In memoriam

Juozas Valentukevičius

Kunigas, būręs neregius

Išgirdus žodį monsinjoras, daugeliui mūsų bendruomenės narių jis asocijuojasi su panevėžiečiu kunigu Juozapu Antanavičiumi. Beveik trisdešimt metų jis buvo Katalikiškojo Prano Daunio fondo (KPDF) prezidentas, nuoširdžiai bendravo su neregiais, su kai kuriais palaikė labai artimus, bičiuliškus ryšius. Domėjosi neregių gyvenimu, jų profesine, kultūrine veikla. Buvo smalsus, stengėsi dalyvauti įvairiuose renginiuose. Su jo vardu suaugusios ir kasmetės Lietuvos aklųjų maldos dienos. Monsinjoro įžiebta kibirkštis duoda puikių vaisių. Mintyse daug prisiminimų, gerų darbų, prie kurių prisidėjo ši iškili asmenybė, ilgus metus būrusi neregius kilniems darbams, stiprinusi jų dvasią ir tikėjimą. 

Šios mintys ir prisiminimai užplūdo gavus žinią iš Panevėžio. Panevėžio Vyskupija informavo – 2022 metų gruodžio 8 d. Panevėžyje, Šv. Juozapo globos namuose, eidamas devyniasdešimt antruosius savo gyvenimo metus, mirė kunigas monsinjoras J. Antanavičius. 

Apie J. Antanavičių, kaip apie kunigą, rašyta daug, straipsnyje mes jį daugiau prisiminsime kaip neregių bendruomenės bičiulį, draugą, daug nuveikusį neregių labui, prasmingai kūrusį naujas tradicijas. 

Monsinjoras apie neregius 

Apie akluosius ir silpnaregius visada atsiliepdavo labai palankiai. Niekada negailėjo pagyrimų ir paskatinimo žodžio. Renginių metu stengdavosi prieiti prie žmonių, pabendrauti, paklausti, kaip sekasi, kokie planai, pasiekimai, lūkesčiai. Noriai užmegzdavo naujas pažintis. Susitikęs mėgdavo draugiškai pašmaikštauti, praskaidrinti nuotaiką. Ne kartą akcentavo, kad regėjimo negalią turintys žmonės gali prasmingai gyventi, kurti grožį. Štai, 2002 m., minint fondo veiklos dešimtmetį, monsinjoras kalbėjo: „Brangūs aklieji ir visi jų bičiuliai, minime Prano Daunio fondo dešimties metų veiklos sukaktį. Viskas taip neseniai prasidėjo, o dabar štai jau dešimt metų, kaip esame kartu. Mes neturime nei didelių lėšų, nei ypatingų rėmėjų – viskas vyksta dėl Jūsų, brangieji, darbštumo, susiklausymo, susikaupimo. Jums remiant ir padedant fondas nuveikė palyginti daug ir labai didelių darbų. Užtenka prisiminti tik aklųjų maldos dienas, sujungusias visus akluosius katalikus į vieną didelę šeimą. <...>Bendraudamas su aklaisiais visada jaučiu didelį džiaugsmą. Iš jų mokausi kantrybės, darbštumo. Regintieji dažnai net nenutuokia, kokių aklieji turi talentų: žmonės dirba, rašo, tvarko archyvus, aš pats nežinau nė vienos kitos organizacijos, kur būtų prisimenamas kiekvienas jos narys, kaupiama ir saugoma viskas, ką jie nuveikė. Žmonės myli ir gerbia praeitį, o kartu su viltimi, džiaugsmu ir pasitikėjimu žvelgia į ateitį.“ 

Monsinjoras su pagarba prisimindavo, gal net kaip pranašišką ženklą, savo pirmąją pažintį su neregiais, dar prieš karą. Susipažinti su aklaisiais teko vaikystėje, gyvenant Naisių kaime (Šiaulių raj.). Nepriklausomos Lietuvos laikais ten veikė vienintelė aklųjų prieglauda šalyje. Nuo aštuonerių metų pradėjo bendrauti su šios prieglaudos gyventojais. Jiems skaitė knygas, spaudą, gaunamus laiškus, padėdavo neregiams parašyti laiškus, kuriuos jie padiktuodavo. Su meile ir jautrumu dažnai pasakodavo apie jauną aklą mergaitę Stefutę Pocerytę, kuri jaunajam draugui padovanojo mažą metalinį kryželį, linkėdama tapti kunigu... 

