Ir kūnui, ir sielai

Autoriaus nuotraukaDovilė Zuozaitė-Veteikienė, [email protected]

Rankose gimstančios istorijos


 

Parašas po straipsniuKai už lango ilgi ir tamsūs žiemos vakarai, į kai kuriuos namus jaukumas ateina kartu su mezgimo, nėrimo magija, su virbalų skimbčiojimu, minkštučiais siūlų kamuoliukais ir rankose laikomu mezginiu kur nors įsitaisius krėsle klausant knygą ar žiūrint mėgstamą filmą. Pasinerti į šį užsiėmimą smagu, nes kiekvienas rankdarbis gimsta vis su kita idėja ir rankos kaskart kuria naują istoriją. 

Šiandien šis malonus užsiėmimas yra kaip puikus laisvalaikio būdas, tačiau tūkstantmetė istorija apie mezgimą liudija dar įdomesnius dalykus: seniausi mezginiai aptikti senovės Egipto kapuose, jie sukurti VI a. pr. Kr., o štai Lietuvoje seniausia yra kelių tūkstančių metų kepuraitė. Įdomu tai, kad pirmieji dirbiniai buvo tinklai žuvims gaudyti, vėliau atsirado megztos juostos apvynioti kojoms, o tik vėliau jau buvo kojinės, pirštinės, riešinės, kiti rūbai. Iki XVI a. daugiausia mezgė vyrai, jie tam turėjo net privilegiją, kurią stengėsi išlaikyti įstatymais, už ją kovojo taip, kad kai kurie karaliai neleisdavo nešioti mezginių, o nepaklususius bausdavo. Todėl manoma, kad dėl šios vyrų iniciatyvos mezgimas paplito vidurio ir šiaurės Europoje, nes jį Kryžiaus karų dalyviai paskleidė kaip meno rūšį iš Artimųjų Rytų. Mezgimas taip sparčiai plito, kad pasiekė net aukščiausius valdovus, štai anglų karalius Henrikas IV visur puikavosi savo megztomis kojinėmis. 

Pasimėgauti savo rankomis sukurtais dirbiniais yra malonu kiekvienam, tačiau dar smagiau, kai tokius darbus gali kurti ir sutrikusios regos žmonės, kurie taip pat puikiai yra įvaldę mezgimo, nėrimo technikas. Todėl nepaprastai įdomu, kokius būdus pasitelkia šios moterys, kokius mezginius jos kuria ir iš kur semiasi idėjų naujiems darbams. 

Bronislava Špagina yra garbingo amžiaus mezgėja, todėl turi gana solidžią mezgimo patirtį, kuri siekia daugiau kaip 60 metų. Beveik prieš tiek pat laiko moteris neteko ir regėjimo, tačiau tai mėgstamam užsiėmimui nesutrukdė. Bronislava kalbėjo: „Jau nuo ankstyvos vaikystės turėjau potraukį rankdarbiams, dar prieš mokyklą siuvau lėlėms drabužėlius, o megzti išmokau pradinėse klasėse aklųjų ir silpnaregių internatinėje mokykloje. Ten mezgėme ir su mašina, turėjome net užsakymų. Tikrai daug kas stebisi, kaip įmanoma nematant megzti, bet mes turime jautresnius, išlavintus pirštus, juk jais skaitome, tad nesudėtinga susekti ir siūlų vingius. Tai man padeda be kitų pagalbos susiorientuoti, kur geros, kur išvirkščios akys, kur kokia klaida įsivėlusi, jei ji pasitaiko, tuomet išsiardau iki taisytinos vietos ir vėl suveriu akis ant virbalo.“ 

Bronislavos rankose gimsta įvairūs mezginiai – kojinės, pirštinės, šalikai, megztukai ar net suknelės, žaismingi vaikiški drabužėliai su spalvingiausiais paveiksliukais. Visiems mezginiams moteris idėjų semiasi iš savo asmeninių užrašų ir knygos, išleistos dar 1955 m., kuri yra brailio raštu su paaiškinimais, tiksliomis schemomis. „Turiu 10 brailio sąsiuvinių, tai užrašai dar iš mokyklos, labai saugau juos, kaip ir antikvarinę knygą, kurioje yra daug kiauraraščių, tankiaraščių, įvairiausių paveikslėlių. Tarkime, yra zuikis, mušantis būgną: pats zuikis – pilkas, būgnas – mėlynas, o megztuko fonas dar kitokios spalvos. Iš schemos pasiskaičiuoju, kiek akių užims figūra, kiek akių liks iš kraštų pagrindinei megztuko spalvai. Beveik kiekvienoje eilėje paveiksliuko akių skaičius skirtingas, tad atidžiai reikia skaičiuoti, o kad žinočiau, kur prasideda ir baigiasi figūra, ją iš abiejų pusių išskiriu žiogeliais. Taip galiu išmegzti bet ką, paskutinis toks mano mezginys buvo liemenė su Ukrainos vėliava“, – pasakojo moteris. 

