Kasdienybės iššūkiai

Dovilė Zuozaitė-Veteikienė, [email protected]

Skaniausios šventės

Kūčių ir Kalėdų šventinis džiaugsmas neatsiejamas nuo ypatingų, kartą metuose gaminamų patiekalų. Jie ne tik gardūs, bet ir yra apipinti giliomis tradicijomis, teikiantys emocinę ir kultūrinę prasmę. Kūčių stalui mūsų protėviai dažniausiai ruošdavo patiekalus iš to, ką patys užsiaugindavo, prisirinkdavo gamtoje. Tai grybai, sėklos, vaisiai, grūdai, uogos, visuomet būdavo ir ąsotis su šulinio ar šaltinio vandeniu. O štai Kalėdų stalą jau paįvairindavo mėsos patiekalais, tarp kurių buvo zuikis, putpelės ar šerno kepsniai, bet populiariausi mėsos valgiai – iš kiaulienos. Natūralu, kad keičiantis kartoms, šiek tiek kinta ir tradicijos, tačiau jos tik praturtina bendrą stalą ir leidžia pasirinkti įvairesnius gaminimo būdus pagal pomėgius, maisto ruošimo įgūdžius ar galimybes. Todėl šventinių patiekalų receptais noriai pasidalino ir keletas neregių bei silpnaregių. Tai patikrinti laiko ir tikrai verti dėmesio šventiniai valgiai, kurie galbūt paįvairins ir jūsų Kūčių ar Kalėdų stalą. 

Asta (44 metai) 

Nors šiandien yra galimybė užsisakyti jau pagamintus patiekalus, tačiau per tokias šventes maloniausia mėgautis savo jau išmėgintais valgiais. Tokių patiekalų gaminimas ypatingas tuo, kad jis suburia visus šeimos narius, yra iš anksto apgalvotas, nes tai nekasdieniai receptai, su kai kuriais net retesniais ingredientais. 

Vienas įdomesnių mūsų šventinių patiekalų – skumbrė. Reikės dviejų atšildytų ar šaldytų skumbrių, apie vieną kilogramą. Žuvį išdarinėjame, nupjauname galvą, uodegą, pelekus, nulupame odą ir išimame kaulus. Paruoštas filė pasveriame, nes pagal tai vėliau reikės numatyti druskos kiekį. Taip paruoštas filė apšlakstome aliejumi, kadangi aš nematau, jo įsipilu į kokį induką ir pirštais aptepu žuvį, o kas mato, galima tiesiog užpilti ir aptepti šepetėliu. Tuomet žuvį apibarstome juodaisiais, kvapniaisiais pipirais, druska, jos pusei kilogramo filė reikia vieno arbatinio šaukštelio. Jei kas mėgsta, galima dar apiberti gvazdikėliais, kardamonu ir pabaigoje žuvį apklojame lauro lapeliais, jų negailėti, paprastai sunaudoju visą nedidelį pakelį, kad padengtų vienu sluoksniu. Taip paruoštą skumbrę padedame į šaldytuvą. Po dienos paragaujame, ar užtenka druskos, nes turi būti panašiai silkės sūrumo. Jei per mažai druskos, pridedame. Tuomet skumbrę vėl dedame šaltai ir laikome dar parą, o tada jau galima valgyti. Ją supjaustau gabaliukais ir patiekiu su žaliais ar keptais svogūnais prie karštų bulvių. Labai tinka dėti ir ant sumuštinukų. 

Šis receptas patogus tuo, kad žuvis ruošiama likus kelioms dienoms iki Kūčių, tad šventinę dieną jau vienu patiekalu gaminti reikia mažiau. Jis taip pat palankus ir nematantiems, nes nereikia nieko kepti, virti, gal kiek su išdarinėjimu sunkiau, bet skumbrės oda lupasi labai lengvai, tereikia vienoje vietoje su peiliu užkabinti ir filė paruošta. 

Dalia (59 metai) 

Mūsų šeimoje stengiamės laikytis kuo daugiau senovinių patiekalų gaminimo tradicijų, juk juos gaminame tik kartą metuose, tad nesudėtinga atsigręžti ir į mūsų protėvių patirtį. Tačiau vieną išlygą turime – kai kurie patiekalai yra su trupučiu pieno, sviesto, nes norime, kad ir mūsų mažieji šeimos nariai mėgautųsi maistu, o tokį jie tikrai gardžiai valgo. 

