Forumas

Alvydas Valenta, [email protected]

Atvira darbo rinka ir mūsų negalios (tęsinys)

Praeitame „Mūsų žodžio“ numeryje vėl ėmėmės aklųjų ir silpnaregių užimtumo temos. Sakome „vėl“, nes prie šios temos grįžtame nuolat ir grįšime, ko gera, dar ne kartą. Nedaugžodžiaudami apie bendrą neįgaliųjų užimtumo situaciją Lietuvoje, apie dirbančio žmogaus finansinę laisvę, aukštesnę savivertę, imame, anot gerai žinomos patarlės, jautį už ragų... 

SOPA 

Socialinio įdarbinimo agentūra SOPA veikia nuo 2006 metų. Su jos įkūrėja ir vadove Jurgita Kupryte neįgaliųjų įdarbinimo reikalus plačiau aptarėme 2020 m. 1-ame „Mūsų žodžio“ numeryje. Priminsime, kad SOPA tuomet padėjo susirasti darbą keliems neregiams – Tautvydui, Nerijui. Kaip pasikeitė situacija atviroje darbo rinkoje per pastaruosius dvejus trejus metus, apytikriai nuo pandemijos pradžios? 

J. Kuprytė. „Pasikeitė pati darbo rinka. Visi suprato, kad daug darbų galima atlikti nuotoliu. Darbdaviai lanksčiau pradėjo taikyti hibridinį darbo modelį, kai dalį užduočių galima atlikti namuose, dalį – įstaigoje. Daugelis įmonių nuotolinį ar hibridinį darbą taiko ir pandemijai pasibaigus. Kartu išaugo reikalavimai darbuotojams, ateinantiems į darbo rinką. Lygiai taip, kaip turi mokėti rašyti, žmogus turi mokėti naudotis pagrindinėmis kompiuterio programomis – „Wordu“, „Outlocku“, „Zoomu“, „Teams“ ir kitomis. Darbo pokalbiai irgi dažnai vyksta nuotoliu. Yra nuoroda, žmogus pats turi prisijungti, susireguliuoti mikrofoną, kamerą. Taigi darbas tampa vis labiau įmanomas nuotoliu, tačiau kartu skaitmeninio raštingumo reikalavimai auga. Yra negalią turinčių žmonių, negalinčių išeiti iš namų, bet galinčių dirbti. Supratimas, kad tai visiškai įmanoma, iš darbdavių pusės atsiranda vis dažniau. Klausimas, kiek negalią turintis žmogus iš tiesų gali dirbti nuotoliu?“ 

Anot pašnekovės, kompiuterių programos keičiasi labai greitai, atsinaujina bent kartą per metus. Galima sakyti, kad žmogus bent kartą per metus irgi turėtų atsinaujinti. Neužtenka namuose turėti 2016 ar 2017 m. įsigytą kompiuterį ir penkerių metų senumo programinę įrangą. Buitinėje aplinkoje šito gali visiškai pakakti, bet pradėjus dirbti dažnai paaiškėja, kad nepakanka. Tai, kas darbdaviams yra bazinės žinios, darbuotojams jau aukštesnis lygis. Kalbai pakrypus apie neregius ir silpnaregius, J. Kuprytė neslėpė: visų darbo su ekrano skaitymo ir didinimo programomis niuansų ji nežinanti, bet ir čia žinias reikia nuolat atnaujinti. Iš pretendentų dažnai reikalaujama, kad raštu ir žodžiu galėtų bendrauti anglų kalba. Neįgalieji ir čia ne visada atitinka reikalavimus. Kalbą tarsi supranta, bet ja bendrauti, tvarkyti įmonės reikalų neįstengia. 

„Anksčiau labiau orientavomės į žmones, – pasakoja agentūros vadovė, – ruošdavome, kaip prisistatyti darbdaviui. Dabar daug dėmesio skiriame bendradarbiavimui su įmonėmis, organizacijomis. Žiūrime konkrečiai, kaip elgtis kiekvienu atveju, galbūt iš pradžių mažiau užduočių, gal reikia daugiau laiko, kol neįgalusis įvaldys reikalingas programas. Darbdaviai reaguoja skirtingai: vieni supranta, taiko politiką „žingsnis po žingsnio“, kiti ieško tokių darbuotojų, kokių šiuo metu jiems reikia. Daug lemia įmonės darbo kultūra, tradicijos, valdymo procesai. Būna taip, kad įdarbinti neįgalųjį nori personalo specialistas, bet nelabai nori įmonės vadovas. Kitais atvejais nori vadovas – tada sprendimai gali būti lankstesni, įvairesni.“ 

