Mūsų žmonės

Henrikas Stukas, [email protected]

Smagių istorijų porintojas

Žinomas aktorius Rolandas Kazlas garsėja ne vien rimtais teatre kuriamais vaidmenimis. Daugeliui į atmintį aktorius įsirėžęs kaip nepakartojamas linksmuolis komikas. Tiek teatre, tiek televizijoje jo sukurti komiški personažai sukelia griausmingą, nuoširdų juoką, net kelioms dienoms žiūrovams užtikrindami gerą nuotaiką. Ne vienas iš R. Kazlo sukurtų personažų savo kalba, elgsena, nepakartojamu sąmoju primena jo mokyklinių laikų mokytoją Praną Pliušką, mokiusį būsimą aktorių fizinio lavinimo. 

Pranas yra tikras molėtiškis. Gimė ir augo šešis kilometrus nuo Molėtų nutolusiame Samokėlių kaime. Pranas šeimoje – jauniausias. Dvi seserys gerokai vyresnės. Tėvai nuolat dirbo. Pranas daugiausia būdavo vienas. Laiką leisdavo gamtoje. Šalia namų, vos už penkiasdešimties metrų, tyvuliavo vienas ežeras, o už kelių šimtų metrų – kitas. Miškas – taip pat ranka pasiekiamas. Pradinę mokyklą lankė Molėtuose. Ten baigė ir vidurinę. 1980 metais įstojo į Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą (dabar – Sveikatos mokslų universitetas). Baigęs studijas buvo paskirtas mokytojauti tėviškėje, Molėtų 1-ojoje vidurinėje mokykloje. Po trejų metų tapo Molėtų techninio sporto klubo direktoriumi. Deja, Pranui gana greitai pradėjo silpti regėjimas. Medikų verdiktas negailestingas – neišvengiamas aklumas. Jam teko atsisveikinti su mėgstamu darbu. Nenorėdamas pulti į depresijos gniaužtus, pedagogas savarankiškai pradėjo mokytis anglų kalbos, vėliau lankė kompiuterinio raštingumo kursus. Taip pat rimčiau pradėjo domėtis muzika. Vyrui į rankas vis dažniau pakliūdavo akordeonas. Vėliau nusipirko klavišinį „Yamahos“ instrumentą. Muzikavimą papildė visuomeninės pareigos: 2005 metais P. Pliuška išrenkamas Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) Molėtų rajono filialo pirmininku kone dešimtmečiui. 

Neregio gyvenimas neįsivaizduojamas be juoko, linksmų istorijų porinimo ir jų rašymo. Apie neįtikėtinas situacijas, renginių ir vestuvių vedimą, Kalėdų Senelį ir kitus linksmus nutikimus metams baigiantis kalbamės su P. Pliuška. 

– Neseniai atšventei garbingą sukaktį. Kokį vaidmenį paties gyvenime vaidina humoras? 

– Humoras!!! Su metais jo reikšmė ir įtaka vis auga ir auga. Pastarasis – manojo „aš“ neatsiejama ir labai svarbi dalis. Ne taip seniai susimąsčiau: o kur to humoro užuomazgos? Bijau būti banalus, bet jos glūdi vaikystėje. Tėveliai mėgdavo pasilinksminti. Tėtis grodavo armonika, o mama gražiai dainuodavo. Pamenu su reikalais į mūsų sodybą užsukančius kaimynus. Atėjusiųjų rimti dalykiniai pokalbiai man nepatiko. „Prilipdavo“ linksmi, pilni juokų. Su tokiais kaimynais ir aš greitai surasdavau bendrą šneką. Matyt, iš prigimties turiu linksmesnį būdą. Iš vaikystės įstrigo vienas epizodas. Kartą varčiau iliustruotą knygą. Viename paveikslėlyje puikavosi stovintis berniukas. Aš pradėjau svajoti, fantazuoti, įsivaizduoti įvairius linksmus to berniuko nuotykius. Ilgainiui prajukau. Pradėjau kvatotis balsu. Mama, iš kito kambario atėjusi pasižiūrėti, ko gi čia kvatoju, pamačiusi nupieštą berniuką tik gūžtelėjusi pečiais ir patraukė dirbti paliktų darbų. Matyt, pagalvojo, kad mano galvoje kažkas negerai. 

