Mūsų žmonės

Henrikas Stukas, [email protected]

Žmonėms turi būti gera gyventi

Surasti iš naujo gyvenime vietą arba prasmę – su šia dilema susiduria daugelis žmonių, išėjusių į užtarnautą poilsį. Šios paieškos nėra lengvos. Atrodytų, atsirado daug laisvo laiko. Iš pradžių juo mėgaujamasi, o vėliau tas „laisvas laikas“ pradeda slėgti. Senjorai dažniausiai nebūna dyki ir susigalvoja įvairių veiklų: darbas sode, anūkų priežiūra, įvairiausių renginių lankymas, užsiėmimai Trečiojo amžiaus universitete ir t. t. Aktyvus išlieka ir senjoras Petras Čyžius, visą gyvenimą paskyręs visuomeninei veiklai. Prieš septynerius metus atsisveikinęs su savo ilgamete darboviete, Petras ir toliau aktyviai dalyvauja bendruomenės veikloje. 

P. Čyžius gimė 1946 m. gegužės 31 d. Alytaus rajone, Pivašiūnų seniūnijoje, Eigelonių kaime. Ten silpnaregis lankė pradinę mokyklą. 1961–1968 metais mokslus tęsė Kauno aklųjų mokykloje, kurią baigęs įsidarbino Lietuvos aklųjų draugijos Vilniaus tarprajoniniuose kultūros namuose kultmasinio švietimo instruktoriumi. Dirbdamas švietimo instruktoriumi kartu neakivaizdžiai studijavo Vilniaus universiteto Teisės fakultete. Šiaulių pedagoginiam institutui (ŠPI) pradėjus vykdyti tiflopedagogikos studijų programą, perėjo mokytis į šią aukštąją mokyklą. P. Čyžius institutą baigė 1976 m., o po metų įsidarbino auklėtoju Vilniaus A. Jonyno aklųjų ir silpnaregių internatinėje mokykloje. Joje be pertraukos dirbo 35 metus, iki 2015 m. P. Čyžiaus gyvenimas neįsivaizduojamas be sporto. Jis visą gyvenimą aktyviai sportavo, išugdė daug aukšto meistriškumo neregių ir silpnaregių sportininkų. 1996 metais P. Čyžiui buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio dziudo trenerio vardas. 

Gyvenimas tarp auklėtinių 

Petras apie mokytojo ar auklėtojo kelią rimtai negalvojo. Kai studijuodamas teisę Vilniaus universitete sulaukė pasiūlymo prisijungti prie ŠPI renkamos tiflopedagogų grupės, ilgai nesvarstė. Nusprendė pabandyti – juk papildomų egzaminų laikyti nereikėjo. Studijų metais silpnaregis Lietuvos aklųjų draugijoje dirbo įvairų administracinį darbą. Vis dažniau ir dažniau susimąstydavo apie mokytojo profesiją. Vilniuje kaip tik tuo metu buvo atidaryta A. Jonyno internatinė mokykla, kuriai reikėjo kvalifikuotų pedagogų. Baigęs studijas P. Čyžius joje įsidarbino. 

Per 35-erius auklėtojo darbo metus keitėsi moksleiviai, o kartu su jais – požiūris į ugdymo tikslus ir prioritetus. Petrui pradėjus dirbti, kažkaip „savaime“ vis atitekdavo sunkiau auklėjamos klasės. Vėliau tai tapo taisykle. Silpnaregiui auklėtojui netgi patiko dirbti su sudėtingesniais vaikais. Kiekviena diena neleisdavo apsnūsti ar atsipalaiduoti. Tokie vaikai yra judresni, dažnai turintys savo nuomonę bei nemėgstantys „apynasrio“, ribojusio laisvę. Pirmaisiais darbo metais silpnaregiui auklėtojui sunkiausia buvo atsirinkti, ką auklėtiniams sakyti, o ko ne. Sovietiniais laikais ištartas laisvesnis mokytojo žodis galėjo turėti skaudžių padarinių. Po dešimties metų mokykla po truputį pradėjo keistis, laisvėti. Tada jau galima buvo „atpalaiduoti vidinius varžtus“ ir informaciją pateikti tikrovišką, nesusaistytą ideologijos. „Nuo 1988 metų mokykla pradėjo sparčiai keistis. Per klasės valandėles vaikams pasakojau beveik viską. Su auklėtiniais galėjau bendrauti betarpiškai. Vaikai po truputį tapo laisvesni, atviresni. Atvažiavę iš namų jie neslapukavo, drąsiau pasakodavo apie savo namus, tėvus. Sovietmečiu bažnyčia, jos lankymas buvo griežtas tabu, o vaikai, nesusimąstydami, atvirai pasakodavo, kad su tėvais per Šv. Kalėdas, Šv. Velykas eidavo į bažnyčią. Turiu pasakyti, kad kai kurie auklėtojai piktnaudžiaudavo vaikų atvirumu. Jie mokytojų kambaryje viešai aptardavo išgirstas naujienas. Mane toks kolegų elgesys itin užgaudavo. Savo auklėtiniams patardavau, kad ne su visais reikėtų atvirauti“, – prisiminė P. Čyžius. 

