis. Tikiuosi, susitiksime gražioje golbolo salėje ten, viršuje“, – šie Vengrijos sportininko žodžiai ir daugybė kitų šviesių prisiminimų bei užuojautų skriejo į Lietuvą iš viso pasaulio, kai sausio 19 dieną sužinojome apie staigią golbolo (aklųjų riedulio) žaidėjo Mariaus Zibolio (48 m.) mirtį. 

Tą dieną jis dar dalyvavo treniruotėje, po jos rūbinėje, kaip įprasta, juokavo su komandos draugais, o vakare pasijuto blogai, suspaudė krūtinę, trūko oro, nesinorėjo kalbėti, ir reanimacijos darbuotojai nebegalėjo padėti – infarktas. 

„Negaliu patikėti! Marius buvo ne tik mūsų sporto legenda, bet, visų pirma, šaunus bičiulis, šiltas, geras, linksmas. Man gera prisiminti net tas akimirkas, kai gaudavau nuo jo į kaulus aikštelėje, nes turėjau garbės žaisti prieš vieną didžiausių golbolo žaidėjų“, – rašė Belgijos sportininkas. 

„Mariau, golbolo legenda, deja, neturėjau progos pasakyti tau, kokį reikšmingą vaidmenį tu man vaidinai ir kokį įspūdingą golbolo pasirodymą surengdavai aikštelėje. Man, kaip golbolo žaidėjai, labai rūpi kelias, kuriuo einu, ir jis ne visada būna lengvas. Tačiau tu, pats to nežinodamas, išmokei mane džiaugtis žaidimu, kad ir koks sunkus jis būtų. Tavo energija, komandos palaikymas, patirtis aikštelėje man buvo išties ypatingi. Ačiū tau“, – dėkojo Izraelio golbolininkė. 

„Marių sutikau Suomijoje 2005 metais. Jis iškart tapo vienu iš mano idealų golbole, ne tik dėl jo meistriškumo aikštelėje ir išskirtinai stiprių metimų, bet ir dėl to, kaip aistringai jis išreiškė save šiame sporte, kokį aukštą energijos lygį spinduliavo ir kokių stiprių, užvedančių emocijų įnešdavo savo komandai ir bendrai aikštelėje. Aš svajojau tapti tokiu kaip Marius. Jis įkvėpė mane atkakliai treniruotis ir siekti aukščiausio sportinio lygio“, – prisiminimais dalijosi Europos golbolo klubų asociacijos prezidentas. 

„Marius turėjo didelę širdį, kuri 100 proc. plakė už mūsų sportą. Jis kūrė golbolo pasaulio istoriją, žaidimui atidavė 35 metus, ir aš noriu sekti jo pavyzdžiu ir taip pat ilgai tarnauti mūsų fantastiškam sportui. Ilsėkis ramybėje, mūsų bičiuli ir legenda – išėjai, bet mes tavęs niekada nepamiršime!“ – viešai rašė Lenkijos golbolo žaidėjas. 

Daug daugiau atsiminimų apie M. Zibolį, užsieniečių pramintą „Super Mario“, tarptautinė bendruomenė parašė Tarptautinio Trakų golbolo turnyro feisbuko paskyroje. 

Paskutinis atsisveikinimas 

Stovėdama „Nutrūkusios stygos“ 3-ioje salėje, žiūrėjau į Mariaus veidą – aukštą kaktą, įsimintinas ausis, kampą tarp kaktos ir nosies. Mačiau jį taip, kaip šimtus kartų matydavau teisėjaudama jam žaidžiant aikštelėje, kai tikrindavau jo golbolo akinius ir stebėdavau jo veiksmus. Laikiau suspaudusi atšalusią Mariaus ranką – dešinę, su kuria jis paleisdavo kamuolį taip staigiai ir greitai, kad, regis, žiežirbos eidavo, ir leidau per save tekėti daugybei prisiminimų apie Marių, kurį pažinojau nuo 1992 metų. Žiūrėdama į baltais žiedais apsuptą sportininką, aiškiausiai girdėjau jo treptelėjimą koja po atlikto metimo, jo unikalų garsą skleidusį metimą (kamuolys tarsi prašvilpdavo), jo ranka čiupinėjamą golbolo vartų virpstą, kai jis sėlindavo palei vartus, įjungęs visus savo instinktus ir patirtį, kaip laisvas laukinis žvėris, tarsi uosdamas orą – kurioje vietoje yra priešininkas, kurį Marius rengiasi pulti. Jutau nuo jo varvantį prakaitą, kuris aptaškydavo salės grindis, – kaip jis ranka perbraukdavo sportinių batų padus – kad neslystų. Mintyse girdėjau jo pirštų spragtelėjimus ir balsą, nes Marius buvo „triukšmingiausias“, aistringiausias komandos narys. 