Humoras padėjo įsitvirtinti ne tik mokykloje, bet ir institute. Juokelių „skaldymas“ padėjo išsikovoti tam tikrą vietą ir populiarumą tarp bendraamžių. Taip po truputį ir įsibėgėjau. Pirmasis rimtesnis bandymas – vestuvinio laikraščio sukūrimas. Draugas paprašė, o aš padariau. Vestuvininkams mano kūryba patiko. Kad juokauti man sekasi geriau negu kitiems, supratau viename baliuje perskaitęs savo sukurtą humoreską. Visi skaniai kvatojo. Įkvėptas pasisekimo nusiunčiau kitą humoreską radijo stočiai „Pūkas“. Ji laimėjo pagrindinį prizą. Gavęs „Pūko“ siuntinį nustebau. Jame puikavosi dūmu kvepiantis kaimiškas kumpis, „Trejos devynerios“ ir dar šis bei tas. Paskui LNK televizijoje sudalyvavau laidoje „Mes čempionai“. Dalyvavau ir kitų televizijų humoro laidose. 

– O vis dėlto, „linksmų plaučių“ vyrukais gimstama ar tampama? 

– Manyčiau, pusė per pusę. Čia svarbūs keli faktoriai: pirmiausia, kaip susiklosto gyvenimas, kokioje būni socialinėje terpėje. Svarbiausia yra paties nuostata, ar tu pats ugdai humoro jausmą. Vien talento tikrai nepakanka. Jis gali ilgus metus tūnoti tavyje tinkamai nepanaudotas. Atmenu, prieš gerus kelerius metus visame pasaulyje nuaidėjusią istoriją. Viena vidutinio amžiaus moteris dalyvavo talentų konkurse. Ji nuostabiai dainavo. Publika liko sužavėta. Konkurso vedėjui pasisakė, kad iki tol nėra dainavusi. Vadinasi, stresas pažadino glūdintį talentą. Deja, vien jo tikrai nepakanka. 

Norėdamas prajuokinti kitus, turi įdėti daug darbo. Šiame žanre yra svarbus ne tik tekstas, bet ir balso intonacija, tylos pauzės, mimika, judesiai. Suprantama, neturint juoko gyslelės, vien kruopščiu darbu publikos nesužavėsi. Štai trumpas pavyzdėlis. Viename renginyje papasakojau trumpą humoreską. Salėje ilgai netilo juokas ir ovacijos. Po renginio prie manęs priėjo moteris ir paprašė teksto. Grįžęs namo jai humoreskos tekstą persiunčiau elektroniniu laišku. Po kelių mėnesių vėl susitikome. Moteris pasiskundė: „Kaip čia dabar yra, salėje šis kūrinukas sukėlė juoko bangą, o aš per balių perskaičiau ir niekas net nenusišypsojo?“ 

– Patį linksmos istorijos, nutikimai dažnai aplanko? 

– Gaila, kad gyvenime jų nefiksavau. Jeigu tai būčiau daręs, dabar galėčiau parašyti storą knygą. Daug linksmų istorijų esu aprašęs. Žurnalo „Mūsų žodžio“ skaitytojai tikrai jas žino. Daugiausia linksmų istorijų nutiko dėl nematymo. Jų nutinka tikrai daug. Štai viena naujesnių: vakare, sutemus grįžtu namo. Artėdamas prie namų išgirstu besikalbančias kaimynes. Man priartėjus, jos trumpam nutyla. Nutolęs keliasdešimt metrų išgirstu: „Koks vargšelis, nemato ir dar vienas patamsyje vaikšto!“ Kartais juokeliai būna itin netikėti. Išgirdęs suglumsti ir nežinai ką pasakyti. Kartą mūsų LASS Molėtų rajono filiale svečiavosi mokinukai. Pradėjome bendrauti. Užduodu jiems klausimą: „Ką reikia daryti, kai į kambarį įeina neregys?“ Atsakymas manęs vos neišvertė iš klumpių: „Reikia kambaryje įjungti šviesą.“ Tokios istorijos paskatino rašyti linksmąjį dienoraštį. Jį rašau nuo praeitų metų. Užfiksuoju visas, ne tik man, bet ir aplinkiniams nutikusias linksmas istorijas. Be šio dienoraščio rašau dar vienus užrašus, kuriuos pavadinau „Mano metai“. Čia stengiuosi užfiksuoti tai, kas nutiko konkrečiais metais. 

