Mūzų pėdsakais

Autoriaus nuotraukaAlvydas Valenta, [email protected]

Senos istorijos puslapius bevartant. Vladimiro Korolenkos „Aklasis muzikantas“


 

Tolimais mano vaikystės metais daugelis žmonių apie akluosius nežinojo nieko ar beveik nieko. Tačiau net ir tie nežinantys žinojo apie Vladimiro Korolenkos knygą „Aklasis muzikantas“ ir to paties pavadinimo filmą. Vienas kitas buvo jį net matęs. Filmą šįsyk palikime nuošalyje. Mūsų tikslas – knyga. Išleista daugiau nei prieš 130 metų (1886), kaip ir kiekviena tikra literatūra, ji jaudina ir žavi iki šiol. Ne tik jaudina ir žavi. Per beveik pusantro šimto metų nuo pirmojo knygos leidimo supratimas apie aklųjų galimybes, ugdymą, lavinimą septynmyliais žingsniais nuėjo toli į priekį, tačiau „Akląjį muzikantą“ galima laikyti visų šiandienių su neregiais susijusių teorijų ir praktikų pradžiamoksliu. Ir gal net ne pradžiamoksliu. Tai, kokius gyvenimo klausimus ši knyga kelia, kokius siūlo atsakymus, nemažiau svarbu ir šiandien. Privačiai ir viešai kalbame ir rašome apie tuos pačius dalykus, apie kuriuos rašė V. Korolenka, tik darome tai rafinuočiau, moksliškiau, sudėtingiau. Pastarąjį žodį neabejodami turėtume rašyti kabutėse. 

 

Laikas ir vieta 

 

Kaip minėjome, knyga išleista 1886 metais. Veiksmo vieta – vienas iš nedidelių Ukrainos dvarų, laikas – apie 1870 metus, gal keleriais metais vėliau. Veiksmo laiką apytikriai leidžia nustatyti vienas iš knygos veikėjų – dėdė Maksimas, Italijos vienytojo Džiuzepės Garibaldžio pulkuose kovojęs prieš austrus. Turint po ranka kompiuterį nesunku pasitikrinti, kad šios kovos vyko apie 1860 metus, o austrų kardų gerokai apgenėtas Maksimas sesers Anos namuose pasirodė nuo tų įvykių praėjus dešimčiai metų – taigi apie 1870-uosius. 

Kad veiksmas prasideda ir vystosi Ukrainoje, patiriame ne iš karto. XIX a. Rusijos imperijoje Lietuva egzistavo tik kaip Šiaurės Vakarų kraštas, pasirodo, buvo ir Pietvakarių kraštas – Ukraina. Tik versdami knygos puslapius toliau, randame minimą Kijevą, jo muges, o vėliau ne kartą ir Ukrainą, ukrainiečius. Taigi net atidėjus į šalį visas simpatijas kariaujančiai Ukrainai, apima nevalingas pasididžiavimo jausmas, kad šios giliai humaniškos knygos veiksmas plėtojasi buvusioje LDK teritorijoje. Tuo anaiptol nenorima pasakyti, kad ši istorija negalėjo atsirasti kuriame kitame tuometės Rusijos imperijos pavergtame krašte, bet jeigu neatsirado, tai gal ir negalėjo... 

Pasakojimą apie neregio gyvenimą autorius iškart pradeda tamsia ir dramatiška gaida: „Kūdikis gimė gūdų vidunaktį turtingoje Pietvakarių krašto šeimoje. Jauna motina gulėjo nualpusi, bet kai kambaryje pasigirdo pirmas naujagimio riksmas – tylus ir graudus – ji užmerktomis akimis ėmė blaškytis lovoje.“ 

Dabar jau niekas ar beveik niekas taip neberašo, nebent rašytų scenarijų kokiam meksikietiškam serialui ar indiškai meilės istorijai. Tačiau reikia nepamiršti, kad V. Korolenka buvo savo amžiaus žmogus, o tame amžiuje žmonės neabejotinai buvo atviresni, jausmingesni, egzaltuotesni, nei yra mūsų amžiuje. Iškart pastebėsime, kad visokių apalpimų, išblyškusių veidų, melancholijos knygoje apstu. Kažin ar galima pagrįsti psichologiškai ar antropologiškai, bet atrodo, XIX a. pabaigoje bajorija, kaip klasė, savo vaidmenį buvo jau atlikusi ir pamažu, bet neišvengiamai iš istorijos scenos nueidinėjo į jos užkulisius. Šios klasės gyvybingumas nyko, plėtėsi tuštumos, melancholijos laukas. Užtenka prisiminti kad ir Oskarą Milašių ir nykstančią jo Čerėją. Tačiau dvarininkai Popelskiai – tai ne merdėjanti O. Milašiaus giminė! Nepaisant to, ką tik gimęs kūdikis motinai veikiau žadina skausmą ir nerimą nei džiaugsmą: „Išblyškę it marmuras motinos skruostai, nujautimas, kad į pasaulį drauge su naujagimiu atėjo sielvartas, kuris, pakibęs ties lopšiu, lydės jį per visą gyvenimą.“ 

Kūdikis nepasuka galvos į šviesą, jo veidas visada sustingęs. Motinos širdis pajunta nerimą, o iš miesto atvykęs gydytojas galutinai gesina visas viltis – berniukas gimė aklas ir toks liks visą gyvenimą. 

