Socialinis pulsas

Alvydas Valenta, [email protected]

Pradėkime nuo savo kiemo

Lapkričio pradžioje Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) vadovai ir respublikinio centro (LASS RC) darbuotojai vilniečius neregius pakvietė pasidalyti mintimis apie kultūros ir sporto prieinamumą. Formali priežastis – Europos aklųjų sąjungos (EAS) projektas „Parvis“, kuriame dalyvauja ir Lietuva. Priminsime, kad projektas skirtas JT neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatoms įgyvendinti EAS šalyse narėse. LASS pirmininko pavaduotojas Vilmantas Balčikonis atkreipia dėmesį, kad JT konvencija nesukuria naujų žmogaus teisių, o labiau išryškina žmonių su negalia jau turimas teises, kurias įgyvendinant dažnai kyla sunkumų. 

„Svarbiausios sritys – reabilitacija, švietimas. Joms paprastai skiriame daugiausia dėmesio, tačiau kultūros ir sporto lygiavertis prieinamumas irgi labai svarbu. Pakvietėme jus padiskutuoti, pasidalyti savo patirtimi, su kokiomis kliūtimis susiduriate, kuo galėtų prisidėti LASS“, – pradėdama susitikimą sakė LASS RC darbuotoja Audrė Grybauskaitė. 

Susitikimo dalyviai daugiausia diskutavo apie sporto prieinamumą, nors be dėmesio neliko ir kultūra. Spausdiname kai kuriuos pasisakymus bei siūlymus, kuriems, tikimės, neliks abejingi ir žurnalo skaitytojai. 

Jūratė Vizbaraitė (dalyvė). Esu profesionali dainininkė. Labiausiai domina ne atskiri atvejai, bet perspektyvos, gairės. Turiu 20 metų pedagoginio darbo patirtį. Dirbau „Liepaitėse“ su gerai matančiais vaikais. Manau, kad žinau, kur galėtume ieškoti sąsajų, bendrų veiklos taškų su negalios neturinčia visuomenės dalimi. 

Vilmantas Balčikonis (LASS RC). Šį rudenį su pirmininku aplankėme didelę dalį LASS filialų. Situacija labai nevienoda: filialai skiriasi tiek dydžiu, tiek vykdoma veikla, tiek žmonių amžiumi, sveikatos galimybėmis. Vienas iš filialuose keltų klausimų – sveikatingumas, galimybė judėti, sportuoti. Deja, negalime visų norinčių aprūpinti bėgimo takeliais ar treniruokliais, o daugelyje filialų jų nebūtų net kur pastatyti. Išeitis galėtų būti bendradarbiavimas su savivaldybių sveikatos biurais. 

Janė Puriuškytė (dalyvė). Šitame būryje esu vyriausia, todėl leisiu sau kalbėti viena pirmųjų. Pirmiausia reikėtų pradėti nuo savo kiemo. Iki šiol buvo labai didelė atskirtis tarp LASS respublikinio centro ir likusių LASS narių – mes ir jie! Noriu tikėti, kad su nauja valdžia šita perskyra mažės, o gal ir visai išnyks. Kalbant apie kultūrinius renginius ne aklųjų bendruomenėje, tai jų vyksta daug ir visokių, bet neregiui dažnai nebūna su kuo į juos nueiti. Ypač kai renginys vyksta vakare. Kas norės po darbo valandų papildomai gaišti laiką: neregį paimti, su juo būti visą renginį, tada parlydėti atgal namo, o kitą rytą vėl eiti į darbą? Žinau, sprendimą rasti nelengva, bet kažkaip šitą klausimą reikia spręsti. 

Vis dar sportuoju, patinka plaukioti. Man gerai, baseinas prie pat namų, bet kitiems neregiams ar silpnaregiams tenka po treniruotės 9 ar 10 valandą vakaro važiuoti iš vieno miesto rajono į kitą. Rudenį – jau sutemę. Žiemą – sniegas, slidu. Ar daug atsiras norinčių tokiu metu blūdinėti po miestą? Optimaliausia būtų, kad žmonės galėtų plaukioti po darbo, bet ne vėlai vakare. 

Marius Maželis (dalyvis). Jeigu noriu pasportuoti ir gyvenu ne vadinamojoje „skroblynėje“, turiu važiuoti į kitą rajoną, būtinai įtilpti į laiko rėmus. Atvažiavau į baseiną 15 minučių vėliau ir jau kilo problemų. Reikėtų daugiau laisvės. Arba LASS turėtų tartis su sporto klubuose dirbančiais treneriais, galbūt sporto klubams, kuriuos lankys neregiai, paskolinti savo inventorių. 

Ugnė Žilytė (dalyvė). Kalbame apie JT konvenciją, joje įtvirtintas neįgaliųjų teises, prieinamumą – tai gerai, bet šito nepakanka. Štai Kauno jaunimas veikia – sportuoja, juda. Vien ko vertas projektas „NeRegĖjimo galia“? Vilniuje nėra nieko panašaus. Kaune į sporto klubą žmonės gali ateiti savaitgaliais, o Vilniuje, jeigu nesi profesionalus sportininkas, nėra galimybės net ir darbo dieną pasimankštinti ant treniruoklio, pajudėti ant bėgimo takelio. Neseniai pakeitėme gyvenamąją vietą. Mūsų name yra sporto salė. Mano draugas turi kortelę, kada nori, su ja įeina ir sportuoja. Kažkas panašaus galėtų būti ir mūsų bendruomenėje. 