– Vestuvių, renginių, balių vedėjo, muzikanto pasirinkimas turbūt taip pat ne atsitiktinis? 

– Tikrai ne. Man tai patiko daryti. Silpstant regėjimui pasibuvimas žmonėse padėjo praplėsti niūrios kasdienybės ratą. Neslėpsiu, papildomos pajamos tikrai pravertė. Pradžia – giminių, draugų susiėjimai, šventės. Susirinkusiems patikdavo tai, ką dariau. Aš ne tik kalbėjau, vedžiau įvairiausius žaidimus, konkursus, bet prireikus ir grojau, dainavau. Palaipsniui iš lūpų į lūpas sklido žinios apie mane. Specialiai jokios reklamos nebuvo. Užsakovams pakako draugų ir pažįstamų rekomendacijų. 

Renginių vedimas man yra tikroji integracija. Manau, nepakanka akliesiems vien koncertuoti sveikųjų bendruomenei. Atmenu Vytauto Gendvilo taiklų pastebėjimą: „Aklieji kurtiesiems padainuoja, o kurtieji akliesiems pašoka. Po koncerto abi pusės giriasi, kaip puikiai integruojasi.“ Būdamas tarp sveikųjų puikiai jaučiuosi. Į mane žiūrima ne kaip į neregį, bet kaip į profesionalą, renginio vedėją. Molėtų gyventojams manęs pristatyti nereikia. Štai dabar ruošiamės humoro šventei „Begasui“. Repetuojant Neįgaliųjų sąjungos atstovai mus supažindino su nauja socialine darbuotoja. Kai atėjo mano eilė, naujoji darbuotoja mane iš karto pažino: „Praną pažįstu, tai mano vestuvių muzikantas.“ 

– Ar dažnai dirbant mokytoju mokinius tekdavo raminti juoku, smagiomis istorijomis, šmaikštesniu žodžiu? 

– Mane vaikai mėgo. Daugelis mokytojų neklaužadas stengdavosi suvaldyti griežtumu. Aš naudojau kitą ginklą – juoką. Savo linksmumu juos užkrėsdavau ir neklaužadoms nesinorėdavo aibių krėsti. Ilgainiui vaikai pradėjo gaudyti mano frazes ir patys jas persakyti. Daugelis mokytojų turėjo papildomus būrelius. Nors mokykla buvo didelė, vaikai ne itin noriai juos lankydavo. Kartą sulaukėme tikrintojų. Visi mokytojai nerimavo, ar mokiniai susirinks į užsiėmimus tikrinimo metu. O aš nė kiek. Vadovavau šaudymo būreliui. Su vaikais ne tik šaudėme, bet ir susipažindavome su pistoletais, automatais, kitais šaunamaisiais ginklais. Būrelio nariai rankose galėjo palaikyti ginklą, jį išrinkti, o vėliau surinkti. Nuo berniukų negalėjau atsiginti. Norinčiųjų buvo labai daug. Nors mėgau linksmą žodį, bet nebuvau itin pastabus. Vienas iš mano mokinių – Rolandas Kazlas. Jis rimtai domėjosi sportu, žaidė krepšinį. Tikėjausi, kad paseks mano pėdomis. Rolandas visada rimtas, santūrus ir netgi tylenis. Deja, būsimajame aktoriuje neįžvelgiau komiko gyslelės. 

– Gyvenimas nepašykštėjo skausmo, netekčių, praradai regėjimą. Ar humoras tau tapo atspirtimi? 

– Netekus regėjimo nepalūžti padėjo trys dalykai: juokas, muzika ir kūryba. Susitaikyti su negalia, pažvelgti į savo naujas galimybes labai padėjo pažintis su neregiu Arvydu Markevičiumi. Jo dėka prisiminiau sportą ir pradėjau dalyvauti įvairiuose konkursuose. Lietuvos neįgaliųjų sąjunga skelbė savos kūrybos konkursus. Aš juose dalyvavau su sukurtais muzikiniais kūrinėliais. Gaila, kad jie neišliko. Dar didesnis akstinas kurti buvo pagiriamasis žodis, vienos apžiūros metu pasakytas Juozapo Kairio. 

– O kaip atsirado šaunioji, linksmoji „Molėtuvka“? 