Paskutiniais gyvenimo metais monsinjoras rašė prisiminimus apie savo, kaip dvasininko, darbą įvairiose bažnyčiose, parapijose, gyvenime sutiktus žmones, patirtus įspūdžius. Padedant draugams ir rėmėjams 2020 m. išleido knygą „Seno kunigo pasakojimai“. Joje visas skyrius skirtas pasakojimams apie neregius. Šiame solidžiame ir gausiai iliustruotame leidinyje apie neregius yra ir daugiau pasakojimų kituose skyriuose, netikėtų įspūdžių. Pateikiame tik vieną ištrauką. 

Solistės Onos Matusevičiūtės staigmena. „2019 m. lapkričio 22-ąją Šv. Cecilijos (vardas Cecilija reiškia „akloji“), muzikantų globėjos, diena. Beldimas į mano vienutės duris. Kai jos atsidarė, akimis negaliu patikėti – tarpdury stovi Ona Matusevičiūtė, švelniai visų vadinama Onute. Kaunietė. Solistė. Malonaus tembro lyrinio soprano savininkė. Groja pianinu, akordeonu ir fleita. <...>Visada stebina tai, kad Onutė labai gerai jaučia šalia esančio žmogaus emocijas, vidines gaideles. Štai ir dabar, užsukusi su keliomis ansamblietėmis į mano kambariuką globos namuose, apsikeitusi mums abiem mielais susitikimo įspūdžiais bei vienu kitu prisiminimu, bemat nusprendė su draugėmis išvalyti čia karaliaujantį vienatvės slogutį. Nuskambėjo viena, paskui kita daina. Iki sielos gelmių jaudino tasai dainavimas. Ir tai dar ne viskas. Mieloji viešnia nuoširdžiai išprovokavo kartu padainuoti mano sukurtą romansą „Už tave, už tave atiduočiau“. Dainavau, o mintyse atgijo vaizdai, kaip Onutė tose mano organizuojamose neregių maldos dienose visada rasdavo progų ir laiko tai dainai įterpti. O tada!? Tada po Onutės rankos mosto kaip priedainį traukdavo šimtai renginio dalyvių! Tasai improvizuotas choras suskambėdavo labai įspūdingai, žadindamas pačius tyriausius jausmus.“ 

Keliaujanti Lietuvos aklųjų maldos diena 

Kasmetės Lietuvos aklųjų maldos dienos – Fondo veiklos vizitinė kortelė. KPDF įstojus į Tarptautinę aklųjų katalikų organizacijų federaciją (FIDACA) vienas iš jos vadovų pasiūlė organizuoti bažnytinius renginius neregių bendruomenės nariams. Kadangi mūsų šalis, ką tik atgavusi nepriklausomybę, ieškojo naujų veiklų, tolinančių nuo sovietinių negandų, monsinjorui J. Antanavičiui kilo mintis burti neregių bendruomenę, organizuoti Aklųjų maldos dienas. 

