Forumas

Alvydas Valenta, [email protected]

Pusmetis nesibaigiančių kelionių

30 tūkstančių kilometrų po Lietuvą – šitiek per pusę metų nukeliavo naujasis Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) pirmininkas Paulius Kalvelis (P. K.). Vienur keliauta su pavaduotoju Vilmantu Balčikoniu (V. B.), kitur – vienam. Aplankyti visi LASS filialai, LASS steigtos įmonės, įstaigos. Metų pabaigoje „Mūsų žodžio“ redakcija surengė apskritojo stalo pokalbį, kuriame LASS vadovų paprašė pasidalyti kelionių mintimis ir įspūdžiais. 

„MŽ“. Visą šį pusmetį intensyviai važinėjote, susitikinėjote su žmonėmis – ką pamatėte, išgirdote? 

P. K. Kaip sakiau prieš LASS suvažiavimą, vienas pirmųjų mūsų su Vilmantu darbų – aplankyti visus LASS filialus, visas įsteigtas įstaigas ir įmones. Savo pažadą ištesėjome: iki gruodžio vidurio aplankėme visus 49 LASS filialus, visas įmones, LASS pietvakarių, šiaurės rytų, Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centrą. Patikrinome, ką rodo automobilio skaitiklis – iš viso 30 tūkst. kilometrų. Tai trys ketvirtadaliai atstumo aplink Žemę... 

Kelionių tikslas buvo susipažinti su žmonėmis, pamatyti ir pajusti, kokiomis realijomis gyvena mūsų bendruomenė. 

„MŽ“. Pradėkite nuo filialų, nes jie – organizacijos pagrindas. Kokios tos filialų realijos? 

P. K. Pamatėme, kad tarp LASS filialų yra nemažai skirtumų. Pirmiausia skiriasi didmiesčiuose ir mažesniuose miestuose veikiančių filialų narių situacija. Didžiuosiuose miestuose LASS nariai paslaugas gauna lengviau, paprasčiau nei mažesniuose. Čia pirmiausia iškyla transporto klausimas. Žmonės, kurie gyvena keliolika kilometrų nuo filialo, neturi galimybės kada nori į jį atvykti. Rajonuose autobusai paprastai važiuoja retai, du tris kartus per dieną – iš ryto atvažiavęs, į namus žmogus grįžta tik pavakary. Daugeliui tai nepatogu, rudenį ar žiemą reikia grįžti jau prietemoje. Filialo pirmininkas irgi neturi galimybės nuolat lankyti žmones, jeigu reikia, atsivežti juos į filialą. Turime rasti sprendimą, kad filialuose pagal galimybes – kartą per savaitę ar porą kartų per mėnesį – būtų transportas ir kad pirmininkas galėtų aplankyti savo narius, jeigu reikia – atsivežti į filialo patalpas. Nesileisiu į detales, kaip tai ketiname pasiekti. Tai techniniai sprendimai, tačiau transporto poreikis akivaizdus. 

„MŽ“. Turbūt neturėtume sakyti, kad žmonės visiškai nelankomi ir gyvena LASS pamiršti? 

P. K. Aplankomi. Nebuvo pamiršti net per pandemiją. Vienas iš sėkmingų filialo veikimo principų – dirba du žmonės: pirmininkas (mūsų bendruomenės narys) ir socialinis darbuotojas, galintis vairuoti automobilį. Yra filialų, kur pirmininkai patys vairuoja. Čia sunkumų aplankyti žmogų irgi nekyla. Kalbu apie tuos filialus, kur dirba vienas žmogus, turintis regėjimo negalią – čia reikalai sudėtingesni. Neabejotinai didėja degalų išlaidos. Pernai buvo vienokios, šiemet – kitokios. Jau dabar akivaizdu, kad lėšų degalams trūksta, bet tai ne priežastis palikti žmones vienus. 

„MŽ“. Planas – ambicingas! 

