Ir kūnui, ir sielai

Dovilė Zuozaitė-Veteikienė, [email protected]

Rampos šviesoje

Dažnam iš mūsų laisvalaikis neatsiejamas nuo renginių, spektaklių ir koncertų. O štai silpnaregė Zita Klibavičienė neįsivaizduoja savo gyvenimo be scenos, kurioje nuo vaikystės jaučiasi it žuvis vandeny. Moteris yra ilgametė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) kultūros darbuotoja, skaitovė, koncertų vedėja, dramos būrelio „Aira“ vadovė, žmogus, kuris visuomet pilnas idėjų, gyvenimo džiaugsmo, ko besiimtų. 

Rodos, sceninės krypties profesija neregiui ar silpnaregiui nėra pati palankiausia, tačiau Zitos gabumai jau nuo vaikystės diktavo ateities kelią. Mergaitė pirmąją klasę baigė gimtuosiuose Biržuose, bet dėl regėjimo teko išvyki mokytis į Kauno aklųjų institutą. „Ši mokykla yra mano teatrinės, sceninės patirties lopšys. Čia būdavo klasės valandėlės, per jas skaitydavome tekstukus. Aš vaikas buvau drąsus, tad turėjau kur pasireikšti. Vėliau atsirado dramos rateliai, pati išsirinkdavau, kokias ištraukas skaityti. Pirmoji mokytoja, kuri mane drąsino ir ruošė, buvo Aldona Baltramiejūnienė. Puikiai pamenu ir pirmąją inscenizaciją, skirtą S. Nėriai, tuomet buvau penktokė“, – prisimena Z. Klibavičienė. 

Tačiau mergina neapsiribojo vien mokyklos renginiais. Nors direktorius ir draudė, ji slapčia buvo išlėkusi į skaitovų konkursą mieste ir jį laimėjo. Nuo to karto nebekilo abejonių, kad merginos ateitis – tik scena. Tačiau atėjus laikui rinktis profesiją, Zita susvyravo: „Jei ne prastas regėjimas, būčiau pasirinkusi mediciną. Tad pradėjau mąstyti apie šiai sričiai artimą masažuotojos darbą. Kai sužinojo aplinkiniai, puolė atkalbinėti. Dar labai svajojau apie dizainą, iki šiol mėgstu puoštis, derinti rūbus. Tai atėję iš vaikystės, nes mama buvo tautodailininkė, turiu net jos prieš 40 metų megztą lininę suknelę, branginu ją ir kartais pasipuošiu.“ 

Po mokyklos Zita pirmus metus niekur nestojo, persikėlė gyventi į Vilnių, pradėjo dirbti Lietuvos aklųjų draugijos (LAD) Vilniaus tarprajoniniuose kultūros namuose. Po metų darbo ji aiškiai suprato, kad liks meno srityje ir pasirinko režisūros, klubinių renginių vedimo studijas Vilniaus kultūros mokykloje (dabartinėje Vilniaus kolegijoje). Kartą į paskaitas atvyko darbuotojas iš Lietuvos radijo, ieškojo tinkamų balsų vaikų laidoms. Išsirinko keturias merginas, tarp kurių buvo ir Zita. Prasidėjo nepaprastai įdomus darbas. Vaikų valandėlėse ji skaitydavo paruoštus teminius tekstus, vaikų laiškus. Dėl regėjimo didelių rūpesčių nekildavo, nes tekstai būdavo parengti didesniu šriftu visiems. Prie mikrofono Zita sėsdavo anksti ryte – 6.45 val. jau reikėjo būti apšilusiai balsą, susipažinusiai su tekstu, jį susikirčiavus. Po darbo radijuje Zita iš karto lėkdavo į paskaitas, o po jų vakare dar laukdavo choro repeticijos, kiti mėgstami užsiėmimai. 

