Kasdienybės iššūkiai

Autoriaus nuotraukaAustėja Pečiurienė

Neįžiūri – tavo bėda?


 

Visiems gana įprasta, kad minint Pasaulinę baltosios lazdelės dieną, spalio 15 dieną visuomenė sutelkia dėmesį į aklųjų ir silpnaregių problemas, domisi jų gyvenimo būdu. Deja, dažnai tik momentiniu dėmesiu šis rūpestis ir pasibaigia, todėl šio mėnesio diskusijoje apie iššūkius norime pakalbėti apie per mažas raides, skaičius ir ženklus viešosiose vietose, ant gaminių ir kitur. Šią bėdą gana lengva ir nebrangu ištaisyti, bet norint tai padaryti reikia atkreipti visuomenės dėmesį ir paaiškinti savo patirtis. Juk supratimas ir pokytis atsiranda iš žinojimo. Mūsų bendruomenės narių pasiteiravome, su kokiomis situacijomis, susijusiomis su per mažu raidžių šriftu, jie susiduria dažniausiai? Kokiose įstaigose? Kaip išsisuka? Kaip prisitaiko? Kaip jaučiasi dėl to? Ko labiausiai trūksta situacijai išspręsti? 

 

Deividas (34 metai) 

Ironiška, bet su opia problema ir gal net abejingumu dėl mažų raidžių esu susidūręs LSMUL Kauno klinikų Akių ligų klinikoje. Tai specializuota gydymo vieta, kur praktiškai didžioji dalis joje besilankančių žmonių yra su regėjimo sutrikimu, tačiau atėjęs turi „išsimušti“ laukimo talonėlį, ant kurio tekstas ir skaičiai parašyti raudona spalva. Su mano akių liga tos spalvos išvis nematau, jau geriau būtų juoda spalva. Toks neįsijautimas labai pykdo. Pasiteisinimas, kad įstaiga gali nesuvokti silpnaregio poreikių, irgi atrodo nelogiškas, nes būtent tokių kaip mano sveikatos problemomis čia rūpinamasi. Daugeliu atvejų čia už mus geriau žino, su kokiomis ligomis, kaip matoma aplinka, todėl itin keista, kad administracija į tai žiūri atsainiai. 

Panaši situacija ir bankuose. Gauni laukimo talonėlį (tiesa, bent raidžių spalva būna juoda) ir po to dar turi įžiūrėti, kas parašyta ekranuose (neretai taip pat raudona spalva), kurių kabėjimo aukštis paprastai nebūna patogus. Visi šie trukdžiai lemia, kad norint nueiti tiek į kliniką, tiek į banką, reikia derintis prie palydovo laiko ir vengti eiti vienam. Kitu atveju gali kilti daug nepatogumų ar net nesusipratimų... Tačiau remdamasis savo patirtimi galiu pasiūlyti net kelis minėtų problemų sprendimo būdus. Pirmas ir bene paprasčiausias – lentelės. Balta lentelė su juodu užrašu prie kabineto, kainos vietoje parduotuvėje, eilėje banke – yra labai gerai. Tuomet galiu telefonu nusifotografuoti ją ir prisiartinti užrašą ekrane, aiškiai pamatyti tekstą ar ženklą. Antras būdas – teksto įgarsinimas. Aišku, tai brangiau, bet labai efektinga tiek silpnaregiui, tiek aklajam. 

Visur kitur puikiai susitvarkau ir džiaugiuosi, kad išmanusis telefonas palengvina gyvenimą. Fotoaparatu tiek namų adresus, tiek kainas, tiek produktų sudėtis galiu prisiartinti. Kelionėms naudoju mobiliąją programėlę „Transporto balsas“, kuri įvardija kryptis ir stoteles. 

 

Agnė (23 metai) 

Esu klinikinės sveikatos psichologijos magistrantūros studentė. Nors studijų informaciją stengiamasi pritaikyti neįgaliesiems, tačiau pasitaiko kurioziškų situacijų, kai norima kaip geriau, bet išeina kaip visada. Kartą atsidarau normalų PDF failą su įprastiniu tekstu, paleidžiu programą, kad ši skaitytų tekstą, o ji man sako hieroglifus. Akimirką nesuprantu, kas vyksta. Peržvelgiu dokumentą, o ant jo, nors ir pritaikyto neįgaliesiems, siekdama apsaugoti autorines teises dėstytoja uždėjo kopijavimo bloką. Tokio teksto, kaip ir skenuoto nuo knygos, įgarsinimo programa negeba nuskaityti. Teko ilgai pavargti, kol pavyko išspręsti problemą iššifruojant failą ir paverčiant nuskaitomu įgarsinimo programai. 

