Mūsų žmonės

Henrikas Stukas, [email protected]

Menantis ištakas. Lionginui Ragėnui – 90

Sausio 19-osios dienos pavakarys. Nors ir žiema, bet aplinkui sniego nedaug, pilkuoja šaligatvio plytelės. Šaltukas negnaibo veido. Į neseniai pavadinimą pakeitusią Lietuvos aklųjų biblioteką (dabar Lietuvos audiosensorinė biblioteka, toliau – LAB) pavieniui ar nedideliais būreliais eina neregiai. Vieni žengia atsargiai, iš lėto statydami kojas, bijodami paslysti, rankomis saugiai įsikibę į palydovą, o drąsesni ir savarankiškesni pasitiki vien baltosiomis lazdelėmis. Visi skuba pagerbti ilgametį Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) narį, rašytoją Lionginą Ragėną. Renginio proga iš tiesų svarbi. Lionginui sausio 16-ąją sukako 90 metų. Jis prisidėjo prie LASS kultūrinės veiklos kūrimo ir plėtotės. Neregys parašė tris knygas: 2002 metais pasirodė pirmoji jo apsakymų knyga „Paežerės vaizdeliai“, po šešerių metų skaitytojai galėjo džiaugtis antrąja autoriaus knyga „Mano džiaugsmo dienos, mano skausmo dienos“. 2014 metais dienos šviesą išvydo trečiasis kūrinys – „Sėlių krašto nutikimai“. L. Ragėnas vertė straipsnius, knygas tiflotyros tema į lietuvių kalbą. 

Nepaisant garbingo amžiaus, Lionginas – itin guvus ir nestokojantis taiklaus sąmojingo žodžio žmogus. Tiesa, kalba nedaug, kiekvieną sakinį permąstydamas ir pasverdamas. Liongino kalba atspindi jo būdą – jis yra ramus, santūrus, nekeliantis balso ir nerodantis per daug emocijų. 

L. Ragėnas iki šiol turi kelias aistras: literatūrą ir žvejybą. Deja, jis meškerės seniai rankose nelaikė. Dar viena, kaip pats sako – krapštinėti visokiausius mechanizmus. Iki šiol nesiskiria su įvairiausiais atsuktuvėliais, raktais, rakteliais, replytėmis bei žnyplutėmis. Lionginas nuolat kažką knebinėja ir rakinėja. 

Vaikystė, nuvilnijusi ežero bangele 

L. Ragėnas gimė 1933 m. sausio 16 d. mažame Avilių miestelyje, esančiame Zarasų apskrityje. Berniukas šeimoje buvo trečias vaikas. Jis turėjo dvi vyresnes seseris. Šalia gimtų namų tyvuliuojantis ežeras atstojo ne tik vaikystės ir nerūpestingų dienų aidesį, bet ir tapo vėlesnės kūrybos šaltiniu. Lionginas augo sveikas ir guvus berniukas. Sulaukęs dešimties metų pradėjo lankyti Avilių septynmetę mokyklą, kurioje gerai mokėsi ir mėgo rašyti tekstukus į mokyklos sienlaikraštį. 1950-ieji metai Ragėniokui (taip jį vadino draugai ir miestelio gyventojai) buvo ir džiugūs, ir skausmingi, pakeitę visą jo gyvenimą. Tais metais jaunuolis baigė septynmetę mokyklą, o vasaros pabaigoje, rugpjūtį, konstruodamas savadarbį sprogmenį, susižeidė ir neteko regėjimo. Vienus metus gydėsi ir pratinosi prie tamsos. Patartas žemiečių Kuolių, kurių berniukas Napalys mokėsi Kauno aklųjų mokykloje, Lionginas 1951 m. išvažiavo mokslų tęsti toliau. Neregys pasakojo: „Nors buvau baigęs septynias klases, vis tiek patekau į pirmą klasę. Iki šiol pamenu mažytį suolą, į kurį vos ne vos tilpau. Mokytoja A. Baltramiejūnienė išmokė brailio abėcėlės ir pasakė: „Keliauk į devintą klasę.“ Lionginas aktyviai dalyvavo Kauno aklųjų mokyklos gyvenime, tapo literatų būrelio nariu. Pirmuoju jo debiutu tapo apsakymas „Apversta rašalinė“. Dar besimokant mokykloje žurnale „Žvaigždutė“ buvo išspausdintas jo kūrinys „Paskandintas spiningas“. L. Ragėnas mokyklą baigė 1955 metais. 