P. K. Taip, šiek tiek ambicingas, todėl su regionų centrais jau dabar galvojame, kaip jį įgyvendinti. Antra vertus, situacija, kai reikalinga mūsų pagalba, yra ne visuose filialuose. Dalis tvarkosi visai gerai. 

V. B. Yra atvejų, kai pavėžėjimo paslaugą teikia pati savivaldybė. 

P. K. Daug lemia santykiai su savivalda. Kai kurios savivaldybės teikia pavėžėjimo paslaugą, kai kur skiria papildomą finansavimą, kai kurios neskiria nieko. 

V. B. Aplankiau mažiau filialų nei Paulius. Atkreipiau dėmesį, kad filialai turi skirtingas darbo sąlygas. Vienur veikia dienos ar socialinių paslaugų centruose, reikia renginiui salės – prašom, reikia patalpos užimtumui – yra. Kita dalis filialų įsikūrę butuose, miegamuosiuose rajonuose, veikia beveik „pogrindžio“ sąlygomis. Į ataskaitinį susirinkimą ateina 7–8 žmonės. Kodėl neateina – patalpos mažos, veikla nevyksta. 

„MŽ“. Narių lankymas – tik viena iš filialo veiklos pusių, o daugiau? 

P. K. Nuo šių metų pradžios pasikeitė techninių pagalbos priemonių (TPP) įsigijimo tvarka. Priemones turime įsigyti patys, pateikti dokumentus ir tik tada gauname kompensaciją. Tvarka pažangi, ypač patinkanti jaunimui, bet vyresniems žmonėms ji ne visada patogi. Kai kuriuose filialuose TPP įsigijimas sumažėjo dvigubai. Ne todėl, kad žmonėms nereikia, o dėl to, kad įsigaliojo nauja tvarka, kurią ne visi žmonės ir ne visi pirmininkai iki galo perprato. Techninės pagalbos neįgaliesiems centre atsirado mobiliosios tarnybos, pačios vykstančios pas klientą arba ten, kur jam patogu, bet praktika rodo, kad mūsų filialuose jos lankosi retai. Gal įsibėgės, gal lankysis dažniau, bet kol kas situacija tokia, kokia yra. Sieksime, kad filialuose būtų būtiniausių TPP pavyzdžiai, kad atėjęs į filialą žmogus gautų visą jam reikalingą informaciją – tai paprasčiau, nei jos ieškoti savarankiškai. Taip pat esame pateikę siūlymą, kad pinigai už TPP būtų pervedami pagal išankstinio mokėjimo sąskaitą. Kol kas anksti kalbėti, ar į jį bus atsižvelgta, bet toks siūlymas yra. 

V. B. Turime 49 filialus – yra skirtumų, bet ir daug bendra. Žmonės buriasi, veiklos vyksta. 

„MŽ“. Paklausime kitaip, kuo žmonės nepatenkinti? 

P. K. Konstruktyvi kritika reikalinga, į ją visada įsiklausome. Džiaugiuosi, kad nebuvo negatyvios kritikos ir negatyvių nuotaikų. 

Kiek važinėjome, niekas nepasitiko su nepagrįstais priekaištais ar reikalavimais. Rūpesčių, nusiskundimų yra. Kiek įmanoma, stengiamės į juos įsiklausyti. Viena pirmųjų mūsų išvykų buvo į Mažeikius. Žmonės kėlė akinių kompensavimo klausimą. Pasidomėjus paaiškėjo, kad kompensaciją už akinius – 80 eurų – žmogus gali gauti kartą per dvejus metus. Pavyko inicijuoti susitikimą su sveikatos apsaugos ministru, Valstybine ligonių kasa (VLK) ir sutarti, kad artimiausiu metu bus patvirtinta nauja akinių lęšių kompensavimo tvarka. Numatyta, kad akinių lęšiai bus kompensuojami pagal sudėtingumą: iki +-6 dioptrijų – apie 100 eurų, sudėtingesni – gerokai virš 200 eurų. Bent taip mums pažadėjo VLK atstovai. Tikslios datos, kada tai įvyks, pasakyti negaliu, tikiuosi, kad pavasarį akinių lęšius įsigysime jau pagal naująją tvarką. 

