Ir kūnui, ir sielai

Dovilė Zuozaitė-Veteikienė, [email protected]

Nesustojantis laiko ratas

Metams einant į pabaigą vis dažniau atkreipiame dėmesį į laikrodžius, kurie metų sandūroje pirmieji visam pasauliui savo dūžiais skelbia Naujųjų pradžią. Tačiau laikrodis mums yra reikalingas kiekviename žingsnyje, didelis pagalbininkas įgyvendinant įvairiausius tikslus. Tai ir yra pagrindinė laikrodžio paskirtis, bet pianistui Raigardui Daraganui nesustojantis laiko ratas reiškia kur kas daugiau – jam tai ir mėgstamas užsiėmimas, ir reikšminga interjero detalė, ir net meditacijos būdas. Šiuos laiko matavimo prietaisus jaunuolis pamėgo dar vaikystėje ir netrukus juos pradėjo kolekcionuoti. Šiandien Raigardo namuose puikuojasi įspūdinga, daugiau kaip 400, laikrodžių kolekcija, kuriai yra įrengta atskira erdvė – galerija žemutiniame namo aukšte. Tad šventinių nuotaikų sūkuryje kviečiame pasisvečiuoti Raigardo laikrodžių karalystėje. 

Pirmąjį laikrodį Raigardas gavo dovanų dar prieš mokyklą. Tuomet jį ir užbūrė tiksėjimas, kurio klausytis galėjo be paliovos. Tai supratę artimieji jam retsykiais padovanodavo vieną kitą laikrodį ir taip nejučiomis jų vis daugėjo. Raigardas kalbėjo: „Buvau ketvirtoje klasėje, kai supratau, kad noriu rimtai juos kolekcionuoti. Jau namuose buvo kelios dešimtys, tad pradėti nebuvo sunku. Surinktoje kolekcijoje šiandien yra patys įvairiausi – sieniniai, pastatomi, mechaniniai, kvarciniai, ir, svarbiausia, kad visi veikiantys ir tiksintys. Todėl mano kolekcijoje nerasite elektroninių, nes nematant jie yra neinformatyvūs, netiksi, sunku suprasti, ar eina, ar ne. Tiesa, keletą tokių turiu, tačiau į juos integruotas tiksėjimas. Taip pat nekolekcionuoju rankinių, jie tiksi itin tyliai, todėl nėra tokie įdomūs.“ 

Raigardo kolekcijoje didesnė dalis yra kvarcinių laikrodžių, tai yra su elementais, o kita dalis – mechaniniai. Su jais ir daugiausia darbo, tenka prisukti kas kelias dienas ar savaitę, sureguliuoti dūžius: jei jie būna nustatomi kas pusvalandį, muša tik kartą, o jei kas valandą, suskamba tiek kartų, kiek valandų. Sudėtingiausia su senoviniais, kurie prisukami raktais, jų mechanizmai jautresni – jei per stipriai bus pasuktas, gali sustoti ir darbas nueis veltui. „Visuomet stengiuosi pats tvarkytis galerijoje, bet jei ko negaliu, padeda tėveliai. Būna, kad prisuki laikrodį ir eina tik savaitę, tai priklauso nuo mechanizmo, spyruoklės ilgio. O trumpiausiai veikia žadintuvai, juos suku kas parą ar dvi. Tad jei kur išvykstam ilgesniam laikui, grįžus namo jau žinau, koks darbas manęs lauks“, – pasakojo vaikinas. 

Tačiau nereikia apsigauti, kad su kvarciniais yra paprasčiau. Taip, jų nereikia prisukti, lengviau reguliuojamas laikas, bet kai namuose virš 400 laikrodžių, jau vien elementų keitimas tampa iššūkiu. Todėl čia Raigardui gelbsti tėvai, apie tai mama Aušra Daraganienė pasakojo: „Šiaip elementai kiekvienam laikrodžiui nėra tankiai keičiami, bet kai yra toks kiekis, kiekvieną dieną vis kažkuris sustoja. Skaičiavom, kad per metus sunaudojam virš 1000 elementų. Veiklos būna ir pavasarį bei rudenį persukant laiką. Bet mes darome taip: jei kuris nors laikrodis sustoja likus kelioms savaitėms iki persukimo dienos, jam pakeičiame elementus ir pasukame rodykles jau būsimu laiku. Taip mažiau darbo būna su likusiais.“ 

Tačiau persukant valandas nemažai rūpesčio tenka mechaniniams laikrodžiams. Tiesa, jei pereinama prie vasaros laiko, rodyklė įprastai pasukama valandą į priekį, bet jei reikia rudens laiko, jau kur kas sudėtingiau, nes mechaniniams laikrodžiams negalima sukti rodyklių atgal, todėl tenka juos sustabdyti ir palaukti, kol rodys tinkamą laiką ir prisukti. Bet Raigardas turi vieną gudrybę – palaukia, kol sustoja ir prisuka iš naujo tokį laiką, kokio reikia. 