Vienas iš mano močiutės receptų yra silkė su mieliniais blynais. Tikrai visų mėgstamas ir laukiamas patiekalas. Mielinei blynų tešlai reikės: 500 ml pieno, 500 g miltų, trijų kiaušinių, 50 g sviesto, 3 šaukštų cukraus, 7 g sausų arba 20 g šviežių mielių, žiupsnelis druskos ir kepimui aliejaus. Pieną pašildyti ir 20 ml užpilti ant mielių, ištirpinti. Tuomet supilti likusį pieną ir išmaišyti. Suberti cukrų, druską, įmušti kiaušinius ir viską išplakti, supilti miltus ir užmaišyti grietinės tirštumo tešlą. Uždengti ir valandą palaikyti šiltai. Supilti ištirpintą sviestą. Tuomet paimti silkės filė ir supjaustyti gabaliukais, juos suberti į tešlą. Mes dedame nemažai silkės, nes mėgstame, kad jos būtų daugiau. Kabinu šaukštu, dedu į keptuvę ir iš abiejų pusių apkepu. Bet nematant, galima tešlą pilti į keptuvę mažais blynukais ir ant jų uždėti silkės gabaliukų. Šiuos blynus gaminame jau daug metų ir tikrai nevilioja šiuolaikinis stalas – krevetės, omarai ar sušiai. Taip, tai tikrai gardu ir net pernai galvojome pateikti sušius per šventes, bet juk visų rankos tiestųsi vien link jų, tad atsisakėme. 

Henrikas (54 metai) 

Kūčios – tai pati prasmingiausia šventė, kokia yra man išlikusi nuo vaikystės. Šeimoje buvo laikomasi visų religinių tradicijų, tad kai buvau dar visai mažas, niekaip negalėjau suprasti pasninko prasmės – mėsos buvo, o tu net du kartus per savaitę valgai kažkodėl žuvį arba geriausiu atveju silkę aliejuje. Tai manęs nei kiek nežavėdavo, bet kai truputį paaugau, supratau. Pradėjus lankyti mokyklą–internatą, manęs laukė kitas išbandymas. Tuo metu juk Kūčios buvo uždrausta šventė, tad namiškiams, norint mane parsivežti namo, tekdavo pasistengti. Nors auklėtojoms nesakydavome, kur važiuojame, jos nujautė, todėl bijojo išleisti. Bet tėvams ar broliui visuomet pavykdavo kažkaip susitarti ir todėl nei vienų Kūčių nesu praleidęs. 

Noriu pasidalyti archajišku receptu, kurį perėmiau iš mamos. Tai grybų troškinys, kurį galima valgyti ir karštą, ir šaltą, labai tinka prie žuvies patiekalų. Gaminimas labai paprastas, net su keliomis variacijomis. Reikės apie 1 kg miško grybų (gali būti ir pievagrybiai), 3–4 svogūno galvučių, 4 morkų, skardinės luptų pomidorų arba pomidorų padažo, kurio sudėtyje būtų kuo daugiau pomidorų, kelių skiltelių česnako, druskos ir pipirų. Dar galima dėti kopūstų, bet tada mažiau reikia morkų. 

Jei tai miško grybai, šaldyti ar džiovinti – juos išvirti. Jei tai pievagrybiai – nuplauti ir pakaitinti puode su vandeniu iki virimo, kol pasigirsta ūžimas, negalima leisti užvirti. Tuomet perplauti šaltu vandeniu. Taip padaryti du kartus, o trečiąjį – pavirinti kelias minutes. Virtus pievagrybius nusunkti ir supjaustyti per pusę. Toliau tarkuojame morkas burokine tarka, pjaustome svogūnus, tik ne per smulkiai. Taip pasiruoštus ingredientus kepame paeiliui atskirai. Pradžioje šiek tiek apkepiname grybus, po jų – morkas, irgi tik lengvai. Tuomet svogūnus kepame, kol paleis sultis. Kai viskas pakepta, imame puodą, jame pakaitiname truputį aliejaus ir viską suberiame troškinti. Dar įpilame šiek tiek vandens ir viską troškiname 10–15 min., tačiau maišome ir stebime, kada viskas suminkštės. Pabaigoje dedame pomidorus arba jų padažą, druskos, pipirų, česnako skilteles ir dar galima šaukštelį cukraus, jei naudojame konservuotus pomidorus, nes jie būna be prieskonių. O gaminant pagal antrąjį variantą, tereikia visus ingredientus kartu sudėti į keptuvę ir troškinti. Taip greičiau ir paprasčiau, bet skonis intensyvesnis pirmojo varianto. 

Kitas receptas – tinginių tortas, kurį lengva pasigaminti, galima net užsimerkus. Reikės „Napoleono“ torto lakštų, skardinės karamelizuoto saldinto sutirštinto pieno, tiek pat rūgščios uogienės – bruknių, juodųjų serbentų, vyšnių. Ant pirmojo lakšto dėti karamelizuoto kremo, ant antrojo – uogienės. Taip kaitaliojant užtepus, suformuoti tortą, o ant paskutiniojo lakšto dėti karamelizuotą kremą. Ir belieka tik puošyba, kuri yra jau kiekvieno įkvėpimo reikalas. Tuomet tortą padedame į šaldytuvą 3 valandoms, bet geriausia nakčiai, kad kremas kuo geriau įsigertų į lakštus. Skanaus. 