SOPA jau nebe pirmi metai vykdo iniciatyvą „DUOday“, lietuviškai ją galėtume vadinti darbo šešėliavimu. Tai diena, kai įmonės bei organizacijos atveria duris žmonėms su negalia. Neįgalusis ir įmonės darbuotojas šią darbo dieną praleidžia kartu, sudaro duetą – išbando įprastas darbuotojų užduotis, dalyvauja susitikimuose, bendrauja su kolegomis. Šiais metais „DUOday“ SOPA rengė 12-oje Lietuvos miestų. Patirtis parodė, kad tai visai neblogas būdas organizacijoms pasitikrinti savo nuostatas, įvairovės politiką, o patiems neįgaliesiems suprasti, kokių reikia gebėjimų. Organizacijos buvo labai skirtingos, nuo bankų, telekomunikacijos bendrovių iki gėlių salonų. „Šiemet padėjome susirasti darbą Erikui. Dirba buhalterines paslaugas teikiančioje įmonėje. Yra užsiregistravusi dar viena silpnaregė, bet su ja aktyviai kol kas nedirbame“, – pasakojimą baigia J. Kuprytė. 

Broliai programuotojai 

Paulius ir Vytautas Lėveriai – broliai dvyniai. Kol buvo jaunesni, mokytojai, kultūros renginių organizatoriai juokaudavo, kad sunku atskirti, kuris iš jų Paulius, o kuris Vytautas. Broliai tikrai labai panašūs tiek savo pomėgiais, tiek profesiniais interesais. Abu studijuoja, abu ketvirtakursiai, Paulius – Vilniaus Gedimino technikos universitete (VILNIUS TECH), Vytautas – Vilniaus universitete (VU). Abu programuotojai! Abu nuo šių metų pavasario pradėjo dirbti. Kol kas – sėkmingai! 

Paulius. „Nuo balandžio vidurio dirbu pagal specialybę – programuotoju. Nedidelėje informacinių technologijų įmonėje, pavadinimas nespecialistams nieko nesakys, todėl jo čia ir neminiu. Po antro ir po trečio kurso programuotojams reikia atlikti praktiką įmonėje. Nuo praėjusių metų gruodžio pasižvalgydavau po darbo pasiūlymų portalus. Bandydavau ieškoti. Radau pasiūlymą, nusiunčiau CV, įmonė atsiuntė užduotį – atlikau. Toliau – darbo pokalbis. Viskas šiek tiek užtruko, kol įmonė išsiaiškino Užimtumo tarnybos mokamos subsidijos sąlygas, mano paties galimybes. O tada pradėjau dirbti ir sėkmingai dirbu iki šiol.“ 

Įmonė į Pauliaus negalią pažiūrėjo geranoriškai: „Niekada neturėjome tokio darbuotojo, pabandom!“ Iš pradžių neregys programuotojas daugiau dirbo įmonės patalpose, dabar – įvairiai: tris dienas iš namų, dvi įstaigoje. Įmonės vadovai į šį reikalą žiūri lanksčiai. Pauliaus įmonė bendradarbiauja su viena Vokietijos įmone, užsiimančia automobilių detalių remontu. Įmonė samdo Lietuvos programuotojus sukurti intranetą – vidinį darbuotojų puslapį. Paulius taip pat prisideda prie šio projekto įgyvendinimo. 

Paklaustas apie darbo aplinką, neregio programuotojo galimybes, Paulius nedaugžodžiauja: „Regintis žmogus ateina ir pradeda dirbti vos ne pirmą dieną. Nematančiam, kad rastų alternatyvą, kai kada prireikia kelių dienų. Nesuderinamumų atsiranda, bet vienokiu ar kitokiu būdu sprendimą rasti galima. Bent jau iki šiol pavykdavo!“ 

