Redakcijos skiltis

 

 


 

Nuotraukoje Ginta Čingaitė-KiznienėĮ pabaigą einąs ruduo, kaip ir priklauso, derlingas įvykių. Vieni jų daugiau susiję su mūsų organizacijos veikla – su vadovybės kaita ir jų idėjų sujudinta kasdienybe, su gražia nuveiktų darbų apskaita ir įsivertinimu – filialų ataskaitiniais susirinkimais, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) tęsiamais renginiais, susitikimais ir naujais planais, kuriamais projektais. Socialinės politikos sferoje ir mūsų bendruomenės mintyse diskusijų orą nemažai drebina svarbūs, kiekvieną filialą paliesiantys pokyčiai dėl socialinių paslaugų akreditacijos, taip pat ir planuojami pokyčiai dėl darbingumo, dalyvumo nustatymo. Žurnale stengiamės perteikti tiek jūsų šiandienius pasvarstymus, susirūpinimą socialine politika, tiek ir geras, įkvepiančias ar pamokančias gyvenimo istorijas, dažniau už prirašytų dokumentų naštą liudijančias, kad įmanoma. Tarp žmonių įmanoma surasti išeitį, išsiaiškinti, sulaukti pagalbos ar kitam tokia tapti. Šiame numeryje skaitykite bent keletą tokių istorijų – apie pagalbą įsidarbinant, žmogiškuosius sunkios ligos – diabeto – išbandymus ir pamokas, apie kelis dešimtmečius su Vilkpėdės žmonėmis pasidalytą Algimanto gyvenimą. Turbūt bendras tikslas – rūpestis kitu – ir yra kiekvienos bendruomenės stiprybė. 

Jei paklausčiau, kokia stiprybe Jums yra (ar nėra) tapusi LASS, greičiausiai, kad kiekvienas atsakytumėte skirtingai. Galbūt vienam tai tik formali narystė ir darbo būdas, kitas su kibirkštėle balse paminėtų „draugiją“ ar užsimezgusią bičiulystę „kombinate“, nesuskaičiuojamų kelionių nuotykius, smagius mokyklos draugų susibūrimus, rudeninį krosą ar pavykusią šachmatų partiją, pirmąsias bibliotekas ir knygas akliesiems, o gal prisimintų daugybę valandų, ansamblyje nuvilnijusių daina ir šokio ritmu. Dar kiti, neabejoju, primintų apie čia, bendruomenėje, atgautą viltį ir realią paramą pradėti gyvenimą iš naujo, jau kitaip. O tai yra daugiau, negu kartais galima aprašyti. 

Pasitinkant kasmet gruodžio 3-iąją minimą Tarptautinę neįgaliųjų dieną, raginu nepamiršti ir dėkingumo. Ne kaip mandagios padėkos, o kaip gėrio sąlygos, kuri padeda suvokti, kaip gausiai esame apdovanoti. 

Ginta Čingaitė-Kiznienė 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]