1994 m. vasario 22 d. monsinjoras neregius maldininkus pakvietė į pirmąją Aklųjų maldos dieną Šiluvoje. Tos dienos įvykius puikiai prisimena panevėžietis Arvydas Markevičius: „Į kvietimą atvykti į Šiluvos šventovę atsiliepė piligrimai iš sostinės ir Panevėžio, mūsų buvo apie du šimtai. Kas įsiminė? Gausybė sniego. Vieninga, karšta malda bazilikoje ir koplyčioje bei labai šiltas pasibuvimas miestelio mokykloje. Visi buvome pakylėti, nes Mišių metu monsinjoras paskelbė džiugią žinią – Aklųjų maldos dienai apaštališkąjį palaiminimą atsiuntė Šventasis Tėvas – Jonas Paulius II. Su džiugia nuotaika sugūžėjome į salę. Be mūsų, atvykusiųjų, susirinko gausus būrys vietos gyventojų ir moksleivių – salė buvo pilnutėlė. Prasidėjo susitikimas, koncertas, kurį vedė, žinoma, monsinjoras. Čia ir pasireiškė monsinjoro dar vienas bruožas, gal talentas: nuo scenos puikiai valdyti žiūrovų publiką ir laisvai improvizuoti meninę programą. Tik šiek tiek pažinodamas keletą aklųjų ir silpnaregių atlikėjų, tačiau jais visiškai pasitikėdamas sukūrė nuostabią atmosferą, jaudinusią tiek piligrimus, tiek vietinius gyventojus.“ 

Žinia apie renginio sėkmę greitai pasklido, pasigirdo balsų ir pageidavimų, kad dalyvauti norėtų ir kiti žmonės. Nuspręsta po metų tokį renginį organizuoti Vilniuje. Į sostinę atvyko maldininkai iš daugelio Lietuvos vietų, ne tik iš didžiųjų miestų, bet ir rajonų. Pirmą kartą šalies istorijoje vienoje vietoje susirinko penki šimtai neregių, silpnaregių ir jų bičiulių. Po šv. Mišių Vilniaus arkikatedroje bazilikoje didžiulė eisena, lyg iškilmių procesija, Pilies gatve patraukė link istorinių Aušros vartų, pagerbti Švč. Mergelės Marijos – Gailestingumo Motinos – paveikslo. Ši vilnietiška šventė turėjo didelį pasisekimą, dalyvių atmintyje išliko ilgam. Taip Lietuvos aklųjų maldos diena įsibėgėjo, tapo masiškiausiu neregių bendruomenės renginiu. Žmonės norėjo dalyvauti monsinjoro aukojamose šv. Mišiose, klausytis jo pamokslų, dalyvauti jo improvizuojamuose atlikėjų koncertuose. Šio žmogaus charizma ir dvasininkiška veikla traukte traukė. Buvo nuspręsta maldos dienas organizuoti įvairiose Lietuvos vietose, priderinti prie įvairių sukakčių ir vietos bendruomenės švenčių. Stengtasi, kad aklieji plėstų savo akiratį, geriau pažintų Lietuvą, jos kultūrą, istoriją. Jau suorganizuotos 26 Aklųjų maldos dienos. 

Prano Daunio atminimo puoselėtojas 

Fondo prezidentas dažnai sakydavo, kad pats fondo pavadinimas įpareigoja rūpintis Lietuvos neregių patriarcho atminimo išsaugojimu ir puoselėjimu. Fondo taryba, vadovaujant monsinjorui, šioje srityje nuveikė tikrai daug. Pasirūpino, kad būtų išsaugotas rašytinis P. Daunio palikimas ir išleista rinktinė – Prano Daunio „Raštai“. P. Daunio gimtinėje, Paneveržio kaime (Utenos raj.), pastatytas atminimo koplytstulpis. 2000 m., minint šio Lietuvos kariuomenės savanorio, kovose už Lietuvos laisvę netekusio regėjimo ir aklųjų švietimo pradininko šimtąsias gimimo metines, buvo organizuota daug renginių, susitikimų. 2014 m. Kaune, prie veikusio Kauno aklųjų instituto, pastatytas bronzinis paminklas Pranui Dauniui – neregys, žengiantis su baltąja lazdele. Paminklo atidengimo iškilmėse dalyvavo daug žmonių iš įvairių Lietuvos vietų ir aukštų valstybės institucijų. Šio prasmingo renginio vaizdo įrašą galima rasti interneto platybėse ir bibliotekos fonde. 

