Mūzų pėdsakais

Autoriaus nuotraukaLaura Šimkutė, kino kritikė

Didis talentas – didis ir pasiaukojimas. Apie filmą „Madmuazelė Paradis“


 

Parašas po straipsniuMūsų kūnuose viskas yra susiję – norite tikėkite tuo, norite ne. Tokią mintį galima išsinešti iš pažinties su Marija Teresė von Paradis, kurią siūlo austrų režisierė Barbara Albert (filmas „Madmuazelė Paradis“, 2017). Tikra artimos Mocarto (Wolfgang Amadeus Mozart) draugės istorija paremtas filmas – pasakojimas apie ribų įveikimą ir susidūrimą su laikmečio politika. 

Istorinėje dramoje atskleidžiamas pianistės, kuri nuo pat ankstyvos vaikystės yra neregė, portretas. Pasitelkdama progresyvaus gydytojo metodiką, ji po truputį atgauna regėjimą, tačiau įvyksta vienas „bet“ – kartu su atgautu regėjimu ima blėsti jos gebėjimas groti. Lyg kokia metafora, kuri kalbėtų apie gražiausių dalykų nematomumą. 

Pats pirmas filmo kadras labai stipriai apeliuoja į šią liniją – matome madmuazelę iš labai arti grojančią ir jos veide galime tiesiog matyti pačią muziką ir visą susitelkimą: veide matyti ir baimė, ir susižavėjimas, ir susikaupimas, ir nuovargis. Kiekvienas jos atliekamas veiksmas grojimo metu – vienu metu ir kančia, ir ekstazė, parodanti, kiek daug jai reiškia muzika ir kiek džiaugsmo bei prasmės šis dalykas jai teikia. 

Nuo trejų akla Marija visuomenė ir žavisi, ir kartu jos gailisi. Aplinkiniai tiesiog alpsta dėl subtilaus jautrumo, kurį ji geba pademonstruoti grodama. Jos tėvai ją vertina vienu metu ir kaip maitintoją, ir kaip turinčią nepaprastą dovaną, kol galiausiai sutinka atiduoti į gydytojo Mesmerio rankas. 

Raumenų pratimai ir prieštaringesni Mesmerio metodai, manipuliacija magnetiniais energijos laukais, pasiekia tam tikros sėkmės. Kai Marija pradeda suvokti šviesą ir spalvas, ją pribloškia supančio pasaulio grožis ir žiaurumas. Režisierė B. Albert leidžia mums šiek tiek pajusti, ką ji jaučia, naudodama šviesą, kuri atrodo per stipri, rodydama baltą spalvą, kuri apakina, ir pateikdama tik pradedančių ryškėti veidų kontūrus. 

Lieka klausimas, kiek tikros pažangos padarė Marija – ar tai proto viršenybė, ar Mesmerio metodai iš tiesų veikia. Neabejotina tai, kad Marija nebegroja taip meistriškai ir vikriai, kaip kadaise atrodė įgimta. Pažadas atkurti regėjimą gali reikšti ir jos karjeros pabaigą. Susigrąžinus vieną, gali tekti išsižadėti kito. Arba didis talentas reikalauja ir didžio pasiaukojimo. 

Kalbant apie pačią asmenybę, Marija Teresė von Paradis buvo nepaprasta figūra muzikos istorijoje, nes ji ne tik pasiekė reikšmingų laimėjimų kaip kompozitorė ir atlikėja, pakankamai retas pasiekimas XVIII–XIX a. Europoje gyvenusiai moteriai, bet ir turėjo susidoroti su baisia aklumo kliūtimi. Kai Marijai buvo dveji, ji pradėjo prarasti regėjimą, o sulaukusi penkerių apako. Ji mokėsi pas Antonio Salierį (1773 m. jai sukūrė vargonų koncertą), Leopoldą Kozeluchą ir Karlą Frieberthą. 1776–1777 m. A. Mesmerio gydymas suteikė vilties, kad regėjimas iš dalies sugrįš, tačiau po 1777 m. jai teko susitaikyti su visišku aklumu. 

Tuo metu ji jau buvo padariusi pianistės ir dainininkės karjerą Vienos koncertų salėse ir salonuose. Be to, ją gerbė žymiausi to meto kompozitoriai ir muzikantai, tarp jų ir Mocartas. Kai kuriais duomenimis, jo Koncertas fortepijonui Nr. 18 (K. 456) buvo parašytas jai. Marijos istorija – pavyzdys, kaip atradus savo talentą, atrodo, kliūčių nebelieka, net jei gimei netinkamoje epochoje ir susiduri su iššūkiais. 

Pats filmas „Madmuazelė Paradis“ iliustruoja daugybę temų – nuo to meto klasių skirtumų iki elgesio su kenčiančiaisiais ir Marijos, kaip jaunos moters, neturinčios jokios įtakos savo ateičiai, likimo. 

Ryškūs sienų apmušalai, baldai ir įmantrūs reprezentatyvūs kambariai padeda pajusti epochos, kurioje turtingieji klestėjo, o vargšai buvo nereikalingi, skonį. Marija yra tų laikų auka, jos pačios, kaip kompozitorės, sėkmė vos išsilaikė po tokio milžiniško amžininko ir draugo kaip Mocartas šešėliu. 

Puiki aktorės Marijos Dragus vaidyba ištraukia Mariją iš istorijos puslapių, ji tampa gyva ir emocionali, pažeidžiama kiekvieno šiurkštaus žodžio ir atsitiktinio įžeidimo. Ji sukuria labai simpatišką figūrą, atsidūrusią tarp prieštaringų gyvenimo ir meno reikalavimų. 

Iš tiesų režisierė B. Albert padaro didį darbą, gebėdama perkelti šią kompleksišką, jautrumo, pastabumo detalėms ir subtilumo reikalaujančią istoriją – svarbu ne tik gebėti perteikti pačią aklumo, degimo talentu temą, bet nepamesti ir moters buvimo visuomenėje temos. Režisierė tą puikiai parodo žiūrovui, suteikdama progų pajusti, koks kontrastas tvyro tarp madmuazelės ir aplinkos. Ji – retas atvejis, kurį sugebėjo priimti visuomenė. Ir viskas – gryno talento dėka. 

 

Autorės nuotrauka. Laura Šimkutė. Jauna mergina matoma nuo pečių iki viršugalvio, šiek tiek pasisukusi dešiniuoju profiliu. Jos plaukai šviesūs, ilgi, žvilgsnis nukreiptas tiesiai į skaitytoją, veide – švelni šypsena. Mergina vilki tamsią palaidinę ir švarką. 

 

Nuotrauka: Kadras iš filmo „Madmuazelė Paradis“ 

Kadras iš filmo „Madmuazelė Paradis“. Tamsiame kambaryje, kurio sienas dengia augalų motyvų tapetai, vaizduojama jauna moteris, matoma nuo krūtinės iki viršugalvio, kiek pasisukusi kairiuoju profiliu. Ji sėdi prie pianino ar fortepijono, matyti tik labai nedidelė instrumento dalis. Moteris pakėlusi per alkūnę sulenktą dešinę ranką klaviatūros aukštyje, tarsi grotų, galvą iškėlusi aukštyn, įtempusi kaklą, plaukus apsirišusi baltu turbanu, o akis uždengusi tamsiu raiščiu. Jos lūpos sučiauptos, moteris atrodo gana rami ir įsijautusi. Ji vilki puošnią margą suknelę ilgomis rankovėmis, atvira iškirpte. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]

 

Spaudos, radio ir televizijos rėmimo fondas remia rubriką