Nuotykių taip pat nutinka ir viešajame transporte. Kaune mes naudojamės mobiliąja programėle „Žiogas“, kurioje esančius elektroninius bilietus kaskart įlipus į autobusą ar troleibusą reikia pažymėti suvedus skaičių kodą arba nuskaičius QR kodą. Įprastai įlipant prie priekinių durų būna to maršruto lipdukas su abiem kodais. Tai aš vis taikausi nuskenuoti QR, kad nereikėtų daug žvalgytis ir stengtis įžiūrėti skaičių, nes tam nėra laiko, kai lipi su srautu žmonių. Tačiau vieną kartą lipduko su kodais įprastinėje vietoje nebuvo. Įlipu – prie vairuotojo tik miniatiūrinis lipdukas su kodais, priklijuotas šalia daug kitokių lipdukų. Paklausiu vairuotojo kodo, šis tik baksteli pirštu į šalia esantį miniatiūrinį kodų lipduką ir sumurma stebėdamasis: „Ką, nematai?“ Man lieka tik paantrinti jam, kad nematau ir nieko nepešus eiti sėsti. Aišku, kaip tyčia įlipa kontrolė, kuriai irgi teko aiškinti, kad didelio lipduko įlipant į autobusą nėra, man pačiai rasti ir įžiūrėti kodą ar pataikyti nuskenuoti ant miniatiūrinių lipdukų, esančių autobuso viduje, nėra galimybės dėl negalios, o vairuotojas neturi laiko man suteikti garsinę pagalbą. 

Kaip siūlyčiau taisyti šias situacijas? Pirmu atveju, dėstytojai, atsižvelgdami, kad turi neregį ar silpnaregį studentą, gali jo paklausti, kokiu būdu jis skaitys dokumentą. Jei toks studentas naudos įgarsinimo programą, reiktų jam pateikti kuo mažiau modifikuotą PDF failą. Antru atveju, idealu būtų, jei visuose autobusuose ir troleibusuose lipdukai (didelės versijos) būtų užklijuoti tose pačiose vietose. Dabar, deja, dažniausiai tenka laukti autobuso, nes juose lipdukus beveik visada randu daugmaž tose pačiose vietose, o troleibusuose vis skiriasi jų išdėstymas. Ypač, jei tenka įlipti per vidurines duris, todėl vengiu troleibusų ir nors ilgiau užtrunka, laukiu autobuso. 

 

Daiva (60 metų) 

Kur benueitum – į „Sodrą“, neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą ar į kliniką – visur pasižymi talonėlį su eilės numeriu ir turi žiūrėti į televizorių, kuris kabo palubėje. Nesimato, nes reikia per toli žiūrėti. Vis pagalvoju, kodėl jie negalėtų būti pakabinti žmogaus lygyje arba ne aukščiau nei 2 metrų aukštyje? Dar opesnė ši problema Vilniaus oro uoste. Televizoriai ne tik labai aukštai, bet ir eilutės tokios smulkios, kad net gerai matantis asmuo turi įtempti akis, kad pamatytų, ką reikia. Kadangi ten dar ir daug spalvų bei dažnai keičiasi tekstas, man praktiškai matosi tik mirguliavimas. Blogiausias variantas mėlynos ir raudonos spalvų deriniai. Gerai, kad aš moteris drąsi – paklausiu personalo. Bet štai, kai skridau iš Rygos oro uosto, ten galėjau užrašus pamatyti be paklausimo, nes ekranas įrengtas žemiau, maždaug žmogaus akių lygyje. 

Vaistų informaciniai lapeliai ir etiketės yra tikras mano kasdienybės siaubas! Juos perskaityti bandau su didinamuoju stiklu ir tai labai keblu įskaityti. Tikrai būna atvejų, kad taip ir neįskaitau. Tuomet numoju ranka. Vadovaujuosi gydytojos ar vaistininkės rekomendacijomis ir tiek. 

Geriausia situacija – pramoninėse parduotuvėse, tik pradarei duris ir konsultantas šalia. Nereikia vargintis skaityti. Jie suinteresuoti parduoti, todėl viską žodžiu susako, o štai maisto prekių parduotuvėse visokių komentarų galima sulaukti: „Negi nematai?“, „Va, parašyta“, „Pažiūrėk ten ir sužinosi“. Tačiau aš nelinkusi į tai kreipti dėmesio ir tiesiog rodau į produktą, kurio noriu. Žmogus pripranti ir prisitaikai, nes vis pasitaiko kokių mažmožių. Pavyzdžiui, autobuse sunku įžiūrėti elektroninio bilieto likutį, nes jis rašomas mažame tamsiame ekraniuke, bet kai likutis nepakankamas keliauti toliau, aparatas sucypsi ir pasipildai bilietą daug nesigilindama. 

Man blogiausia, kai ant pėsčiųjų ar net specializuoto neregių tako palieka paspirtukus, kurie pajudinti ar dar blogiau – užkliuvus ant jų, ima labai šaižiai cypti. Ant paspirtukų nebūna jokio teksto, tik tas skenuojamas kodukas, todėl neaišku, kaip jį išjungti. Telefoną sunku junginėti, nes silpnaregio ar neregio klausa labai jautri ir girdint tokį įkyrų garsą sunku koordinuotis. Tuo labiau, jei parkritai ant to paspirtuko, susižeidei ar užsigavai. Turėtų būti jo koks staigus išjungimas balsu ar didelis mygtukas, kad bent neklyktų ir būtų galima ramiai atsistoti. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]

 

Spaudos, radio ir televizijos rėmimo fondas remia rubriką