Bibliotekos svečiams Saulius Plepys priminė Kauno aklųjų mokyklą ir Liongino patirtus nutikimus joje: „Man Lionginas buvo ir liks vyresniuoju broliu. Savo elgesiu, kalba, darbais skatino mane mokytis ir sekti jo pavyzdžiu. Į atmintį įstrigęs vienas nutikimas. Mokyklos sode mėtėme „granatą“. Lenktyniavome, kas toliau nusvies sportinį įrankį. Lionginas kaip švystelėjo, tai granata švilpdama nuskriejo virš mokyklos stogo ir nukrito kitoje pastato pusėje. Ilgokai ieškojome jos nukritusios.“ 

Baigęs mokyklą L. Ragėnas pasirinko žurnalistikos studijas Vilniaus universitete (VU). Jis tapo pirmuoju neregiu Lietuvoje, studijavusiu žurnalistiką. Liongino kambario draugu ir ištikimu palydovu penkerius metus buvo ilgametis Seimo narys, vienas iš socialdemokratų partijos lyderių Česlovas Juršėnas. Dabar rašomoje Juršėno knygoje, aptariant studijų metus, viena jos dalis yra skiriama L. Ragėnui. Č. Juršėnas, nešinas didele raudonų rožių puokšte, atskubėjo į LAB vykusį renginį pasveikinti studijų VU draugo. „Lionginas man yra geriausias draugas, su kuriuo praleisti smagiausi studijų metai. Mes gyvenome viename kambaryje. Iš karto susitarėme, kad į universitetą eisime kartu. Mūsų bendrabutis buvo ant Tauro kalno, tad kiekvieną rytą tekdavo leistis nuo jo žemyn į Vilniaus senamiestį. Studijavome centriniuose universiteto rūmuose, o šalia buvo ir biblioteka. Lionginas buvo išties stropus ir pažangus studentas. Bičiulis rašydamas vis stuksendavo. To „genių rašto“ aš irgi pramokau. Iki šiol atsimenu, kaip brailio raštu parašyti a, b, c raides, pavyzdžiui A – tai viršuje pažymimas vienas taškas. Lionginas paskaitas konspektavosi glaustai ir aiškiai. Vėliau ir mums išaiškindavo, ką dėstytojas akcentavo paskaitų metu. Kartu ruošdavomės seminarams ir egzaminams. Jų laikyti eidavome viena pora – drauge. Mums tai netgi būdavo naudinga: kai ką aš jam pasakydavau, o ko aš nežinodavau, Lionginas „žvilgtelėdavo“ į savo užrašus. Dėstytojai neregio studento negalėjo kontroliuoti, juk jie brailio rašto nemokėjo. Papasakosiu apie mažai žinomą faktą. Kiekvienas studentas turėjo atlikti praktiką vietiniuose ar respublikiniuose laikraščiuose. Tuo metu Lietuvoje neregiams laikraščio ar žurnalo nebuvo, tad 1957 metais praktikos atlikti teko važiuoti į Maskvą. Šiame mieste buvo leidžiamas neregiams skirtas žurnalas „Žyzn slepych“ („Aklųjų gyvenimas“). O man atiteko praktika „Komsomolskaja pravda“ („Komjaunimo tiesoje“). Praktikavomės visą mėnesį. Liongino siūlymu, aplankėme Liaudies ūkio pasiekimų parodą. Iš lankytojų minios mes išsiskyrėme ne tik dėl neregio bičiulio, bet ir todėl, kad buvome su mūsų universiteto studentų kepuraitėmis. Kiek įmanydamas stengiausi Lionginui papasakoti apie parodą, o išeinant mūsų laukė netikėtas nuotykis. Prie įėjimo sutikome tuomečius LTSR vadovus: Antaną Sniečkų, Motiejų Šumauską ir Justą Paleckį. Priėjome ir pasisveikinome lietuviškai. Trys vyrai nustebo ir pradėjo mūsų klausinėti, kokie čia vėjai atpūtė“, – studijų metus prisiminė Česlovas Juršėnas. 

Darbų verpete 

Studijuodamas VU L. Ragėnas nenutolo nuo aklųjų gyvenimo, rašė straipsnius. 1960 m. jis tapo diplomuotu žurnalistu. Tais pačiais metais L. Ragėnas buvo paskirtas žurnalo „Mūsų žodis“ vyriausiuoju redaktoriumi. Įdomu tai, kad šiam žurnalui 1958 m. pabaigoje jis pats pavadinimą ir sugalvojo. Viename interviu Lionginas papasakojo apie pirmuosius žurnalo veiklos metus: „Antanas Jonynas sudarė pirmąją „Mūsų žodžio“ darbuotojų komandą, pakviesdamas jam talkinti Joną Šakalį ir mane. Deja, mes dirbome neilgai, vos keletą mėnesių. Komunistų partijos centro komitetas Antanui uždraudė būti vyriausiuoju „Mūsų žodžio“ redaktoriumi, nes jis vienas negalėjo vadovauti keliems leidiniams. Tuo metu redakcijoje dirbo Jonas Norkus (atsakingasis sekretorius), Antanas Žobakas (redaktorius) ir Bernardas Petkūnas (techninis redaktorius). Naujajai komandai teko pradėti darbus nuo nulio. Pirmas uždavinys buvo sukurti korespondentų punktus. Redakcijos darbuotojams teko važinėti po Lietuvos aklųjų draugijos (LAD) kombinatus ir kalbinti neregius rašyti.“ 