„Mūsų gydytojas ir kiti man sako – tu taip nešūkauk palaikydamas komandą, nes ištaškysi savo energiją ne žaidimui, o emocijoms. Bet aš kitaip negaliu – man svarbu rodyti savo džiaugsmą, pasidžiaugti įvarčiais, garsiai palaikyti komandos draugus. Kai aš emociškai taškausi, tai ir žaidimas geriau vyksta. Nors kartais bandau paklausyti patarimų ir būti ramus, bet tada lošiu kaip robotas, be nuotaikos, tarsi ne Marius žaistų“, – paskutiniame man duotame interviu prieš porą metų pasakojo Marius. 

Jo mirtis – netikėta ir liūdinanti. Vis tik atsisveikinimo valandą išgyvenau tą patį jausmą, kaip ir jam gyvam esant – pasėdėjus šalia Mariaus apimdavo ramybė. Permąsčiusi paskutinį interviu su Mariumi džiaugiuosi, kad jis įprasmino savo gyvenimą sportuodamas ir gindamas Lietuvos garbę. 

Apie Mariaus mirtį pranešė visa nacionalinė žiniasklaida, Tarptautinis paralimpinis komitetas – tai parodo reikšmingą jo palikimą ir įspaudą Lietuvos sporte. 

Gyveno trumpai, bet prasmingai 

Rašau čia viską per golbolo prizmę, nes per šį sportą Marius save įprasmino. Kasdien po darbo „Liregus“, kiek pailsėjęs, kraudavosi kuprinę ir eidavo į treniruotes „Šaltinio“ salėje. Golbolą žaisti pradėjo 13-kos, kai prarado regėjimą. 

„Psichologiškai nepergyvenau, kai pjaudamas virvę su peiliu įsidūriau akį ir praradau regėjimą – gal dėl to, kad man gyvenime viskas „dzin“. Nereaguoju aš. Pradžioje tik jutau skirtumą vaikščiodamas, bet norėjau savarankiškumo, išdidumo – kodėl mane turi vedžioti?“ – greitą adaptaciją prisiminė Marius. 

„Iš pradžių golbolą žaisdavau tiesiog norėdamas pasportuoti. Pradžioje nesisekė, bet pirmos iškovotos pergalės mane užkabino. Po trijų žaidimo sezonų Lietuvos čempionate su mokykla nugalėjome Klaipėdos komandą, kuri tuo metu karaliavo golbole, – ši pergalė man, jaunam žmogui, tapo stipriu stimulu tobulėti. Nors tikėjimas savimi ne iškart atsirado, turėjome per mažai patirties – dėl to nepavykdavo iškovoti pergalių. Kalbant apie pasaulio, Europos čempionatus ar paralimpines žaidynes – pirmuosius medalius iškovojome tik po 10 mano karjeros metų“, – apie atkaklaus darbo svarbą siekiant tikslų kalbėjo Marius. 

Jo kaklą puošė 8 Europos golbolo čempionatų, 4 pasaulio čempionatų ir 3 paralimpinių žaidynių medaliai. Nors pagrindiniai laimėjimai turbūt skaičiuojami kitaip: kad Marius buvo komandos siela, vienijantis žmogus, kuris darė viską, kad tarp komandos draugų nebūtų pykčių, o geras ryšys, ir toje komandinėje dvasioje visi siektų sportinių pergalių. 

„Jeigu nesportuočiau, nežinau, ką būčiau veikęs. Sportuodamas visada turiu veiklos. Be to, sportas reiškia ir keliones, aktyvų socialinį gyvenimą. O svarbiausia, kad sportas yra judėjimas, ne sėdėjimas. Kartais po darbo būna sunku arba tingiu eiti į treniruotę, bet žinau, kad komanda laukia. Juk nepaskambinsiu: „Treneri, šiandien neateisiu, nes tingiu.“ Atsakomybė, pareiga, komandos jausmas veda mane pirmyn – visa komanda dirba, tad kodėl aš turiu sau leisti nedirbti? Medalį juk noriu užsikabinti“, – išsikalbėjo Marius. 

Paklaustas apie sportą ir sveikatą, Marius teigė, kad sportas yra sveikata tik tada, kai sportuoji lengvai, savo malonumui. 