Gediminas Kabaila (dalyvis). Turiu asmeninį asistentą. Tris dienas per savaitę jis padeda man sportuoti sporto klube. Iš pradžių klubo administracija nesutiko, kad asistentas treniruočių metu būtų šalia ir man padėtų, bet šitą klausimą pavyko išspręsti. 

Andžėjus Ravanas (LASS RC). Kai pradėjau lankyti sporto klubą, man irgi iš pradžių kilo Gedimino minėtų sunkumų, bet greitai įtikinau, kad asistentas – tai ne asmeninis treneris. Taip pat noriu sureaguoti į Mariaus mintį dėl sporto klubų. Sunkiai įsivaizduoju situaciją, kad privatūs sporto klubai eitų į derybas su neregiais dėl kokių nors papildomų sąlygų ar patalpų, kuriose jie turėtų savo treniruoklius ir galėtų savarankiškai mankštintis. Šiame susitikime ne kartą minėjome Kauno vardą. Mano supratimu, kauniečiai turi susikūrę geras sąlygas sportuoti ir judėti ne todėl, kad ten itin gera valdžia (nors ji tikrai gera!), o dėl to, kad ten atsirado aktyvių jaunų žmonių grupė, aplink save burianti kitus žmones. Jeigu Vilniuje irgi atsirastų tokia grupė, būtų galima nuveikti labai nemažai. Aklieji iš tikrųjų juda daug mažiau nei regintieji, apie tai kalba jau ir tarptautinės aklųjų organizacijos. 

Linas Balsys (dalyvis). Sporto klubus, sporto mokyklas reikia išlaikyti, visur yra koks nors grafikas. Daugiau nei 20 metų dirbau Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre fizinio lavinimo mokytoju ir treneriu. Vaikus irgi veždavome pagal grafiką. Visiškos laisvės, kad galėtume eiti į sporto salę ar baseiną kada norime, turbūt niekada neturėsime. Moksleivių sporto klubas „Vėjas“ turi įsigijęs treniruoklių, galėtų paskolinti, tačiau iškyla klausimas, kur juos statyti? 

Po susitikimo praėjo per mažai laiko, kad galėtume kalbėti apie konkrečius pokyčius, tačiau naujasis Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centro direktorius L. Balsys jau svarsto, kaip būtų galima geresnes sąlygas sportuoti, aktyviai leisti laisvalaikį, sudaryti ir vilniečiams: „Patalpų mūsų organizacija turi lyg ir užtektinai, bet jos arba užimtos, nuomojamos, arba reikalingas didelis remontas. Reikia sutvarkyti kanalizaciją, vandentiekį, įrengti dušą žmogui po treniruotės nusiprausti. Per savaitę ar dvi viso to nepadarysi, bet sprendimų pradedame ieškoti.“ 

Greitai turėtume sulaukti naujienų ir iš kultūros srities. LASS RC darbuotojai priminė, kad kuriama garsinio vaizdavimo programėlė kino filmams – šiuo metu vyksta viešieji pirkimai techniniams darbams. Atrodo, kad nuo kitų metų asmeniniai asistentai, lydintys neįgalųjį į kultūrinius renginius, turėtų būti įleidžiami nemokamai. Kaip tai atrodys realiai, kol kas niekas pasakyti negali. Akivaizdu, kad tuomet, kai bilietas į teatrą ar koncertą kainuoja keliolika ar keliasdešimt eurų, jokia kultūros įstaiga – valstybinė ar nevalstybinė – bilietų asistentams veltui nedalins. O gal bus specialios vietos kaip kokioms pelenėms ar peleniams prie durų? Galima spėti, bus kažkoks kompensavimo mechanizmas, tačiau tokiais atvejais spėlioti – beveik tas pat, kas gaudyti vėją laukuose. Nuostata gera, o kaip ji bus įgyvendinama, netrukus pamatysime. 

Nuotrauka: LASS RC vilniečius neregius pakvietė pasidalyti mintimis apie kultūros ir sporto prieinamumą / LASS archyvo nuotr. 

Akimirka iš LASS vadovų ir respublikinio centro (LASS RC) darbuotojų susitikimo su vilniečiais neregiais, kurio metu buvo dalijamasi mintimis apie kultūros ir sporto prieinamumą. Šviesioje salėje, prie didelio O formos stalo susėdę bent penkiolika diskusijos dalyvių. Jie šiltai apsirengę, susikaupę, įdėmiai klausosi pašnekovo, stovinčio stalo gale prie sienos. Ant šviesios sienos – LASS logotipas. Diskusijos dalyviams ant stalo padėti kavos puodeliai, vandens buteliukai, popieriaus lapai ir užrašinės.