– Filmuojantis įvairiose televizijos laidose mane pastebėjo Molėtų žmonių su negalia sąjungos pirmininkė ir pasiūlė sukurti humoro grupę. Tai padaryti skatino ir buvusi Lietuvos radijo žurnalistė Gema Padribonienė. Nusprendėme pabandyti. Susikūrėme 2002 metų rudenį. Parašiau pirmą scenarijų. Jį rašiau reginčiųjų rašomąja mašinėle. Dar tuo metu nelankiau Vyto Purlio kompiuterinio raštingumo kursų. Pirmas bandymas – ir pakliuvimas į finalą. Dalyvavome konkurse „Pasijuokime kartu“. Dešimt metų iš eilės patekdavome į finalą, laimėdavome arba užimdavome prizines vietas. Šį konkursą perėmus Žmonių su negalia sąjungai, jis organizuojamas kas dveji metai. Festivalio organizatoriai pakeitė pavadinimą į „Begasas“. Nugalėtojams įteikiami maži begemotukai. Mes vieninteliai, dalyvavę visuose „Begaso“ festivaliuose. Šiemet mes švenčiame „Molėtuvkės“ dvidešimtmetį. Pagerbdami mus, tarptautinio festivalio organizatoriai iš Vilniaus laikinai persikelia į Molėtus. 

– Nusprendei linksmas istorijas ne tik pasakoti, bet ir sudėti į knygą. Kada nekantrus skaitytojas galės ją paimti į rankas? 

– Su knyga yra vienas niuansas. Iki šiol nenusprendžiau, ką su ja daryti. Pirmiausia turiu daug medžiagos. Reikia kai kurių humoreskų atsisakyti. O kurių? Kitas dalykas, humoreskai spausdintas žodis nėra „pati pačiausia“ terpė. Žodžiu neįmanoma perteikti viso kūrinėlio žavesio. Kuo toliau, vis labiau linkstu atsisakyti knygos formato. Mąstau apie kompaktinį diską. Numanau, kad žodžiu geriau pavyks perteikti humoreskos turinį. 

– Kalėdos ne tik suaugusiems, bet ir vaikams – pilna stebuklų šventė. Pats buvai šio stebuklo dalimi – Kalėdų Seneliu. Ar susirinkusieji pastebėdavo, kad Senelis nemato? 

– Buvo visko. Dažnai praversdavo Kalėdų Senelio maskuotė. Senelis senas, todėl jam ne kas su akimis. Mane pasitikdavo, palydėdavo į salę. Dažniausiai niekam nekildavo įtarimų, kad nematau. O aš visada būdavau įsitempęs. Ypač sunku buvo dalinti iš maišo dovanas. Vaikai judrūs ir mėgsta bėgioti. Kol iš maišo ištrauki dovanėlę, vaikas jau ne dešinėje, o kairėje pusėje atsidūręs. Tekdavo griebtis įvairių gudrybių, kad kalėdinę dovanėlę tiesiai į rankas įteiktum. Kalėdų Seneliu buvau keliasdešimt kartų. Organizatoriams buvau naudingas. Galėjau ne tik kalbėti, vesti šventę, bet ją užpildyti muzikiniais intarpais, dainelėmis. 

– Ko palinkėtum „Mūsų žodžio“ skaitytojams artėjančių Kalėdų ir Naujųjų metų proga? 

– Linkėsiu to, ką pats labiausiai vertinu. Pirmiausia – optimizmo. Kiekvienoje situacijoje, kokia ji bebūtų, linkiu surasti sau pačią geriausią išeitį. Linkiu mažiausiose smulkmenose rasti tai, kas pakeltų nuotaiką. 

Nuotrauka: Šiemet ne tik P. Pliuška, bet ir jo įkurta humoro trupė „Molėtuvka“ šventė jubiliejų / LŽNS archyvo nuotr. 

Pranas Pliuška spektaklio metu. Vidutinio amžiaus, vidutinio kūno sudėjimo vyras matomas nuo klubų iki viršugalvio, kūnu kiek pasisukęs į kairę pusę. Jis vilki drabužius, primenančius liaudies kostiumus. Jo marškiniai šviesūs, ilgomis rankovėmis, per liemenį surišti marga austa juosta. Ant krūtinės jis per pečius pasikabinęs nedidelę armoniką, kuria, panašu, groja užfiksuotoje akimirkoje. Vyras labai įsijautęs į vaidmenį, akys nukreiptos į viršų, burna pražiota, antakiai suraukti. Ant galvos Pranas užsidėjęs šiaudinę skrybėlę.