1963 m. L. Ragėnas pradėjo dirbti ką tik įsteigtoje naujoje organizacijos įstaigoje – Lietuvos aklųjų draugijos leidykloje. Septynerius metus jis buvo šios leidyklos direktorius-vyriausiasis redaktorius, rūpinosi knygų ir vadovėlių leidyba brailio raštu. 1976 m. L. Ragėnas buvo paskirtas LAD garso įrašų namų direktoriumi ir vyriausiuoju redaktoriumi. Rūpinosi lietuviškų garsinių knygų leidyba. Daug dėmesio skyrė garsinių knygų kokybei, užtikrino taisyklingą lietuvių kalbą. Greta leidybinio darbo, turėjo rūpintis ir Vilniuje statomu dideliu pastatu Naugarduko gatvėje Nr. 91, kuriame vėliau buvo įrengtos puikios patalpos darbuotojams, studijų ir aparatinių kompleksai, sumontuota profesionali garso įrašymo aparatūra. 

Paskutiniosios L. Ragėno darbovietės – tai LAD leidykla „Versmė“ ir Lietuvos aklųjų biblioteka. Joje Lionginas dirbo iki 2001 m. pradžios. Išėjęs į užtarnautą poilsį, daugiau laiko skyrė literatūrai, kūrybai. Pirmuosius darbelius L. Ragėnas parašė dar mokydamasis Avilių septynmetėje mokykloje. 1954 m. žurnale „Žvaigždutė“ publikuotas jo apsakymas „Paskandintas spiningas“. Daug brandžių apsakymų paskelbta žurnale „Mūsų žodis“. Autoriaus kūryba publikuota neregių literatų kūrybos almanachuose „Vaivorykštė“ ir „Žodžio spalvos“. 

Vietoj užsklandos 

Jubiliatui tariamas sveikinimo kalbas keitė kanklių muzika, atliekama ansamblio „Kamanės“. Lionginas klausėsi, o mintyse kažką įtemptai galvojo. Suteikus jam žodį, jubiliatas visus susirinkusius nustebino: „Noriu pakalbėti man rūpima tema. Manau, visi gerai žinote Vilniuje, Naugarduko gatvėje esantį raudoną penkių aukštų rūmą. Buvo metas, kai šitas rūmas tarnavo ne tik akliesiems, bet ir visai Lietuvai. Kai radijo žmonės iš Konarskio gatvės buvo išvaryti (red. past. – 1991 m.), jie įsikūrė čia, pas mus. Pastate buvo įrengtos visus akustinius reikalavimus atitinkančios trejos garso įrašymo studijos (dvi didelės ir viena maža) su modernia technika. Lietuvos radijo žurnalistai, prisiglaudę „raudonajame rūme“, be vargo galėjo ruošti taip svarbias visai Lietuvai laidas. Tokiu būdu radijo transliacija nebuvo užgniaužta. Labai noriu, kad šis faktas būtų užfiksuotas. Užtektų pakabinti lentelę, kuri bylotų, kad čia buvo visai Lietuvai svarbus istorinis įvykis.“ 

Lieka tikėtis, kad šie jubiliato žodžiai taps priesaku naujajai LASS vadovybei ir atminimo ženklas netrukus papuoš sąjungai priklausantį pastatą. 

Nuotrauka: Į jubiliejinį L. Ragėno (pirmoje eilėje trečias iš kairės) renginį LAB susirinko gausus būrys bičiulių, bendraminčių, buvusių kolegų / V. Kalniko nuotr. 

Akimirka iš L. Ragėno jubiliejaus. Šviesioje erdvioje salėje susirinkę bent trisdešimt žmonių. Jie sėdi išsirikiavę keliomis eilėmis, pasipuošę, kai kurie rankose laiko gėles. Susirinkusieji – daugiausia vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonės. Dalis jų susidomėję žvalgosi po salę, laukia prasidedančio renginio. Garbaus amžiaus jubiliatas sėdi pirmoje eilėje trečias iš kairės, kiek palinkęs į dešinėje jo sėdintį ilgametį bičiulį Č. Juršėną.