Aklas pasimatymas

Spaudai parengė Alvydas Valenta   

Pažinti, suprasti, priimti

Priimti skirtumus, juose atrasti gyvenimo spalvas, pažinti, suprasti ir lygiavertiškai bendrauti su kitaip mąstančiu, atrodančiu, kitaip galinčiu. Laidos „Aklas pasimatymas“ (GOLD FM) pašnekovė – Vilniaus universiteto studentė Aistė Vilkišiūtė. Nuoširdus pokalbis apie žurnalistikos studijas, apie diskriminuojančias situacijas kasdienybėje, kai kiti už tave nusprendžia, ką tu gali ir ko negali. Pašnekovę kalbina laidos vedėja Irma Jokštytė. 

– Aiste, esate Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto žurnalistikos instituto ketvirto kurso studentė. Kodėl žurnalistika ir kaip pasirinkote šį kelią? 

– Esu vilnietė. Nuo pirmos klasės mokiausi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre (LASUC). Mokykloje domėjausi daugeliu dalykų, lankiau įvairius būrelius, beveik visi jie, išskyrus gal tik šoudauną, buvo vienaip ar kitaip susiję su menu, kultūra. Dvyliktoje klasėje su socialine pedagoge nagrinėjome įvairių universitetų programas. Rinkomės filologines specialybes. Galvoje sukosi lietuvių kalba, gal skandinavistika, bet iki galo nebuvau apsisprendusi. Jeigu visiškai atvirai, baigusi mokyklą svarsčiau galimybę kokius metus pailsėti, tačiau į kelias specialybes prašymus vis tiek užpildžiau. Tarp jų buvo ir žurnalistika. Žinojau, kad šios specialybės studentams yra radijo žurnalistikos kursas, o su garsais dirbti man patinka, gal todėl, kad esu baigusi muzikos mokyklą. Taip įstojau į žurnalistiką ir pradėjau studijuoti. 

– Pirmosios dienos, pirmosios savaitės universitete – kaip jas prisimenate? 

– Su neįgaliųjų studijų koordinatore aptarėme mokymosi planą, kaip man turėtų būti pateikiama medžiaga ir panašius dalykus. Nelaukta buvo tai, kad paskaitos vyko ne Žurnalistikos institute senamiestyje, Maironio gatvėje, bet Komunikacijos fakultete Saulėtekyje. Fakultetas didelis, auditorijos irgi didžiulės – teko greitai mokytis orientuotis patalpose. Vieną kartą, atsimenu, įbėgu į auditoriją, o tose auditorijose kaip kokiame amfiteatre, kėdžių eilės iš apačios kyla į viršų, užbėgu laipteliais ir jau ieškosiu savo vietos... Pasirodo, kad užbėgau ant pakylos, nuo kurios dėstytojas studentams skaito paskaitą. Niekas nesistebėjo, nesijuokė ir nedarė iš to nei tragedijos, nei komedijos. Aš pati irgi nedariau. Vienas būsimas bendrakursis parodė, kur atsisėsti. Atsisėdau ir paskaita vyko toliau. Apskritai, kurso draugai buvo labai draugiški. Mokydamasi trečiame kurse, paėmiau akademines atostogas. Grįždama atgal į universitetą pagalvodavau, kad bus kitas kursas, kiti žmonės, kaip seksis bendrauti? Greitai paaiškėjo, kad ir dabartinis mano kursas yra labai šaunus. 

– Ar žurnalistikos studijos prieinamos žmonėms, turintiems regėjimo negalią? Su kokiais iššūkiais jie susiduria ar galėtų susidurti? 

– Labai daug priklauso nuo paties žmogaus ir dėstytojo ryšio. Dabar pirmakursiams, antrakursiams dėsto kiti dėstytojai, nei dėstė man, tai negaliu pasakyti, kas būtų, jeigu būtų. Daugelis mano dėstytojų buvo labai smagūs, draugiški ir supratingi. Bendraujant su jais nekildavo jokių problemų. Visada galėjau gauti medžiagą man patogiais „Word“ ar PDF formatais. Nesusipratimų buvo, bet kaip į juos pažiūrėsi ir kaip vertinsi? Kartą vienas dėstytojas rašto darbe mano padarytas klaidas pažymėjo spalvomis. Paaiškinau, kad spalvų aš nematau. O jis ir sako: „Visai pamiršau, kad tu nematai...“ Abu smagiai pasijuokėme. 