Raigardo galerijoje gausu unikalių laikrodžių. Seniausiems yra daugiau nei 100 metų, tai du mechaniniai pakabinami, su švytuokle ir plaktuku bei vienas žadintuvas, kuris vietoj įprasto čirškimo turi melodiją. Tačiau Raigardas juo nesinaudoja rytais, nes saugo, kad šis antikvarinis eksponatas kuo ilgiau veiktų. 

Dalis laikrodžių yra reprezentaciniai. Jie kažkada buvo gaminti konkrečios įmonės užsakymu, skirti dovanoms savo klientams, todėl yra vienetiniai. Raigardas juos gauna per pažįstamus, iš užsienio. Šiuo metu kolekcijoje yra daugiausia automobilius pardavinėjančių įmonių laikrodžiai, taip pat farmacijos, baldų įmonių. Nemažą įspūdį daro ir keletas didžiausių Raigardo laikrodžių. Tai laivo inkarą imituojantis prietaisas ir laikrodis–žemėlapis, kuris yra ovalo formos su mechanizmais ir švytuokle, jo diametras siekia net 70 centimetrų. 

Taip pat kolekcijoje gausu įvairiausių formų, spalvų ir dizaino laiko matuoklių. Tai ir motociklas, dviratis, arbatinukas, lėktuvas, fotoaparatas, peliuko Donaldo figūrėlė, nedidelis raktas, kurio galvutėje įtvirtintas mechanizmas ar net įspūdinga ir prabangi pokario telefono imitacija. Dėmesį patraukia ir laikrodis, kurio korpuse yra įmontuoti dar keturi ciferblatai, tai pasaulio laikrodis, rodantis Londono, Tokijo, Los Andželo ir Niujorko laiką. Dar keletas unikalių ir išskirtinių laikrodžių yra rankų darbo, juos vaikinui pagamino bičiuliai, giminaičiai. Vienas jų – iš tikrų tikriausio dviračio ratlankio, kiti padaryti iš euro cento monetų, sagų, ar net surišti iš virvių. 

Anksčiau Raigardo kolekcijoje puikavosi laikrodžio simboliu laikomas pakabinamas prietaisas su gegute. Tai dažniausiai namelio formos laikrodis, kuriam mušant valandas išlenda medinis paukštelis ir jis užkukuoja. Tokius Raigardas turėjo net penkis, tačiau teko su jais visais atsisveikinti, nes paaiškėjo, kad tai yra labai greitai gendančios konstrukcijos, kurios pradeda netiksliai rodyti laiką ar išsiderina gegutės skleidžiamas „ku-ku“. Tad taip ir nutiko, kad visoms gegutėms atkukavus savo trumpą laiką, apie naujų tokių laikrodžių pirkimą Raigardas nebegalvoja. 

O štai kito laikrodžio istorija yra nepalyginamai džiugesnė. Tai garsaus ukrainiečių meistro, gyvenančio Lietuvoje, Dmitrijaus Demskio specialiai Raigardui sukurtas laikrodis. Šis jo dirbinys yra iš metalo, suskamba kas 15 minučių, imituodamas sodrų ir pakylėjantį varpų skambesį. Laikrodis Raigardui taip patiko, kad į kolekciją greitai pateko ir dar penki iš šio meistro pirkti darbai. Jie ne tik dailiai padaryti, bet yra su vokiškais mechanizmais, todėl patikimai veikia ir yra ilgaamžiai. 

