Mūzų pėdsakais

Gitana Vanagaitė, literatūros tyrėja

Kitokio žmogaus šviesa, arba apie Vandos Juknaitės ir Arūno Baltėno knygą

Lietuvių literatūroje nėra daug knygų, kurios pasakotų apie gyvenimą sergant ar auginant neįgalų vaiką ar kitą artimą žmogų. Todėl 2014 metais pasirodžiusi Arūno Baltėno nuotraukų ir Vandos Juknaitės pokalbių knyga su neįgalius jau suaugusius vaikus auginančiomis šeimomis „Kad pamatytų šitą pasaulį“ yra išskirtinis atvejis. Ypač džiugu, kad ši knyga šiais metais LASS respublikinio centro, remiant Lietuvos kultūros tarybai, išleista ir brailio raštu. 

Knygoje spausdinami V. Juknaitės parengti pokalbiai su keturių skirtingų šeimų, kuriose auga neįgalus sūnus, duktė, sesuo ir brolis, nariais. Tie nariai – tai mama, tėtis, sesuo ir brolis. Taip knygoje V. Juknaitė sukuria tikrovėje neegzistuojančios šeimos vaizdinį ir leidžia skaitytojui palyginti, ar skiriasi ir kaip skiriasi mamos, tėčio ir brolio bei sesers santykis ir gyvenimas kartu su neįgaliuoju. Apie Gintarą, kuriam dabar 38-eri ir kuris dėl medikų padarytų klaidų turi psichinę negalią, pasakoja mama. Apie autizmo sindromą turinčią 36-erių dukterį Laurą pasakoja tėtis. Apie gyvenimą kartu ir meilę Dauno sindromą turinčiam vyresniajam broliui Martynui pasakoja sesuo. O apie gyvenimą kartu su 27-erių sutrikusio intelekto sese Aiste pasakoja brolis. Visi pašnekovai, nors ir atlieka skirtingus mamos, tėčio, sesers ar brolio vaidmenis, kalbėdami apie savąją patirtį gyvenant kartu su neįgaliuoju, akcentuoja išbandymo ir dovanos momentą. Išbandymas įvardijamas kaip kantrybė, pakantumas, kaip būtinybė pirmiausia atsižvelgti į neįgalaus šeimos nario poreikius, o tik po to į savuosius. Aistės brolis aiškiai sako: „Ji yra šeimos ašis“ (p. 102). Kone visi kalbinamieji kartoja, kad kitiems žmonėms ypač sunku suprasti ir įsivaizduoti, kad gyvenimas su neįgaliuoju reikalauja nuolatinių pastangų, dėmesio ir atsidavimo. Aistės brolis sako: „Retas kuris įvertina, kad tai vyksta jau 27 metus“ (p. 102). Lauros tėtis pakartoja beveik tą patį: „Taigi mes taip gyvenam. Jai 36 metai. Visą laiką taip buvo, yra ir bus. Niekas gi nepasikeis“ (p. 51). 

Suvokimas, kad gyvenimas su neįgaliu šeimos nariu gali būti kaip dovana, knygoje veriasi per meilės plotmę. Per meilės, kuri negali rinktis, kuri nelabai gali didžiuotis pasiekimais, nuopelnais ar konkursuose iškovotomis pirmomis vietomis. Pokalbiai parodo, kad gyvenimas su neįgaliuoju ar sergančiuoju atveria pačią meilės esmę, kuriai nesvarbi išorė, kuri už nelabai gražaus paviršiaus mato tiesiog žmogų su tokiais pat jausmais ir širdimi. Pokalbiuose meilė suprantama kaip konkretus atsakas į stoką, kaip rūpesčio pripildytas judesys artimo link. Aistės brolis meilę įvardija kaip rutiną: „Meilė šeimoj yra paprasta rutina. Rutina, kaip ir visų. Ta meilė tampa rutina, bet ji ir yra meilė“ (p. 102). 