Liūdesys, melancholija, tėvų kaltės jausmas – daugelį kartų girdėta, skaityta, jausta ir išjausta. Tuo pat metu berniukas pamažu tampa šeimos centru, mažu despotu. Štai čia į sceną išeina ponios Popelskos brolis Maksimas. 

 

Dėdė Maksimas 

 

Jaunystėje dėdė Maksimas buvo žinomas kaip pavojingiausias mušeika ne tik dvaro apylinkėse, bet ir Kijevo mugėse. Maždaug dešimt metų prieš aprašomus įvykius Maksimas Italijoje pritapo prie Garibaldžio pulkų ir šitaip, anot padorių katalikų, amžiams pražudė savo eretišką sielą. Dėl eretiškos sielos – didelis klausimas, o štai, kad kovodamas Garibaldžio pulkuose Maksimas prisikvėpavo demokratinių ir net revoliucinių idėjų, akivaizdu! 

Viename mūšyje austrų kardai pasidarbavo be gailesčio, į namus Maksimas grįžo be dešinės kojos ir sužalota kairiąja ranka. Maksimo prigimtis karšta, kazokiška, todėl luošumas jam juo skaudesnis. „Gyvenimas kova ir invalidams joje nėra vietos, – mąsto buvęs karys, – o jo paties tolimesnis likimas – šliaužioti po dulkes it pertrėkštam kirminui.“ 

Į akis Maksimui krinta keistas jo paties ir aklojo berniuko panašumas. „Šitas berniukas taip pat invalidas. Sudėjus mudu abudu draugėn, gal ir išeitų vienas menkas žmogiūkštis?“ Tačiau Maksimas visa savo esybe kovotojas. Net ir likimo parblokštas, suluošintas – vis tiek kovotojas! Greitai į savo rankas jis paims ir jaunojo Petrusio, toks berniuko vardas, lavinimą. „Vaikas turi visus šansus išugdyti kitas savo galias, bet tam reikia tas galias įtraukti į veiksmą, o veiksmą jam sužadins tiktai būtinybė, – samprotauja Maksimas. – Paikas rūpinimasis nuslopina visas jo pastangas ir atima galimybę pilnesniam gyvenimui.“ 

 

Prigimties jautrumas 

 

Aplinkiniams į akis krinta mažojo Petrusio lytėjimo ir klausos, o kartu visos nervų sistemos ir visos jo prigimties jautrumas. Neregys berniukas daug jautresnis nei kiti vaikai – veidas skausmingai suglumęs, sutrikęs, neramus. Iškalbinga ir daug sakanti scena prie upės. Petrusiui treji. Pavasaris. Gamta išsiskleidusi tartum didinga šventovė, tačiau aklajam visa tai – tik neaprėpiama tamsa. Nuo įspūdžių gausumo ir neįprastumo „vaikas tyliai suvaitojo ir krito aukštielninkas ant žolės. Gulėjo išblyškęs ir apalpęs.“ 

Jau minėjome, kad su visokios prigimties alpimais, veido blyškumais, perdėtu sielos jautrumu ir nerimastingumu šioje knygoje susidursime ne kartą. Ypač dažnai alpsta jaunos panelės ir damos, tačiau ne tik jos. Apytikriai po dvidešimties metų Zigmundas Freudas pateiks savo paaiškinimą, bet iki šiol pasaulis gyvena be psichoanalizės. 

Dėdė Maksimas laisvamanis, bet net XIX a. laisvamaniai tiki, kad gamta turi slėpiningų galių. Atėmusi iš žmogaus viena, ji būtinai duoda kažką kita. Senas garibaldininkas imasi mažylio lavinimo. „Berniuko sąmonė negali susidoroti su tokia įspūdžių gausa, todėl juos reikia pateikti dalimis, – svarsto jis. – Pirmiausia garsai, paukščių balsai – liepsnelės čiulbėjimas, gandro kalenimas – tada daiktai, jų formos.“ Maksimas supranta, kad berniukui svarbiausia erdviniai ir garsiniai vaizdiniai – tai, ką jis gali suvokti, ir visiškai nieko nesako spalvos ar regimieji įspūdžiai. Dabar jau žinome, kad aklieji domisi ne tik erdvinėmis formomis, bet ir spalvomis, regimojo pasaulio vaizdiniais, kad filmus dažnu atveju jie ne klauso, o „žiūri“. Nepaisant to, tiflopedagogai ir šiandien rekomenduoja lavinant nematančius vaikus vengti naudoti jiems nieko nereiškiančias sąvokas ar su jų patirtimi nesusijusius vaizdinius. Vėliau bus galima ir net būtina, bet iš pradžių – tik tai, kas konkretu, pažįstama, suprantama lytėjimu. 

Pagal dėdės planą buvo įvestas režimas, aklasis turėjo manytis savo pastangomis. Kiek tai buvo įmanoma, Maksimas įvedė fizines pratybas ir net padovanojo sūnėnui nedidelį romų arkliuką. Netrukus Petrusis jau sėdėjo ant arklio ir jojo šalia arklininko Jochimo. 

Dėdė Maksimas ne koks fokusininkas, iš kepurės traukiantis vis naujas, negirdėtas teorijas, kaip lavinti neregį vaiką. Be abejonės, daug lemia ugninga paties prigimtis, kovotojo savybės, karti gyvenimo patirtis, tačiau tuo pat metu jis daug skaito, domisi naujausia šios srities literatūra. 

 

(Bus daugiau) 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]

 

Spaudos, radio ir televizijos rėmimo fondas remia rubriką