Visi tiksintys laiko „ekspertai“ pas Raigardą patenka įvairiais keliais. Jei vaikinas perkasi pats, tam turi kelis kriterijus, apie kuriuos kalbėjo: „Pirmiausia noriu įsitikinti, kaip laikrodis tiksi, o tik po to domiuosi išvaizda. Tačiau neužtenka vien žodinio pasakojimo, kaip jis atrodo, man pačiam būtina paliesti, kokio jis dydžio, koks korpusas, tiesiog turiu pajusti laikrodį savo rankomis, ar jis gali būti mano.“ 

Tačiau didžiausia laikrodžių dalis yra dovanota tėvų ir artimųjų, juos Raigardas gauna kasmet per gimtadienį, Kalėdas ar kitomis progomis. Todėl yra net susiklosčiusios tam tikros tradicijos, apie kurias prasitarė mama Aušra: „Raigardo gimtadienis yra prieš Kalėdas. Per jas pas mus susirenka apie 12 žmonių, tai vienus laikrodžius jis gauna kaip gimtadienio dovaną, kitus – po eglute. Per kiekvienas šventes susidaro apie 12 laikrodžių. Juos Raigardas stengiasi iš karto nunešti į galeriją ir pakabinti. Be abejonės, rasti gerą laikrodį kuo toliau, tuo sunkiau, nes reikia kuo įdomesnio, dar neturėto. Laikrodį nuperkame iš anksčiau ir paslepiame, todėl pasitaiko netikėtumų. Kartą nepastebėjau, kad parduotuvėje neišėmė elementų. Laikrodį slapčia įdėjau į bagažinę, nes kartu važiavo ir Raigardas. Tik žiūriu per veidrodėlį, kad jis pakreipia galvą vienaip, kitaip ir sako: „Mama, kažkas bagažinėje tiksi.“ Teko jį visaip įtikinėti, kad nieko ten nėra. Bet jo klausa labai jautri, tad nežinau, ar patikėjo. Jis net atskiria kiekvieno laikrodžio tiksėjimą. Kartą nupirkau gitaros formos laikrodį ir nuskilo kampas. Tėtis nusinešė klijuoti ir netyčia Raigardas nugirdo tiksėjimą, bet neišsidavė. Atėjo proga dovanoti laikrodį, bet mes išrinkom kitą. Jį gavęs Raigardas atskyrė, kad čia ne ankstesnis. Tad, kai su vyru „gitarą“ padovanojome vėliau, supratome, kad sūnus būtent tokio tiksėjimo labai laukė.“ 

Kai tokia gausybė laikrodžių namuose, su kolekcijos augimu norom nenorom būsimiesiems eksponatams reikalavimai tik didėja. Tačiau Raigardas kol kas neketina atsisakyti tradicijų: „Tikrai suprantu, kad nupirkti įdomų darosi vis sunkiau, bet artimiesiems puikiai sekasi atrasti, tik man nesako, iš kur. Todėl gimtadieniui ar Kalėdoms kol kas nekyla jokių kitų idėjų, nes jei tai būtų bilietas į spektaklį, vieną kartą nueičiau ir dovana baigtųsi, o laikrodžiu, jei su juo viskas gerai, džiaugsiuosi gal net iki savo mirties.“ 

Kiekvienam laikrodžių kolekcininkui didžiausia svajonė yra koks nors ypatingas laiko ratas – pavyzdžiui, saulės laikrodis ar toks, kuris rodo mėnesio dienas, mėnulio fazes ar net atsparus vandeniui laikrodis iš povandeninio laivo. Tačiau Raigardas turi dar kitokią svajonę – tai didelis pastatomas laikrodis, tokiu jau yra ne kartą susižavėjęs Palangos senojoje vaistinėje, kur stovi senovinis medinis apie 2 metrų aukščio laikrodis, suskambantis galingais ir labai gražiais dūžiais. Tačiau kad ir koks įspūdingas bebūtų tokio laikrodžio tiksėjimas, jis toli gražu neprilygs unikaliam Raigardo kolekcijos skambesiui, kuris sužavi kiekvieną namų svečią. Apie tai vaikinas pasakojo: „Galerijoje vienu metu skamba, tiksi daugybė laikrodžių, tad kai užsimerki, išgirsti tikrą laikrodžių „jūrą“. Jos garsas primena lietaus barbenimą į langą ar būgnų šluotelių šnaresį per mušamuosius. Tai užburia ir atpalaiduoja. Būtų galima klausytis per naktis“, – pokalbį užbaigė R. Daraganas. 

Nuotrauka: Raigardui užburiančią muziką taip pat kuria daugiau kaip 400 jo kolekcijos laikrodžių / V. Bulakos nuotr. 

Laikrodžiais nukabintos sienos nuotrauka. Šviesiame kambaryje ant dviejų sienų nuo pat žemės iki pat lubų kabo daugybė įvairaus dydžio ir formų sieninių laikrodžių. Vieni apvalūs, kiti keturkampiai, dar kiti primena kompasus, inkarus, muzikos instrumentus, nuotraukų rėmelius, smėlio laikrodžius ar gyvenamuosius namukus. Tai išties didelė ir įspūdinga kolekcija.