Nuomonės

Rasa Rimkūnaitė, LASS Pasvalio rajono filialo pirmininkė

Būti skirtingiems – privalumas ar trūkumas?

Žiūrėdama spektaklį, kuriame vaidina skirtingas negalias turintys ir jos neturintys žmonės, žaviuosi, kaip puikiai įmanoma parinkus jiems tinkančius vaidmenis, būti kartu, bendrauti ir realizuoti savo galias. Tačiau, kai galvoju apie naujoves, kurios laukia mūsų ateinančiais metais (turiu galvoje socialinės reabilitacijos neįgaliesiems paslaugas), neapleidžia jausmas, kad norima žmones įsprausti į funkcionieriams patogius rėmus negebant pripažinti, kad visi esame skirtingi savo temperamentu, išsilavinimu, fizinėmis ir kitokiomis galimybėmis. 

Socialinę reabilitaciją suprantu labai plačiai – visa tai, kas padeda žmogui gyventi, bendrauti, kurti besikeičiant jo fizinei būklei ir kitoms aplinkybėms, dėl kurių jis nebegali atlikti įprastų veiksmų, dalyvauti visuomenės gyvenime. Kai galvoju apie regėjimo negalę turintį žmogų – tai kasdienio gyvenimo įpročiai, buitiniai įgūdžiai, laisvalaikio veiklos: namų tvarkymasis, drabužių pasirinkimas ir susidėjimas, maisto gaminimas, pirkiniai, skalbiniai, išėjimas pasivaikščioti ar pasisvečiuoti, kelionės ir pramogos, susitikimai ir renginiai. Trumpai sakant, visa tai, kas leidžia žmogui neužsisklęsti savyje, tačiau veikti taip, kaip jam norisi. O jeigu dar pamąstytume apie skirtingo amžiaus ir skirtingą regėjimo stiprumą turinčius asmenis, tų skirtumų rastume dar daugiau. Jaunas žmogus pasitelkia išmaniąsias technologijas, stengiasi būti kuo savarankiškesnis ne tik besimokydamas, tačiau ir keliaudamas bei pramogaudamas. O vyresnio amžiaus žmogus dažnai be regėjimo problemų turėdamas ir kitų ligų ar sutrikimų, jaučiasi nesmagiai ir vis kompleksuoja, kad gatvėje nebepažįsta žmonių, nebegeba susiskaičiuoti monetų parduotuvėje ar nebemato užrašų poliklinikoje. Vaikai ar kiti geri pažįstami nuolat užsiėmę, taip sunku prisikviesti ir priprašyti, kad padėtų, palydėtų, pavežtų... 

LASS filiale dirbu jau 15 metų ir man asmeniškai kaskart be galo gera širdyje ir ramu sąžinėje, jei galiu patarti, pamokyti, padėti savo negalios likimo draugams – vyresniems ir jaunesniems, ir ne tik neįgaliesiems, tačiau ir jų artimiesiems, globėjams. Kiekvienas žmogus – atskira istorija. Suprantama, kad reikia laiko, kol susipažįstame ir pasitikime vieni kitais, bet pati nuo vaikystės būdama šios organizacijos narė, tikrai pripažįstu, kaip gerai, kad yra vieta, kur galima kreiptis patarimo ir pagalbos, kai jos prireikia. Vieniems to reikia dažniau ir daugiau, kitiems – tik retkarčiais. Kai norima žmogų „įsprausti į rėmus“ – pagalba ir veikla turi būti teikiama keturis kartus per mėnesį, nurodytą dieną ir valandą, be abejo, kad neįgaliam žmogui tai yra nemalonus spaudimas ir įsipareigojimas, kurį nežinia ar jis pajėgs įvykdyti. Taip dirba lankomosios priežiūros darbuotojai ar kiti specialistai, o mes, kaip nevyriausybinė organizacija, iki šiol stengdavomės lanksčiai dirbti ir prisitaikyti prie konkretaus žmogaus poreikių. Jeigu neregys ar silpnaregis įsigyja naują regos techninės pagalbos priemonę, mokome ja naudotis tol, kol žmogus išmoksta, jei yra poreikis, susitinkame kasdien, nes jam tuo metu reikia pagalbos. Jeigu močiutei gydytojas paskyrė 10 dienų iš eilės lašintis lašelines poliklinikoje ir reikia palydėti, derinamės tarpusavyje, kad pagelbėtume žmogui. Ar tai yra tik palydėjimo paslauga (tokią funkciją pagal besikeičiančius valstybės įstatymus turėtų atlikti asmeninis asistentas)? Kol keliaujame su žmogumi, kalbamės ir bendraujame apie besikeičiančią gamtą ir įvairiausias politines bei ekonomines aktualijas, grįžtant užsukame į parduotuvę ar vaistinę pirkinių, o grįžę pas neįgalųjį į namus, atsigeriame arbatos ir pasineriame į jo nuostabios jaunystės prisiminimus... Kol žavioji močiutė svajingai pasakoja, gerajai palydovei vis „sukasi galvoje“ nerimas – čia kasdieniai įgūdžiai ar užimtumas? Kad socialinė reabilitacija – tai neabejotinai. Deja, tokie malonūs susitikimai baigsis po trejų metų, nes kažkas iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ar Neįgaliųjų reikalų departamento nusprendė, kad reabilitacijos ir užimtumo paslaugą vienam žmogui galima teikti ne ilgiau nei trejus metus. Esame priversti prisitaikyti prie besikeičiančių naujovių ir paklusti atsirandančioms tvarkoms, nes kitaip, kaip nevyriausybinė organizacija, nebūtume pajėgūs gyvuoti kiekviename rajone ir padėti silpnaregiams bei neregiams, tiesiog neturėtume vietos, kur susitikti ir pabendrauti. Tik kaip norėtųsi susitikti ir padėti ne tuomet, kai nurodyta tvarkaraštyje, o tada, kai patogu negalę turinčiam žmogui. Galime susitikti filialo patalpose ar neįgaliojo namuose, kalbėtis ir spręsti asmeniui rūpimas problemas ar susitikę grupelėje prie puodelio arbatos smagiai bendrauti, dainuoti ar muzikuoti, kurti rankdarbius, klausytis straipsnių ir diskutuoti, dalytis asmeninėmis patirtimis ar kartu nuvykti į renginį. Čia kiekviena diena kitokia, nes ir mes be galo skirtingi... Ar būtina tas skirtybes suvienodinti, ar valdininkai, priimantys tokius sprendimus, realiai kada nors dirbo su gyvais žmonėmis? 

Autorės nuotrauka. Rasa Rimkūnaitė. Jauna moteris matoma nuo kaklo iki viršugalvio. Ji žvelgia į skaitytoją, šypsosi. Jos plaukai tamsūs, ant kaktos krenta trumpi kirpčiukai. Moteris užsidėjusi akinius, ausyse segi nedidelius auskarus.