Vytautas. „Abu su Pauliumi esame ketvirtakursiai. Paskutiniai metai – gana įtempti. Kursinis ir bakalauro darbai, praktika. Nepaisant to, pradėjau dirbti, kol kas darbą ir studijas suderinu. Bendra tendencija buvo tokia, kad apie 70–80 proc. draugų, jau mokydamiesi trečiame kurse, dirbo. Nuo praėjusių metų pabaigos pradėjau apie darbą galvoti ir pats. Prieš pat Kalėdas vienas kurso draugas lyg tarp kitko pasakė radęs skelbimą, kad įmonė studentams siūlo atlikti darbo praktiką. Susidomėjau. IT rinkoje paprastai būna taip: kokioje nors įmonėje atlieki praktiką, jeigu gerai užsirekomenduoji, didelė tikimybė, kad joje liksi dirbti ir jai pasibaigus. Tiesą pasakius, suradau ne tą skelbimą, apie kurį kalbėjo draugas ir savo CV nusiunčiau kitu adresu, bet viskas išėjo į gera. Dirbu tarptautinėje įmonėje CGI, įmonės būstinė Kanadoje. Darbo atrankos specialistai, sužinoję, kad nematau, iš pradžių gal truputį pasimetė, bet labai greitai susiorientavo. „Esame tarptautinė įmonė, siekiame įvairovės, norime pabandyti, ar mūsų darbo aplinka tinka neregiams?“ 

Pirmiausia reikėjo išsiaiškinti, ar prieinama įmonės naudojama programinė įranga, visa informacinė aplinka. Apie porą savaičių Vytautas ir būsimi darbdaviai intensyviai testavo įvairias programas, būsimo darbo įrankius. Įmonė dirba draudimo srityje, todėl labai svarbu nepažeisti saugumo reikalavimų. Net naudojant akliesiems skirtą ekrano skaitymo programą, iškilo klausimas, ar ji nepažeidžia šių reikalavimų? Greitai už saugumą atsakingi įmonės darbuotojai įsitikino, kad nepažeidžia. Vasarį Vytautas startavo kaip praktikantas, o praktikai pasibaigus liko dirbti toliau. Po kiek laiko jam pasiūlyta pereiti į kitą, neregiui programuotojui parankesnį skyrių. 

Vytautas pasakoja, kad kalbant labai apibendrintai, visą programuotojų darbą galima padalyti į dvi dalis: matoma ir nematoma pusė. Matoma pusė – tinklalapio išvaizda, stilius, spalvos, sąsajos patrauklumas, funkcionalumas. Nematoma pusė – sklandus sistemos veikimas ir visa kita. Iš pradžių jis dirbo skyriuje, kuris užsiima matoma įmonės kuriamų produktų puse, dabar dirba prie nematomos. Vytautas, priešingai nei brolis, didesnę laiko dalį dirba iš namų. „Pauliui labiau patinka įstaigoje, o man namuose – nesibaigiančios diskusijos! Iš ryto ramiai atsikeli, užsikaiti kavos, puodukas ant stalo, o pats dirbi.“ 

Apie programuotojo darbą Vytautas kalba panašiai kaip ir brolis: „Užtruko laiko, kol įgudau dirbti su įmonės naudojamomis programomis ir informacinėmis sistemomis. Daug priklauso nuo projekto, prie kurio dirbi. Yra keletas įrankių, kuriuos naudoja kolegos, bet aš jų naudoti negaliu. Ieškau alternatyvų. Rasti ne visada būna lengva, kartais vienas ar kitas įrankis prieinamas tik iš dalies, tačiau, norint ir ieškant alternatyvą surasti galima.“ 

Kada būsimam darbdaviui pasakyti apie savo negalią? Tiek Paulius, tiek Vytautas, siųsdami CV, apie ją neužsiminė. Pasakė tik pokalbio metu. Ar ši strategija teisinga – brolių atveju ji pasiteisino. Abu broliai neslepia, ieškant darbo teko nuryti ir karčių piliulių. Nusiunti CV, įvyksta darbo pokalbis, viskas lyg ir gerai, tuoj tuoj pradėsi dirbti – paskutinę minutę darbdavio atstovas paskambina ir suranda priežastį pasakyti „ne“. Tačiau kalbant apibendrintai, informatikai yra empatiški, atviri, smalsūs, nebijantys iššūkių ir neįprastų sprendimų. Taip pat ir draugiški žmonės! 