Vietoj epilogo 

Su monsinjoru teko bendrauti beveik trisdešimt metų. Atminty liko pirmasis mudviejų susipažinimas, telefoninis pokalbis 1992 m. balandį. Buvo tokia situacija. Kovo mėnesį pradėjau dirbti aklųjų bibliotekos Tiflotyros skyriaus vedėju. Tvarkydamas ir rūšiuodamas buvusio šio skyriaus vadovo Juozo Karlikausko, staiga mirusio metų pradžioje per Tris Karalius, darbo vietą, radau nemažą pluoštą Prano Daunio fondo dokumentų. Pasklaidęs supratau, kad jie priklauso fondui ir jo prezidentui Juozapui Antanavičiui. Pastebėjau, kad už poros dienų šio žmogaus gimtadienis, negi trukdysi, nepažįstamas. Palaukiau. Kitą dieną po gimtadienio skambinu, prisistatau, pasveikinu su praėjusiu gimtadieniu ir išdėstau reikalo esmę – noriu perduoti fondo dokumentus. O monsinjoras ramiu balsu sako: „Mielas prieteliau, džiaugiuosi, kad skambini, džiaugiuosi, kad saugai, tavo pirmtakas buvo mano pavaduotojas, tad noriu, kad šį darbą tęstum pats, kartu padėtume akliesiems.“ Bandau paaiškinti, kad nepriklausau šiam fondui, galėtų šį darbą atlikti kiti žmonės. Dar kažką sakau, bandau išsisukinėti, bet prezidentas tęsia: „Šis sutapimas – pokalbis telefonu, naujoji darbo vieta, dokumentų saugojimas – yra pranašiškas, matyt Aukščiausiojo valia padėti bendro likimo žmonėms.“ Pažada gegužės mėnesį būdamas Vilniuje atvykti į biblioteką susipažinti. Tame pažinties susitikime nusprendėme rugpjūčio 20 d. organizuoti antrąjį fondo suvažiavimą. Taip bendras tikslas ir darbas mus sujungė ilgiems dešimtmečiams. 

Lietuvos neregiai yra jam dėkingi už nuoširdų rūpestį ir gražius darbus. Jo pašaukimas buvo pažinti žmogų, suprasti ir padėti šalia esančiam, ypač silpnesniam. Geri darbai lieka ilgam, o žmonių atmintis mena šio kunigo žemiškus darbus. 

Autoriaus nuotrauka. Juozas Valentukevičius. Vyresnio amžiaus, vidutinio kūno sudėjimo vyras matomas nuo pečių iki viršugalvio, kiek pasisukęs dešiniuoju profiliu. Vyro plaukai žili, iki pečių, užkišti už ausų. Jis užsidėjęs akinius, prisimerkęs, atrodo susikaupęs, rimtas ar net kiek nuliūdęs. Jis vilki tamsų megztinį, po kuriuo apsirengęs šviesius marškinius. 

Nuotrauka: Monsinjoras J. Antanavičius po renginio neregiams apjuosiamas tautine juosta su dedikuotu užrašu / autoriaus nuotr. 

Monsinjoro Juozapo Antanavičiaus nuotrauka. Garbaus amžiaus vyras matomas nuo klubų iki viršugalvio, šiek tiek pasisukęs kairiuoju profiliu. Jis kiek stambesnio kūno sudėjimo, trumpų žilų plaukų, šiek tiek pravėręs burną, žvelgia į kamerą. Monsinjoras užsidėjęs akinius, vilki juodą sutaną. Jam iš dešinės stovi moteris, abiem rankomis monsinjorui per petį juosianti tautinę juostą su dedikuotu užrašu „Gyvenkite su saule“. Moteris žvilgsnį nukreipusi į juostą, šypsosi. Jos plaukai tamsūs, trumpi, ji vilki tamsų kostiumėlį, po kuriuo apsirengusi baltą palaidinę, ant kaklo pasikabinusi karolius. Monsinjorui ir moteriai už nugarų matomos medinės durys.