Roma (62 metai) ir Vytautas (63 metai) 

Roma. Mūsų šeimoje maisto gaminimo tradicijos panašios kaip ir pas visus. Bet mėgstu kasmet pasidairyti naujovių, panaršyti internete. Tie receptai, kurie pavyksta ir šeimos įvertinami palankiai, prigyja ilgam. Nevengiam ir gurmaniškų valgių, kalmarų žiedų, krevečių ar ikrų, juk šventės ir norisi save palepinti išskirtinesniu maistu. 

Tačiau pats ypatingiausias mūsų švenčių patiekalas yra kalėdinis – tai įdaryta višta. Paruošimo būdas yra ne mūsų sugalvotas, tačiau įdaras sukurtas jau pačių, atsižvelgiant į kiekvieno šeimos nario pomėgius. Vištos paruošimo imamės kartu su vyru, su juo gaminimu dalijamės visuomet, taip tikrai smagiau. 

Tad šiam patiekalui reikia apie 1,5 kg vištos, tokio svorio panašiai užtenka 10-čiai žmonių, o jei svečių būna daugiau, tuomet rinkitės didesnę. Vištienos įdarui reikės 700 g vištienos faršo, (skaniau būna šlaunelių mėsa, bet gerai ir krūtinėlė), vieno pakelio ryžių, 200 g grietinėlės, vieno ant sviesto pakepinto svogūno, bet jei kas nemėgsta galima nedėti. Taip pat reikės skiltelės česnako ir daug džiovintų, iš anksto užmerktų vaisių – abrikosų, razinų, kriaušių, bet daugiausia slyvų. 

Pirmiausia vištą reikia nukaulinti, bet už tai mūsų namuose yra atsakingas vyras. O aš jau nukaulintą vištą apibarstau prieskoniais, druska iš išorės ir vidaus. Padedu vėsiai ir kitą dieną jau prieš kepant gaminuosi įdarą. Kai kurie įdarui mala iš vištos išimtą mėsą, o mes kartais vištoje paliekam krūtinėlės ir šlaunelių mėsą, galima neišimti ir blauzdelių su kauliuku, nes yra kas mėgsta jas valgyti. Bet jei išimam blauzdeles, jas prikemšu faršo. O įdarui reikia išsivirti ryžius, pasikepinti svieste svogūną, tuomet supilti grietinėlę, sudėti džiovintus vaisus, prieskonių, druskos pagal skonį ir viskas jau paruošta. Dar žmonės kartais deda šoninę, daug daržovių, bet mums gardžiausias šis variantas. 

Vytautas. Jau taip šeimoje nutiko, kad aš esu tas virtuvės chirurgas, darinėju žuvį, paukštieną. Tų dalykų išmokau iš mamos vaikystėje, tad dabar nematymas neturi įtakos, čia svarbiausia yra norėti. 

Vištą nukaulinti reikia taip, kad liktų tik oda, nebent norime palikti kai kurias vietas su mėsyte. Nukaulinant tu jauti, kur yra sąnariai, ties jais reikia įpjauti ir tuomet kaulai lengvai išsiima. Taip „išrenginėti“ vištą reikia labai atsargiai, kad neplyštų oda, nes tada jau teks siūti. Buvo ne kartą taip nutikę, juvelyriškai siuvom su siūlu ar tvirtinom mediniais smeigtukais. Būtinai užsiūti reikia kaklo ertmę, kad būtų sandaru, nes taip skaniau iškepa. Įdarytą vištą pašauname į 200 °C orkaitę ir kepame 1 val. 20 min. 

Tokį patiekalą pradžioje gaminti reikia padedant matantiems, nes galima ir įsipjauti, ir odą suplėšyti stipriai. Bet su laiku atsiranda įpratimas, tai dabar mes su žmona, abu nematantys, susitvarkome puikiai. Esmė šių švenčių ir yra tas ypatingas pasiruošimas, kai dirbti tenka dvi tris dienas, o sudoroji per tris valandas ir tuomet sėdi atsilošęs, patenkintas ir laimingas. 

Nuotrauka: Nekasdieniai patiekalai yra svarbi artimuosius buriančio švenčių stalo dalis / www.pexels.com nuotr. 

Šventinio stalo nuotrauka. Ant šviesaus medinio stalo, papuošto šviesiomis žvakėmis ir spygliuočių šakelėmis, guli keletas šventinių patiekalų – kepta višta su daržovėmis, spurgos, keksiukai, dviejų aukštų tortas. Stiklinėse įpilti gėrimai, o lėkštelėse padėti puošniai į servetėles surišti įrankiai. Toliau nuo stalo, prie šviesios kambario sienos, stovi papuošta kalėdinė eglutė.