Bronislava visus savo mezginius išdovanoja artimiesiems, bičiuliams. Nepaprastai jai smagu megzti mažiesiems, nors čia ir smulkesni ornamentai, daugiau spalvų perėjimų, tačiau tai ne problema. Vienintelio, ko Bronislava vengia, tai pumpuruoti siūlai, nes jie nemenkai klaidina užčiuopiant, bet visi kiti, net ir ploniausi siūlai jai nėra kliūtis. Nesudėtinga mezgėjai ir dėl drabužio dydžio numatymo: „Aš pati sumąstau, kam ką megsiu. Kai darau mažiesiems kažką, net nematuoju ant paties vaiko, nes per tiek metų esu įsidėmėjusi, koks dydis reikalingas konkrečiam amžiui. O kai mezgu sau, dar lengviau, esu net suknelę nusimezgusi, mėgstu su ja dar ir dabar pasipuošti“, – patirtimi dalijosi B. Špagina. 

Bronislavai daugiau mezginių tenka daryti žiemos sezonui, tuomet jie būna iš storesnių siūlų, greičiau darbas einasi, o pavasarį ir vasarą rankose spurda plono medvilninio, lininio siūlo gijos. Moteris teigia, kad labai svarbus ir virbalo pasirinkimas. Nors jų gausa šiandien didelė, bet ji lieka ištikima tiems, su kuriais dar pradėjo būdama vaikas. „Aš įpratusi prie senų metalinių, jie man arčiau širdies. Dauguma senovinių gale neturi užtvirtinimo, kojinėms, pirštinėms, liemenei tik tokie ir tinkami, bet kitkam reikalingi užtvirtinimai, kad akys nenusprūstų. Todėl mezgėjos virbalo galą tvirtindavo su iškirpto kartono, plastiko gabaliukais, o kai kas net su džiovinta duona, kurią paskui koks nors katinas ar kitas namų gyventojas nugriauždavo. O aš paimdavau nuo leidžiamų vaistų buteliuko guminį dangtelį ir jis laikydavosi tvirtai.“ 

Žiemos sezonui daug mezginių tenka daryti net ne su dviem, o su penkiais virbalais, su tokiais mezgamos pirštinės, kojinės. Tačiau Bronislava rado originalų būdą, kaip palengvinti procesą – nors geba megzti ir 5 virbalais, išsisuka su 3, nes mažesnė tikimybė, kad virbalas išslinks, lengviau mezginį suvaldyti. Be didelio vargo moteris išmezga ir kojinės kulną, kurį gerai padaryti yra sunkoka: „Kai kurie mezgėjai pasilengvina procesą išvengdami kulno, tokios kojinės būna visiškai lygios. Tiesa, jas nešioti įmanoma, bet greitai išsidėvi ir plyšta, ypač vilnonės, o norisi, kad mezginiai būtų tvarūs, šildytų visą žiemą. Kaip tik tokių gerų kojinių dabar ypač reikia Ukrainos žmonėms, tad kai kurie mano naujausi mezginiai ir atiteko šiems žmonėms tiesiai į rankas. Gera buvo iš jų jausti džiaugsmą ir dėkingumą“, – pasakojo B. Špagina. 

Silpnaregė Laimutė Dvylaitienė dalijasi dar kitokia mezgimo patirtimi. Moteris šį pomėgį atrado taip pat vaikystėje, kai 7 metukų mergaitę nerti ir megzti išmokė močiutė. Nuo tada Laimutei šis pomėgis tapo svarbia ir malonia gyvenimo dalimi. „Vaikystėje, jaunystėje dar mačiau geriau, tad reikia pripažinti, kad didesnė buvo ir kūrybinė laisvė. Kai kuriuose savo darbuose jungiau ir nėrimą, ir mezgimą, o kai sukūriau šeimą, kartu su vaikučiais gimė dar kitokie kūriniai, ir nesvarbu, kad kartais jie gal ne visai buvo tobuli, bet man jie brangūs.“ 

Silpstant regėjimui teko prisitaikyti palankesnius rankdarbių būdus. Iki tol Laimutė nerdavo drabužius, staltieses, servetėles, net gėles. Neriant patogu tai, kad visas procesas vyksta su viena nėrimo akimi, tačiau sudėtingiau būna numatyti, į kurią vietą durti vašelį. Tad pablogėjus matymui moteris perėjo prie mezgimo virbalais. Nors čia tenka susidoroti su tikra akių gausa, bet su jomis galima susitvarkyti apčiuopomis, o kai iškyla sunkumų, moteris turi išeitį: „Kaune, LASS centre, lankau rankdarbių būrelį, tad jei išsiveria virbalas ar įsivelia klaida ir išardžius tam tikrą dalį reikia suverti akis, man visuomet gelbsti būrelio vadovė. O ardyti darbą neišvengiamai tenka kiekvienai mezgėjai, bet aš kantrybės turiu, geriau išardysiu 10 kartų ir padarysiu taip, kaip reikia, nei būsiu nusivylusi darbu.“ 