Sunkiausias metas neregiui studijuojant žurnalistiką – ne mokslai, o praktika. Jau po pirmo kurso vasarą būsimi žurnalistai mėnesiui išvyksta į kurį nors Lietuvos miestą ir atlieka praktiką regioninėje spaudoje. Net jeigu miestelis, į kurį atvyksti, yra nedidelis, vis tiek turi važinėti, ieškoti žmonių, su jais kalbėtis, o neregiui bet koks aplinkos pakeitimas – jau iššūkis. Pirmąją praktiką atlikau Gargžduose, o su drauge gyvenome Klaipėdoje. Iš Klaipėdos į Gargždus teko važinėti, nepaisant to, labai smagiai leidome laiką ir viskas buvo gerai. Vietos laikraščio redaktorė, sužinojusi, kad nematau, sureagavo visai normaliai. 

Neregiui iššūkiu gali tapti pati radijo žurnalistika. Jeigu pasirenki šią kryptį, universitete mažai žinoma, kaip, nežiūrint į ekraną, dirbti su garso redagavimo programomis. 

Turi mokytis arba pats savarankiškai, arba pabandyti dėstytojui išaiškinti savo problemas, neregio darbo su kompiuteriu specifiką. Taigi, sakyčiau, du didesni iššūkiai – praktika nepažįstamoje vietoje ir garso redagavimo programos. 

– Ar universitetas pozityviai žiūri į panašius iššūkius, ar ieško būdų juos spręsti kartu? 

– Manau, kad taip. Man net buvo siūlyta nevažiuoti praktikos atlikti į regioną, o pačiai pasirinkti vietą, ten, kur aplinka pažįstama, tačiau šia galimybe nepasinaudojau. Norėjau daryti tai, ką daro visi. Jeigu žmogus pats kalbasi su studijų koordinatoriumi arba su dėstytoju, viską galima išspręsti. Neįgaliųjų koordinatoriai dabar yra turbūt visuose universitetuose. Kiekvienu atveju sudaromas planas, ar reikia pailginti egzamino laiką, kaip pateikti užduotis. Turi būti abipusis ryšys, kad žmonės žinotų, kokios pagalbos tau reikia, kaip turėtų būti pateikiama medžiaga. Čia jau bendresni dalykai, reikalingi žinoti ne vien žurnalistikos studentui. Kai žmogus aiškina, kokios pagalbos jam reikia, tuomet tą pagalbą ir gauna. 

– Kas jums, kaip žurnalistei, labiausiai patinka imant interviu, rengiant reportažus? 

– Pirmąjį interviu ėmiau būdama devyniolikos, praktikos metu Gargžduose. Bijojau ir jaudinausi. Žinau, kad miestelis mažas, kad jame visi vieni kitus pažįsta ir kad šitą interviu visi skaitys, aptarinės. Išėjo visai neblogai. Žurnalistika, bendravimas su žmonėmis, kaip turbūt ir kiekvienas darbas, pirmiausia yra glaudžiai susiję su mano pačios pasitikėjimu savimi. Kaip suformuluosiu klausimus, ar nepasirodys jie pernelyg paprasti, kvaili? Iki šiol negaliu pasakyti, kad tvirtai žinau, ką darau. Kiekvienąkart, kai imu interviu, jaučiu jaudulį. 

Po antro kurso atlikau praktiką LRT „Klasikos“ programoje. Vieną kartą turėjau galimybę išeiti į tiesioginį eterį, pakalbinti „Kristupo“ festivalio organizatorę. Buvo labai įdomu, bet kartu ir labai labai jaudinausi. Atrodė, kad pamiršau visus žodžius, visus klausimus. Pati esu arčiau meno, todėl labiausiai patinka kalbinti šios srities žmones. Esu kalbėjusi su aktoriais, vaikų šokių studijos vadove, su fotografe. Apie „Pojūčių teatrą“ kalbėjome su akliesiems gerai pažįstama Karolina Žernyte. Smagu, kai galiu kalbėti su įvairiais žmonėmis – kažką papasakoja, kažką sužinai nauja. Imti interviu radijui man labiau patinka, nei rašyti straipsnius. 

