Redakcijos skiltis

Kiekvienas neregys, bent kiek neabejingas savo organizacijos istorijai, žino, kad Lietuvos aklųjų sąjunga (LAS), dabartinės LASS pirmtakė, buvo įkurta 1926 m. liepos mėnesį Kaune, o Aklųjų institutas – 1928-ųjų vasarį. Bet prieš tai buvo 1923-iųjų vasaris. Šiemet sukanka 100 metų, kai prof. oftalmologas Petras Avižonis II Lietuvos gydytojų kongrese perskaitė garsųjį pranešimą „Aklųjų globojimas kitur ir Lietuvoje“. Tais pačiais metais pranešimas buvo išleistas atskira brošiūra. 

Nesivaikydami skambių frazių, visai atsakingai galime teigti, kad nuo šio pranešimo prasidėjo jau beveik šimtmetį trunkantis aklųjų kelias savarankiškumo ir pripažinimo link. Neturime galimybės jo aptarti išsamiai, vis dėlto brūkštelėkime bent keletą štrichų. 1926 m. daugiausia Prano Daunio iniciatyva įsteigta Lietuvos aklųjų sąjunga, kuri 1930 m., išsiskyrus narių požiūriui į organizacijos veiklą, išyra. 1930 m. pabaigoje įsteigiama Lietuvos akliesiems globoti draugija (LAGD). Draugijai vadovauja gerbiami to meto Lietuvos žmonės, bet realiame gyvenime ji reiškia tai, kad aklieji patys savimi dar negali pasirūpinti, kad jie dar reikalingi globos. Tada ateina sovietmetis, vokiečių okupacija, vėl sovietmetis. Aklieji gyvena gana uždarą gyvenimą, bet atviresnį, visomis prasmėmis įvairesnį nei kiti neįgalieji. Gerai, bet kartu ir ne visai gerai: gyvenome ir nežinojome, kad humaniškiausia save laikiusioje tarybinėje valstybėje egzistavo visiškas užribis, kad jame irgi gyveno žmonės... Kad nuo mūsų jie skyrėsi vien turimos negalios pobūdžiu. Ateina sovietmečio pabaiga, o su ja – nauja ekonominė sankloda. Apie 1990 m. į Lietuvą atvykę kolegos iš Vakarų vienu balsu tvirtina: „Rinkos ekonomikoje aklųjų darbas nuostolingas, jį lengvai pakeičia automatai. Jūsų įmonės neišlaikys konkurencijos, bankrutuos.“ Trys iš penkių iki šiol dar nebankrutavo. 

Žmonės skirtingi, taip pat ir aklieji. Vieniems užtenka savos įmonės, savo mikrorajono, kiti savarankiškai keliauja po Indiją, Egiptą, Graikiją. Mokomės, dirbame, leidžiame laisvalaikį, gyvenimo jau neįsivaizduodami be naujausių technologijų. Galime ilgai vardyti, kokie neseniai buvome ir kokie tapome ar tampame. O viskas prasidėjo tada, 1923-iaisiais, kai prof. P. Avižonis atkreipė medikų ir kitų to meto šviesuolių dėmesį į aklųjų situaciją nepriklausomą gyvenimą kuriančioje Lietuvoje. 

Alvydas Valenta 

Alvydo Valentos portretas. Vidutinio amžiaus, vidutinio sudėjimo vyras nuotraukoje matomas nuo krūtinės iki viršugalvio, už nugaros – šviesus fonas. Alvydas žiūri tiesiai į skaitytoją, atrodo ramus ir santūrus. Vyro plaukai tamsūs, tiesūs ir gana trumpi. Alvydas dėvi tamsų švarką, šviesius marškinius, ryši tamsų kaklaraištį šviesiais taškeliais.