Vytautas. „Rudenį dalyvavau įmonės komandos „susilipdymo“ žygyje. Ėjome palei Nerį, apie 20 kilometrų. Trasa buvo tikrai nelengva, šakos, pakilimai, nusileidimai. Kur reikėdavo, pavesdavo, padėdavo, tačiau bendrai paėmus laikė visateisiu komandos nariu. Viskas praėjo labai sklandžiai, įspūdžiai kuo geriausi.“ 

Paulius. „Šią vasarą beveik dvi savaites kaip mūsų įmonės komandos narys ilsėjausi ir dirbau Vokietijoje, Citau mieste. Priežastis susirinkti visiems darbuotojams ir partneriams – įmonės, su kuria bendradarbiaujame, vasaros šventė. Tačiau šventė vyko tik savaitgalį, o toliau devynias dienas intensyviai dirbome, kartais daugiau, nei trunka oficiali darbo diena. Vakarais pramogavome, rengėme bendras vakarienes. Buvo išvyka į kalnus. Su visais ėjau ir aš. Iš Lietuvos skridome projekte dalyvaujanti komanda. Iš pradžių jaudinausi, kaip čia viskas vyks, kaip svetimoje vietoje susiorientuosiu, dirbsiu? Viskas vyko labai sklandžiai, taip pat ir pramogaujant, keliaujant. Kai reikėdavo pagalbos, visada kas nors padėdavo. Taip pat ir einant į kalnus. Po kelionės į Vokietiją galutinai supratau, kad esu įmonės komandos narys.“ 

Erikas 

„Keturiolika metų dirbau įmonėje „Liregus“, – pasakoja vilnietis Erikas Saliuta. – Apie „Liregus“ negaliu pasakyti nieko bloga, bet kiek galima užsibūti vienoje vietoje? Esu dar jaunas žmogus, norėjau pabandyti kažką kita.“ 

Erikas atviras: ryžtis permainoms paskatino ne tik subjektyvūs norai, bet ir objektyvios aplinkybės. Praeitų metų pabaigoje pablogėjo sveikata, teko imti nedarbingumą. Po nedarbingumo į įmonę nebegrįžo. Kreipėsi į Užimtumo tarnybą, jau minėtą agentūrą SOPA. Paklaustas, kaip įsivaizduoja savo darbą, atsakė, kad galėtų būti darbas „su skambučiais“. Antra vertus, iškart pradėti dirbti dideliame skambučių centre baiminosi: „Buvome nuvykę į Lietuvos pašto skambučių centrą, bet neišdrįsau. Pabijojau, kad neužteks patirties.“ 

Netrukus vilniečiui buvo pasiūlytas darbas nedidelėje buhalterinėje įmonėje – kaip ir norėjo, dirbti „su skambučiais“. Jis skambina potencialiems klientams ir siūlo įmonės paslaugas. „Gaunu galimų klientų telefonų numerius. Paskambinu, prisistatau, pasiūlau įmonės paslaugas. Jeigu nereikia – ačiū, viso gero. Jeigu sudomina, siunčiu verslo pasiūlymą. Dirbu pramaišiui – porą dienų įstaigoje, tris namuose arba atvirkščiai. Kiek per dieną padarau skambučių, neskaičiavau. Pradedu skambinti nuo 9 valandos ryto ir iki 17 valandos vakaro. Manau, šimtui klientų paskambinu“, – pasakoja Erikas. 

Erikas savo darbe naudoja telefoną ir nešiojamąjį kompiuterį. Klientų duomenis pildo programoje „Exel“. Papildomai mokytis, kaip naudotis programa, neprireikė – anot jo paties, viskas panašiai kaip „Worde“. 

Pradėjus dirbti atviroje rinkoje, Eriko teigimu, pasikeitė ne tik darbo pobūdis, sąlygos – nereikia kiekvieną rytą jau pusę septynių būti įmonėje, – bet, svarbiausia – išaugo pasitikėjimas savimi. „Dirbdamas socialinėje įmonėje, ilgą laiką maniau, kad daugiau nieko negaliu, paaiškėjo, kad galiu! Kai pirmą kartą kalbėjau su būsimu darbdaviu, šis paklausė, ar turiu patirties skambinti klientams. Atsakiau, kad neturiu, kad visą laiką dirbau aklųjų įmonėje, prie staklių. Pokalbio metu tas pats darbdavys sako: „Taigi turi patirties, moki bendrauti.“ Gal tikrai moku ir galiu daugiau, nei iki šiol maniau?“