Pastaruoju metu L. Dvylaitienė itin džiaugiasi atradusi dar vieną, itin palankų dėl regėjimo, rankdarbių būdą. Tai mezgimas kilpiniais siūlais. Principas panašus kaip ir su virbalais, tačiau čia galima megzti ir be jų, tai yra su pirštais, su jais galima išgauti įvairiausius raštus ar net savo susikurti. Tokiu būdu išmezgami stambesni daiktai, pledai, kilimėliai, bet tinka ir smulkiems daiktams, net žaislams. „Labai patogu ne tik dėl regėjimo, bet ir dėl to, kad nereikia niekur neštis virbalų, važiuoji kur į ilgą kelionę, išsitrauki ir mezgi. Taip pat namie niekas neišveria akių netyčia, nes dar turime katiną, kuris būdavo didelis mėgėjas su virbalais pažaisti, ištampydavo juos.“ 

Be mezgimo kilpiniais siūlais Laimutė praktikuoja ir nėrimą iš virvinių siūlų, kuriuos susekti nematant irgi nėra sudėtinga. Iš jų moteris neria padėkliukus, juos dovanoja pažįstamiems, o štai visas savo artimiausias giminės moteris yra apdovanojusi net rankinukais. Neriant su virvėmis, Laima pagalvojo ir apie augintinius, pagal schemą yra nunėrusi namelį katinui, o dabar planuose net nešyklė kūdikiui. Moteris atviravo: „Aš megzdama pasineriu į tokią būseną, kad pamirštu apie maistą, reikalingus išgerti vaistus. Pakeliu galvą ir žiūriu, kad jau už lango tamsu. Jei geriau matyčiau, tikrai išnaudočiau dar didesnes rankdarbių galimybes, nes turiu net mezgimo malūną – aparatą su apvaliu žiedu, kur uždedi siūlą, suformuoji akis ir suki rankenėlę, o aparatas mezga.“ 

Savo mezginius Laimutė išdovanoja saviems, tačiau daugiausia jų skiria vaikams, ypač dukrai. Jai yra net numezgusi atverčiamas kumštines pirštines, kurių viršutinė dalis atsilenkia taip, kad butų galima ištraukti dalį pirštų ir naudotis telefonu nešąlant rankų: „Tai mano pačios sugalvotas modelis, daug kartų ardžiau kol pavyko. Aš į mezginį įdedu daug meilės, minčių, galvoju apie tą žmogų, kuriam jis skirtas. Dažniausiai tai būna dukra ar sūnus, todėl kaskart vis pagalvoju, kad kai manęs nebebus, tie mezginiai jiems liks kaip mano apkabinimas.“ 

 

Nuotrauka: Mezgimas Laimutei (iš kairės) ir Bronislavai – ne tik gražūs gaminiai, į juos sudėta širdies šiluma, bet ir tikra terapija / V. Stakelės nuotr. 

Laimutės ir Bronislavos nuotrauka. Dvi moterys sėdi ant tamsios margos sofos šviesiame kambaryje. Jos matomos nuo liemens iki viršugalvio, kelius pakišusios po dideliu stalu, apkrautu įvairiais mezginiais. Dauguma jų dar nebaigti, mezgami iš itin stambių siūlų. Kairėje nuotraukos pusėje sėdinti Laimutė – vidutinio amžiaus, kiek stambesnio kūno sudėjimo, šiek tiek pasisukusi dešiniuoju profiliu. Jos plaukai šviesūs, vidutinio ilgio, surišti į kasą. Moteris užsidėjusi akinius, žvilgsnį nukreipusi žemyn į rankose laikomą mezginį. Moteris atrodo rami, susikaupusi. Ji vilki megztinį ilgomis rankovėmis, ant jo apsivilkusi baltą megztą švarkelį trijų ketvirčių rankovėmis, ant kaklo pasikabinusi pakabuką. Jai iš kairės sėdinti Bronislava, matoma dešinėje nuotraukos pusėje – garbingo amžiaus, liekno kūno sudėjimo, kiek pasisukusi kairiuoju profiliu. Jos plaukai tamsūs, trumpi, akys užmerktos, moteris atrodo susikaupusi ir susikoncentravusi į darbą. Rankose ji laiko virbalus ir dryžuotą mezginį. Moteris vilki tamsų švarką su tamsesnės spalvos apykakle, po juo apsivilkusi palaidinę. Į švarko apykaklę ji įsisegusi segę – kaspiną, simbolizuojantį palaikymą krūties vėžiu sergančioms moterims. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]