– Su garso redagavimo programomis dirbti jau išmokote? 

– Daug mokiausi savarankiškai, klausinėjau draugų, kokios programos akliesiems labiau prieinamos, klausiau filmukus „Youtube“. Padėjo praktikos, taip pat ir reportažai, rengti „Aklo pasimatymo“ laidai. Išmokau nemažai, bet mokytis dar reikia. 

– Kaip įsivaizduojate svajonių darbą, koks jis turėtų būti, kokius straipsnius ar reportažus norėtumėte rengti? 

– Su grynąja žurnalistika savęs nesieju. Per karantiną, kai nevyko paskaitos, daug dirbome namuose. Didelę laiko dalį užėmė darbas su garso įrašais. Labai patiko. Ateityje norėčiau dirbti su garso įrašais. Ką nors garsinti. Labiausiai patiktų garsinti animacinius filmukus. Jeigu taip nutiktų, kad likčiau žurnalistikoje, artimiausia būtų meno, kultūros sritis. 

– Šiek tiek liūdna, kad susitinkame dar su vienu studentu, kuris nenorėtų dirbti pagal specialybę, tačiau darbas su garso įrašais lengvai gali virsti žurnalistika. Šito ir palinkėsime! 

– Žurnalistikos iš savo gyvenimo neišbraukiu. Turiu planų, gal net studijuoti garso režisūrą, bet garsiai apie juos kalbėti dar per anksti. Įgytos teorinės ir praktinės žinios niekur nedings. 

– Kaip galėtumėme visi kartu mažinti visuomenėje tebeegzistuojančią atskirtį? 

– Kalbėti apie atskirtį universitete tiek iš dėstytojų, tiek iš kurso draugų pusės neturiu pagrindo. Bent man nepasitaikė, kad kas nors ignoruotų ar kaip nors išskirtų. Gatvėje, buityje būna visokių situacijų. Kartą į butą, kurį su drauge nuomojamės, teko kviestis šaldytuvų meistrą. Tuomet pas mane viešėjo kita draugė, ne ta, su kuria gyvename. Su manimi tas meistras bendravo kaip su kokiu penkerių metų vaiku, viską aiškinosi su drauge. Draugė jam sako, kad ji čia negyvena ir kad reikėtų kalbėti su manimi, bet vos tik bandau įsiterpti, iš karto nutildo, užglosto: „Gerai, gerai, suprantu.“ Gatvėje, troleibuse irgi būna visokių nutikimų. Kažkas pagriebia už rankos, tempia visai ne į tą pusę, į kurią tau reikia. 

Mažinti atskirtį – tai vienas kito nevertinti pagal tai, kiek matome ar girdime. Jeigu norime ką nors nuo ko nors atskirti, reikėtų pabandyti įsivaizduoti save to žmogaus vietoje. Bet kokioje situacijoje per daug neperspausti, neperlenkti. Niekam nepatinka, kai į tave atkreipiamas perdėtas dėmesys, krypsta visų akys. Tokių situacijų, ypač viešajame transporte, irgi yra buvę. 

Laidą klausykite paspaudę nuorodą.

Nuotrauka: Būsimoji žurnalistė A. Vilkišiūtė turi įvairių svajonių ateičiai, bet svarbiausia – jų neketina atsisakyti dėl regos negalios / asmeninio archyvo nuotr. 

Jauna stambesnio sudėjimo mergina matoma nuo krūtinės iki viršugalvio, kiek pasisukusi kairiuoju profiliu. Aistė užsimerkusi, nuoširdžiai šypsosi, atrodo labai laiminga. Apatinėje lūpoje ji įsivėrusi kelis auskarus. Merginos plaukai tamsūs, banguoti, ilgi, lengvai plevenami vėjo. Ji vilki tamsius grupės „Rammstein“ marškinėlius trumpomis rankovėmis. Jai už nugaros – kelių medinių namų fasadai, plati gatvė.