Silpnaregis stengėsi netapti formalistu, reikalaujančiu griežtai laikytis nustatytos tvarkos. Jis neversdavo auklėtinių per pamokų ruošą sėdėti nuo skambučio iki skambučio. Paruošusius pamokas auklėtinius Petras išleisdavo iš klasės. Auklėtiniai galėjo užsiimti jų širdžiai miela veikla. Vieni klausydavosi įgarsintų knygų, kiti eidavo į sporto salę, treti susėdę paprasčiausiai plepėdavo. Neformalus auklėtojo elgesys vaikams patiko. 

Šiuolaikinėje mokymo sistemoje įsitvirtinęs integruotas mokymasis atspindi pasikeitusį visuomenės požiūrį į neregius ir silpnaregius vaikus. Auklėtojas P. Čyžius šį procesą vertina nevienareikšmiškai. Žengtus pirmuosius integravimo žingsnius jis kartu su kitais mokytojais ir auklėtojais sutiko džiaugsmingai. Deja, greitai tapo akivaizdu, kad integracija turi tiek gerąją, tiek ir blogąją puses. Blogoji integracijos pusė, P. Čyžiaus manymu, – tėvai, kurie už vaikus atlieka visą darbą. Toks vaikas nėra savarankiškas ir fiziškai mažiau aktyvus. O specialiose mokyklose pedagogai vaiką skatina ir išmoko būti savarankišką, prireikus – už save pakovoti. „Integruotai besimokančių vaikų dalykinis paruošimas tikrai yra silpnokas. Praktika parodė, kad mokytojai, vertindami tokius vaikus, nepagrįstai rašo teigiamus pažymius. Kai kurie vaikai, atvažiavę mokytis į mūsų mokyklą, netgi skaityti nemokėjo, ką jau kalbėti apie rašymą. Juos tekdavo kelti į žemesnes klases“, – patirtimi dalijosi P. Čyžius. 

Su vaikais Petras nesunkiai rasdavo bendrą kalbą. Dirbo ne tik auklėtoju, bet ir vedė įvairiausius sporto būrelius. Pradėjo mokyti naujo žaidimo – ritinio. Tik vėliau atsirado golbolas. Treneris džiaugėsi: „Smagu, kad nuolatinės treniruotės nenuėjo veltui. Mano auklėtiniai žaisdavo su suaugusiais neregiais. Žaidėjų kontrastas stulbinamas. Mano komandoje tikri vaikiukai – šeštokai–aštuntokai. Priešininkai – vyrai po metrą devyniasdešimt ūgio ir apie šimtą kilogramų svorio. Jie sakydavo, kad tokius gynėjus su kamuoliu į vartus sumes. Nepaisant tokio kontrasto, priešininkai neretai nuo mūsų gaudavo į kailį. O tada stebėdamiesi sakydavo: „Čia ne vaikai, o katinai“, – pasakojo treneris. 

1993 metais silpnaregis su bendraminčiais mokytojais įkūrė sporto klubą „Šarūnas“. Šį klubą globojo garsus krepšininkas Šarūnas Marčiulionis. Neregiai ir silpnaregiai moksleiviai greta golbolo, lengvosios atletikos, šaškių ir šachmatų treniruočių galėjo lankyti dziudo bei šoudauno (neregių stalo teniso) treniruotes. Silpnaregis auklėtojas savo rankomis sumeistravo pirmąjį Lietuvoje šoudauno stalą. Petras pabrėžia: „Mūsų auklėtojų, fizinio lavinimo mokytojų tikslas buvo įtraukti kuo daugiau moksleivių į sporto būrelius. Sportuoti tikrai buvo verta. Mes dalyvaudavome įvairiose varžybose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kelionių metu vaikai išvysdavo svečias šalis. Ką čia slėpsi, mums, mokytojams, taip pat knietėjo išvažiuoti į užsienį.“ 

Sportinės kelionės buvo menkai finansuojamos. Lėšas rinkdavo patys mokytojai. Petrui į atmintį įstrigusi viena pirmųjų kelionių į Londoną. Teko pasirūpinti ne tik pinigais, bet ir kelionės bilietais. Aerouosto vadovybė nemokamai į Londoną ir atgal nuskraidino neregius sportininkus. Nuolatinės treniruotės, rūpinimasis įvairiausio lygio varžybomis padėjo P. Čyžiui išugdyti kelis sportininkus, pelniusius apdovanojimus olimpinėse žaidynėse. Medaliai iškovoti ant dziudo kilimo. 