Neseniai žiniasklaidoje nuskambėjo mums itin didelė problema – skirtingas garsinių šviesoforų garsų skleidimas. Teisės aktuose, reglamentuojančiuose šviesoforų įrengimą, paaiškėjo, kad garsai, padedantys regos negalią turintiems asmenims pereiti gatvę, visiškai nereglamentuoti. Čia ir atsiranda skirtumai skirtingose savivaldybėse, nes kiekviena supranta, kaip jai patogiau ar pigiau. 

Susisiekimo ministerijai išsakėme susirūpinimą esama padėtimi. Tikiu, kad per 2023 metus kartu parengsime vieningas garsus skleidžiančių šviesoforų taisykles, kurios bus tokios pačios visoje Lietuvoje. 

„MŽ“. Nuolat iškyla, turbūt iškils ir ateityje, filialų pirmininkų užmokesčio klausimas. Ką galėtumėte jiems pasakyti? 

P. K. Diskusijos dėl pirmininkų darbo užmokesčio vyko ir vyksta, tačiau taikyti vieną modelį visiems – labai sudėtinga. Iš 49 pirmininkų nemaža dalis dirba pagal Užimtumo tarnybos subsidiją. Dalis pirmininkų yra pensinio amžiaus. Keli dirba kituose darbuose, keli yra ne mūsų bendruomenės nariai. Įdarbinti visų 49 filialų pirmininkų LASS neturi galimybės. Tačiau tarkime, kad tokią galimybę turime: įdarbinam visus pirmininkus, valstybės pagalbos neprašome, kas tada išlaikys patalpas – mes patys? Tokios finansinės naštos nepakeltų jokia nevyriausybinė organizacija. Vienas iš galimų modelių: pirmininkas mūsų bendruomenės narys, įdarbinamas per Užimtumo tarnybą, o socialinis darbuotojas atlyginimą gauna dirbdamas paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje projektuose. Tokiu atveju gautume ir lėšų patalpoms išlaikyti – susimokėti už komunalinius mokesčius, ryšio paslaugas. Atskiras klausimas, jeigu filialas nedidelis – tarkime, 20 žmonių – ar reikia dviejų darbuotojų? 

„MŽ“. Prieš porą metų buvo iškilęs filialų jungimo klausimas, bet tuomet tai ir liko tik prielaida. Ką manote apie tai, tapę LASS vadovais? 

P. K. Bent kol kas nieko neketiname naikinti ar dirbtinai jungti. Net ir nedidelis, neveiklus filialas vieną dieną gali imti ir „atgyti“. 2023-ieji bus situacijos įvertinimo ir galimų sprendimų paieškų metai. 

„MŽ“. Prieš rengdamiesi šiam pokalbiui, aptarinėjome galimą aklųjų ir silpnaregių nepritekliaus, skurdo problemą – ar jūsų akimis ji egzistuoja? 

P. K. Iš to, ką pamatėme, darau išvadą, kad didelio skurdo LASS nariai nepatiria. Kad ir ką bekalbėtume, bet visi gauname mažesnes ar didesnes išmokas, neįgalumo pensijas. Yra dirbančių, besiverčiančiųjų individualia veikla. Nors nedidelę, tačiau turime paramos programą labiausiai jos reikalingiems. Filialai padeda ir su maisto produktais. Daugelis yra užmezgę ryšius su „Maisto banku“. Sakydamas, kad LASS nariai nepatiria skurdo, turiu galvoje ne konkrečius atvejus, o tendencijas. Jos yra tokios, kad mūsų žmonės, kol gali, eina, kruta, ką nors užsiaugina prie namų esančiuose daržuose. Šia prasme tiesiog originali yra istorija, kurią išgirdau lankydamasis Švenčionyse. Filialo pirmininkė savo nariams kiekvieną pavasarį nuperka viščiukų. Per vasarą žmonės tuos viščiukus augina, turi užsiėmimą, o rudenį jau ir mėsos ant stalo. Panašių istorijų, ne tik su viščiukais, rastume ne viename filiale. 