Šiame veiklų sūkuryje greitai prabėgo keleri studijų metai, o po jų laukė paskyrimas į Kauną. Gražiai sutapo, kad iš šio miesto buvo ir Zitos sutikta gyvenimo meilė, tad ji persikėlė gyventi į laikinąją sostinę. Čia netrukus pradėjo dirbti LASS įmonės bendrabučio auklėtoja. Zita pasakojo: „Tuo metu prižiūrėjau ne tik tvarką ir švarą, bet buvau atsakinga ir už renginius. Taip susibendravau su visais, kas tik tame bendrabutyje gyveno, dirbo. Pas mane dažnai ateidavo žmonės patarimo, išsikalbėti. Tad pradėjau galvoti apie antrą specialybę – tiflopedagogiką.“ 

Šią idėją Zitai netrukus pavyko įgyvendinti. Neakivaizdines studijas pasirinko ir keletas jos bičiulių iš Kauno, visi draugiškai važinėjo į paskaitas Šiauliuose. Atėjus praktikos laikui, Zita buvo paskirta į Kauno aklųjų mokyklą. Per ją mergina suprato, kad vis tik mielesnė yra meno sritis. Baigusi studijas, nepasiliko dirbti mokykloje, bet jos ir nepaliko visiškai – sugrįždavo, kai reikėjo poeziją paskaityti ar pasakas vaikams pasekti. 

Visgi Z. Klibavičienės įgytas tiflopedagogikos išsilavinimas nenuėjo veltui. Netrukus ji pradėjo dirbti Kauno reabilitacinėje tarnyboje. Čia labai pravertė medicininės žinios, nes teko dirbti ir su kurčiaisiais, ir su neregiais. Šios veiklos Zitai buvo per mažai, tad ji įsidarbino LAD Kauno gamybinio mokymo kombinato radijo laidų vedėja. Tuo metu buvo populiarūs vadinamieji radijo taškai – laidinis radijas, kurį buvo įsirengusios visos įmonės, mokyklos, ligoninės, o butuose jie taip pat buvo beveik visur, nes nuo 1965 m. naujai statomi gyvenamieji namai buvo privalomai radifikuojami valstybės lėšomis. Per laidinį radiją buvo galima klausyti tik Sovietų Sąjungos valstybinių radijo programų, tačiau atsirado galimybė, kad tuo metu Lietuvoje veikę LAD gamybinio mokymo kombinatai galėdavo techniškai prisijungti prie šių transliacijų ir vietoj jų leisti savo rengiamas laidas aplinkinių namų gyventojams. Konkrečiu laiku darbo dienomis buvo transliuojamos laidos su neregiams ir silpnaregiams aktualia informacija apie darbą, sveikatą, laisvalaikį. Tokios radijo studijos gamybinio mokymo kombinatuose buvo visuose didžiuosiuose miestuose. „Laidas rengdavome įvairias. Turėjome net rubriką „Kiemo žinios“, skelbdavau, kur ką galima nusipirkti, kad tokiu laiku į tokį kiemą bus atvežamas pienas iš kaimo. Tuo metu tai buvo labai aktualu. Rodos, įdomus darbas, bet aparatūra, lyginant su tuo, ką teko matyti Lietuvos radijuje, buvo varginga. Dėl šios priežasties mano norai dažnai atsimušdavo į sieną, net muzikos be papildomų garsų nepavykdavo paleisti, paspaudi mygtuką ir į eterį išeina stiprus „bam“. Be to, tuo metu dar dirbome su juostomis, montuoti buvo sudėtinga, rašydavom vieną interviu ant kito. Kartą paleidau įrašą ir išėjau kavos atsigerti. Su kažkuo užsiplepėjau ir tik girdžiu kombinato kavinėje iš radijo eina pagreitintas įrašas, likęs iš ankstesnių laidų. Laimei, niekas nesuprato, kas kalbama, bet kulkos greičiu išlėkiau į studiją“, – dalijosi moteris. 

Šių darbų sūkuryje Zita nepamiršo ir scenos, kur tik galėjo, vaidindavo, skaitydavo eiles, vesdavo renginius, dainuodavo. Po 4 metų darbo Kauno reabilitacinėje tarnyboje ir radijo studijoje moteriai buvo pasiūlyta perimti Kauno tarprajoninių kultūros namų dramos būrelį. Pradėjusi jam vadovauti, Zita sugalvojo ir pavadinimą „Aira“. Būrelyje vaidindavo apie 10–15 žmonių, ne tik neregių ir silpnaregių, bet ir matančiųjų darbuotojų, jų vaikų. Būreliui Z. Klibavičienė vadovavo dvidešimt metų, prisimindama kalbėjo: „Statydavome daug poetinių vaidinimų. Rinkdavomės tai, kas parankiausia, liaudiškas pjeses, kad žmonės suprastų ir kad kuo mažiau dekoracijų reikėtų, nes viską darydavom savomis rankomis. Turėjom net muzikinių kompozicijų terapinę programą, ją rodydavome sanatorijose. Su humoro programa dalyvaudavome įvairiuose konkursuose Lietuvoje, pasirodydavome visur, ne tik aklųjų sistemos renginiuose. Taip pat su edukacinėmis programomis važinėdavome po mokyklas.“ 