„Jeigu nori daug pasiekti, reikia sportuoti daug ir atkakliai. Nepasakyčiau, kad tai duoda sveikatos – kalbu apie fizinius skausmus, po treniruotės kartais vos kojas pavelku. Nors sportas vienareikšmiškai suteikia geresnę savijautą – rytais ar savaitgaliais atsikėlęs iš tikrųjų jaučiuosi žvalus, lengvas. O fizinis skausmas – dažnas dalykas. Bet jeigu kiekvienas skausmas būtų pasiteisinimas kažko nedaryti, tai tokių priežasčių gali daug sugalvoti. Jeigu sieki medalių ir pergalių – skausmas nėra pasiteisinimas. Jei esi toks žmogus, tai kiekvieną smulkmeną naudosi kaip pasiteisinimą kažko neatlikti, tai nieko ir nepasieksi gyvenime. Kai turi didelį tikslą, į mažas kliūtis nereaguoji“, – prieš porą metų mintimis dalijosi M. Zibolis. 

Jis mėgavosi komandiniu sportu – ir kaip golbolo žaidėjas, ir kaip kitų sporto šakų gerbėjas. 

„Tikslas – ne pačiam būti geriausiam, bet su komanda būti geriausiam. O asmeniniu lygmeniu – viskas susideda iš kuo daugiau varžybų: kuo daugiau klaidų padarai – tuo daugiau patirties įgyji. Anksčiau daugiau galvodavau, dabar supratau, kad neverta užkrauti savo galvos, o geriau imtis veiksmų, daryti ir ieškoti išeičių. Galvojimas juk pergalių neatneša, tik veikimas“, – buvo įsitikinęs ilgametis Lietuvos golbolo rinktinės kapitonas. 

Mariaus receptas prieš rungtynes būdavo toks – gera nuotaika komandos viduje ir nusiteikimas varžyboms: žaisti agresyviai pagal taisykles. 

„Man niekada nebūna taip, kaip Marijono Mikutavičiaus dainoje – pralaimi, nors esi dar nenugalėtas. Niekada taip nenusiteikiu. Neatsimenu, kad per visą karjerą būčiau pasidavęs mintyse“, – užsidegęs kalbėjo M. Zibolis. 

Jo veidas švytėjo pasakojant apie tai, koks geras jausmas klausytis Lietuvos himno ir džiaugtis už savo valstybę: „Nors Lietuva tokia nedidelė, bet mums vis pavyksta iškovoti medalių.“ 

Viena iš svarbiausių sportininko savybių, pasak Mariaus, – valia. Valia nugalėti tinginį, priversti save daryti tai, kas svarbu – nori ar nenori. Ir tos valios reikia nemažai. 

Mums besikalbant iškilo ir tema apie neteisybę sporte, kurią Marius mokėjo priimti ir atleisti. „Neteisybės pasitaiko. Bet išsimiegu ir einu kovoti toliau. Svarbu – nauja diena, neteisybė jau praeitis, jau nieko nepakeisi“, – optimizmu pasižymėjo jis. 

Mudu su Mariumi turėjome ir savitą kalbą – smaližių. Iškart atpažindavau jo veidą, kai jis būdavo ką tik pasimėgavęs saldumynais: tokia katiniška, pro ūsą besišypsanti, cukruotas seiles ryjanti ir tebesimėgaujanti Mariaus veido išraiška, nuo saldumo dar labiau sušvelnėjusi. 

Dabar jau Marius, kremuotas, atgulė amžinojo poilsio Vilkaviškio rajone, šalia savo mamos. 

Už tave, Mariau! Kavos ir saldainių! Taip, kaip tu mėgdavai. Liksi mūsų širdyse amžinai. 

Nuotrauka: Marius Zibolis (1974–2023) / Dano Sodaičio, LPAK nuotr. 

M. Zibolio nuotrauka. Vidutinio amžiaus, vidutinio kūno sudėjimo vyras pozuoja tamsioje erdvėje, kurios viduryje stovi ar kabo skritulio formos maždaug metro skersmens dekoracija, primenanti mėnulį. Dekoracija vyrui už nugaros, ant jos krenta jo šešėlis. Vyras matomas visu ūgiu, kiek pasisukęs kairiuoju profiliu. Jis pliktelėjęs, trumpų plaukų, galva pakelta aukštyn, žvilgsnis nukreiptas pirmyn, burna šiek tiek praverta, vyras atrodo susikaupęs, atiduodantis pagarbą. Jo kairė ranka prispausta prie kairiojo šono, o dešinė sulenkta per alkūnę, vyras delnu liečia širdį. Įamžinta akimirka jautri, iškilminga. Marius vilki šviesų džemperį ilgomis rankovėmis, ant kurio matomas Lietuvos herbas, tamsias kelnes, avi tamsius batus.