„MŽ“. Yra toks senas lietuviškas filmas – „Tas saldus žodis laisvė“. Perfrazuodami jį sakytume: „Tas saldus žodis akreditacija...“ 

P. K. Taip, socialines paslaugas teikiančios įmonės, norėdamos gauti nuo kitų metų finansavimą, turi akredituotis. Žmonės sunerimę, ar gaus paslaugas, neaiškumų iškyla ir pačioms įstaigoms, nes savivaldybės akreditaciją ir su ja susijusius procesus supranta ir aiškina nevienodai. Tačiau kalbant apibendrintai, man ši situacija primena kitą: prieš dešimt metų socialinių paslaugų bendruomenėje projektus vykdė LASS, tada perdavė savivaldybėms – griebėmės už galvų – kas dabar bus? Neįvyko nieko baisaus, išmokome dirbti kitaip, rašyti projektus. Kažkas panašaus bus ir dabar. Žmonės kaip gavo paslaugas, taip ir gaus, šiek tiek keisis dokumentacija, paslaugų įforminimas, bet pačios paslaugos ir toliau bus teikiamos. Akredituotis turės ne LASS filialai, o LASS pietvakarių, šiaurės rytų bei Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centrai. Nenoriu spėlioti, bet gali būti, kad tam tikrais atvejais lėšų galime gauti net daugiau, nei gauname dabar. 

„MŽ“. Kodėl taip manote? 

P. K. Kad akredituotųsi, socialines paslaugas teikiančios įstaigos turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Ne paslaptis, kad kai kurios įstaigos šių reikalavimų neatitinka arba atitinka tik iš dalies, o LASS pozicijos visada buvo tvirtos – turime patalpas, kuriose galime teikti paslaugas, darbuotojus. Darbuotojai turi reikalingas kompetencijas. Daugelyje savivaldybių LASS kaip partnerio patikimumas nekelia abejonių. 

„MŽ“. Iki šiol kalbėjome tik apie filialus, tačiau savo kelionių metu aplankėte ir LASS įmones bei įstaigas – kokios jose vyrauja nuotaikos? 

P. K. Nuo ateinančių metų neliks socialinių įmonių, bet lengvatos niekur nedings. Kiekvienas dirbantis asmuo su negalia turės savo krepšelį, kuris keliaus kartu su juo. Žinoma, iššūkių yra. Vien geopolitinė situacija verčia ieškoti naujų rinkų, naujų gaminių. Rusija, Baltarusija jau nebegali būti partnerėmis – mūsų įmonės į jas tiekdavo dalį produkcijos. Žmonės mažiau įsigyja baldų, o tai atsiliepia „Regsedos“ darbui. Nepaisant to, visos trys LASS įmonės tebedirba. Ieškojimų kelyje yra Šiaulių „Aksida“. Tikiu, kad ši įmonė ras vietą labai konkurencingoje ir besikeičiančioje rinkoje. 

Kalbėdami apie kitas LASS gyvenimo realijas, pirmiausia norime nuraminti žmones, kad tikrai nežadame parduoti „Zelvos“ poilsiavietės. Kuriame scenarijus, kaip ją atgaivinti, padaryti veikiančia visus metus ar bent didesnę jų dalį. Planuose jau yra vienas naujas namelis, kuriame žmonės galėtų gyventi ne tik vasarą, bet ir žiemą. 

V. B. Svarbiausia sėkmingo darbo prielaida – visi esame komanda! Važinėdami po Lietuvą tuo dar kartą galėjome įsitikinti. Norėčiau visiems mums palinkėti, kad ir toliau vieni kitus girdėtume – liktume komanda. 

„MŽ“. Ačiū už pokalbį.