Vadovaudama neregių ir silpnaregių būreliui Zita įsitikino, kad tokia veikla žmonėms duoda daug pasitikėjimo savimi, emocinio tvirtumo, jie daug laisviau jaučiasi ir gyvenime, ir kai reikia viešai pakalbėti. O dirbti su šiais žmonėmis taip pat nebuvo sudėtinga, tereikėdavo laikytis vieno dalyko – atvykus į naują sceną, susipažinti su jos erdve, ribomis, daiktais. Dėl šio būrelio specifikos neišvengta ir kuriozinių situacijų, vieną jų smagiai prisimena Zita: „Kartą prieš spektaklį mūsų rėmėjai sugalvojo ant scenos padėti atidengtą didelį tortą. Vaidinimo metu vieno mūsų nematančio žmogaus koja su 43 batų dydžiu žiūrovų akyse minkštai nusileido į tortą. Po šio įvykio rėmėjai „pasimokė“ ir prieš kitą vaidinimą vietoj torto scenoje surikiavo šakočius. Laimei, spėjau perspėti, kad patrauktų, nes jie tiesiog galėjo nuskristi ir į žiūrovus.“ 

Įvairiausių nenumatytų situacijų nutikdavo ir pačiai Zitai ne tik vaidinant, o ir vedant koncertus. Pastaroji veikla yra viena jos mėgstamiausių, nors dažnai tenka prisitaikyti ir dėl regėjimo: „Ši situacija išsprendžiama labai paprastai – patį tekstą skaitau tik tada, kai koks nors ilgesnis prozos ar poezijos intarpas, o daugiau kliaujuosi improvizacija. Didelio streso niekada nejaučiu, nes turėjau tvirtus pagrindus dar studijų laikais, daug kas ateina per patirtį. O nutikimų scenoje būna įvairių – kartą per spektaklį užkrito didelės dekoracijos, jos buvo lengvos, tad lindau, lindau ir išlindau, viskas pasibaigė gera humoro doze. O štai per vieną koncertą pas mane į sceną atbėgo dukra, nes buvo pasiilgusi mamytės.“ 

Zita veda įvairiausius renginius visoje Lietuvoje. Moteris taip pat yra ir aktyvi koncertų, spektaklių lankytoja, stebi net garsiausių pasaulio operų ir baletų pastatymų transliacijas kino teatruose. „Kai darbas yra mėgstama veikla, ribų tarp jo ir laisvalaikio nebelieka. O jei kartais ir nuo to norisi atitrūkti, pabūti su savimi, tam nuostabiausias užsiėmimas yra vaikščiojimas gamtoje, tuomet pasisemiu puikios energijos ir kūrybiškumo naujiems darbams“, – kalbėjo Z. Klibavičienė. 

Nuotrauka: Scena ir publika yra didelė Z. Klibavičienės gyvenimo dalis / VšĮ pietvakarių centro archyvo nuotr. 

Teatro režisierės Zitos Klibavičienės nuotrauka. Vyresnio amžiaus vidutinio kūno sudėjimo moteris matoma netoli scenos pakylos, beveik visu ūgiu, nuo kelių iki viršugalvio, kiek pasisukusi kairiuoju profiliu. Moters plaukai žili, iki pečių, burna praverta, o žvilgsnis nukreiptas žemyn. Moteris abi rankas sunėrusi pirštais laiko priekyje savęs, gana ekspresyviai jomis gestikuliuoja. Tą išduoda ir jos veido mimika, pakelti antakiai, suraukta kakta. Režisierė vilki šviesią palaidinę V formos iškirpte, su raukiniais ir pūstomis trijų ketvirčių rankovėmis, taip pat ilgą kiek tamsesnio atspalvio sijoną su dviem ilgomis virvelėmis priekyje. Ant kaklo moteris segi pakabuką, ant kairės rankos mūvi apyrankę. Už jos nugaros matoma scenos dalis – maždaug metro aukščio pakyla, ant kurios stovi juodas fortepijonas ir krenta tamsios užuolaidos.