Knygoje „Kad pamatytų šitą pasaulį“ ypač svarbios A. Baltėno nuotraukos, kuriose užfiksuoti sutrikusio intelekto žmonės. Jie piešia, muzikuoja, lipdo, švenčia. Nuotraukose užfiksuotuose veiduose ryškiai matyti kūrybinės žmogaus galios, paneigiančios visas išankstines nuostatas, kad jos priklauso nuo intelekto. Nors A. Baltėnas ir vadina savo nuotraukas „gyvenimo dokumentacija be didelių pretenzijų“, tačiau jose užfiksuota tiesiog fiziškai matoma neįgalių žmonių kūrybinės energijos plotmė, praverdama duris į kitokį, visuomenei beveik nepažinų pasaulį, neigia dar tvirtą galvojimą, kad intelektas, išorybės paviršius yra svarbiausi žmogaus vertės matai. Prie keramikos ar piešinio palinkusių žmonių žvilgsniai kupini gelmės ir ypatingos jėgos, kurie aiškiai kalba apie intensyvų tų žmonių vidaus gyvenimą. Rimtų, susikaupusių veidų nuotraukas keičia nuotraukos, kuriose užfiksuoti keramikos darbai, velti rankdarbiai ir piešiniai. Nuotraukos kuria dialogą su knygoje spausdinamais V. Juknaitės ir Gintaro mamos, Lauros tėčio, Martyno sesers ir Aistės brolio pokalbiais. Nuotraukos ne tik kuria dialogą su pokalbiais, bet tuos pokalbius pratęsia, papildo, konkretizuoja juose išryškėjusią prasmingą gyvenimo su neįgaliu žmogumi pilnatvę. Ši gyvenimą iš pažiūros komplikuojanti pilnatvė atsiranda iš gebėjimo save susieti su kitu, nematyti kito negalios kaip trūkumo, susitvardyti, užgniaužti savąjį ego, emocijas ar norus. Prasmė visuomet turi savąjį svorį. 

Knygos „Kad pamatytų šitą pasaulį“ autoriai – rašytoja V. Juknaitė ir fotografas A. Baltėnas – iš tikrų žmonių ištartų žodžių ir nuotraukose užfiksuotų tikro gyvenimo fragmentų sukūrė daugialypį pasakojimą apie visuomenei beveik nežinomą, bet tikrai egzistuojantį šitą PASAULĮ. To pasaulio ištakos yra šeimoje, kurios besąlygiška kasdienė meilė, kaip stovėjimas dažnai skaudžiai žeidžiančios tikrovės akivaizdoje, susieja žmogų su kažkuo didesniu ir slėpiningesniu, nei jis pats yra. Todėl skaitant knygą ir žiūrint joje publikuojamas nuotraukas, tampa nebesvarbūs tų žmonių vardai, profesijos ar pomėgiai. Knygoje užrašyti žodžiai ir vaizdai tarytum atitrūksta nuo pirminės jų reikšmės ir įgyja naujas, daug universalesnes visuotines prasmes. Skaitytojo rankose knyga tampa visiškai kitą kodą turinčia menine tikrove, kuri nebūdama susijusi su jokia konkrečia vieta, vis dėlto yra. Ir kurios „nesančią esatį“ gali patirti visi ją skaitantys ir žiūrintys jose publikuojamas nuotraukas. Tuo labiau kad pasakojimo apie šitą PASAULĮ prasmė yra dialoginės prigimties, kiekvieną kartą naujai besirandanti iš dialogo tarp knygoje užrašytų pokalbių, nuotraukų ir skaitytojų įžvalgų, žodžiu, iš stovėjimo gražios, nors ir skaudžiai žeidžiančios tikrovės akivaizdoje. O sąžiningas ir atviras žvilgsnis į esantį priešais būtinai atvers jo grožį, kuris žiūrinčiajam kels nuostabą, kaip kiekvienąkart nustemba Gintaro mama, žiūrėdama į A. Baltėno padarytą savojo sūnaus nuotrauką: „Tu pagauk tą vaiko gražumą, visą jo sielą, tyrumą, tą meilę kitam“ (p. 28). Todėl A. Baltėno ir V. Juknaitės knyga „Kad pamatytų šitą pasaulį“ – plačiai atvertos durys skirtingų pasaulių dialogui ir susitikimui. 

Autorės nuotrauka: Literatūros tyrėjos Gitanos Vanagaitės portretas. Vidutinio amžiaus moteris matoma nuo krūtinės iki viršugalvio. Jos žvilgsnis nukreiptas tiesiai į fotografą, ji santūriai šypsosi. Moteris užsidėjusi ovalaus stačiakampio formos akinius. Jos plaukai tamsūs, tiesūs, iki pečių. Ji vilki tamsią palaidinę ilgomis rankovėmis, ant kaklo ryši lengvą šviesesnio audinio šalikėlį. 

Nuotrauka: Knygos viršelis 

Knygos „Kad pamatytų šitą pasaulį“ viršelio nuotrauka. Viršelis šviesus, jame pavaizduotas iš vilnos veltas šviesus angeliukas. Jis atrodo lengvas it pūkas, švelnus, stovintis šviesiame veltinyje, primenančiame debesis. Virš angeliuko didelėmis raidėmis parašytas knygos pavadinimas – „Kad pamatytų šitą pasaulį“. Viršelio apačioje, kairėje pusėje, mažomis raidėmis išspausdinta „Vanda Juknaitė, tekstai“, o dešinėje – „Arūnas Baltėnas, fotografijos“.