Seniūnaičio padėjėjas 

Petras neslepia, kad išėjęs į pensiją pasigedo veiklos. Gausybė laisvo laiko aktyvų silpnaregį slėgte prislėgė. Norėdamas prasiblaškyti, vyras retkarčiais užsukdavo į Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centrą. Jo vadovas Algimantas Arbočius paragino užeiti dažniau. Petras pastebėjo, kad nemažai jo pažįstamų taip pat turi gausybę laisvo laiko. Silpnaregiui kilo mintis norinčiuosius suburti prasmingai veiklai. Taip atsirado šaškių ir šachmatų būrelio idėja. Centro vadovas A. Arbočius šiai minčiai pritarė. Dabar visi norintieji Vilkpėdės centre susirenka pažaisti kelis kartus per savaitę. Vyrai ne tik stumdo figūras, bet vadovaujami Gedimino Rutkausko sprendžia įvairiausius šachmatų uždavinius ir nagrinėja partijas. „Sulaukęs Algio pritarimo apskambinau draugus. Mūsų būrelis nedidelis, bet smagus. Dažniausiai renkamės šešiese. Mes ne tik žaidžiame, bet ir bendraujame, aptariame politines bei kitas naujienas“, – džiaugiasi P. Čyžius. 

Neabejingas savo gyvenamo mikrorajono bendruomenės reikalams P. Čyžius iškilusius klausimus skubėdavo aptarti su Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centro vadovu A. Arbočiumi. Svečias nuolatos vardydavo, kas negerai rajone, ką reikėtų sutvarkyti. Kartą neapsikentęs A. Arbočius pasiūlė Petrą supažindinti su seniūnu. Kaip tarė taip ir padarė. Susipažinęs su silpnaregiu senjoru Vilkpėdės seniūnas pasiūlė jam dalyvauti seniūnaičio rinkimuose. Petras sutiko. Taip nuo 2018 metų P. Čyžius yra Vilniaus Skroblų mikrorajono seniūnaitis. Jau penkerius metus silpnaregis nesiskundžia laisvo laiko pertekliumi. Seniūnaičio veikos baras itin platus. Jis rūpinasi ne tik aplinka, jos pritaikymu neįgaliesiems, bet daug bendradarbiauja su namų bendrijų pirmininkais. Štai ką apie seniūnaičio pareigas mano P. Čyžius: „Pirmiausia apeinu ir apžiūriu man patikėtą teritoriją. Įsidėmiu, kokius darbus neatidėliotinai reikia padaryti. Štai vasarą – šienavimas. Žiemą – šaligatvių valymas. Tada su seniūnu pasitardami nustatome neatidėliotinų darbų eiliškumą. Kita svarbi mano veiklos sritis – bendravimas su žmonėmis. Savo rajone daugelį pažįstu. Gal todėl bendrauti nėra sunku. Visus nuolat kviečiu į renginius, koncertus. Mano tikslas, kad mūsų rajone žmonėms būtų gera gyventi.“ 

Nuotrauka: Pasigedus veiklos, norint nesunku jos rasti. P. Čyžius (antras iš dešinės) Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centro organizuotoje kelionėje 2022 m. / VBSPC archyvo nuotr. 

Perlojos miestelio aikštėje saulėtą pavasario dieną prie maždaug 8 metrų aukščio kunigaikščio Vytauto Didžiojo paminklo su postamentu pozuoja septyni žmonės – penki vyresnio amžiaus bendruomenės nariai, viena paauglė ir vienas berniukas. P. Čyžius pozuoja antras iš dešinės tarp dviejų vaikų. Jis vyresnio amžiaus, stambesnio kūno sudėjimo, matomas visu ūgiu, žvelgiantis į skaitytoją. Vyras šypsosi, atrodo žvaliai ir entuziastingai nusiteikęs. Jo plaukai trumpi, žili, jis vilki baltus marškinius ir šviesią liemenę, tamsius džinsus, mūvi tamsius odinius batus. Dešinėje vyro rankoje – šviesi kepurė su snapeliu, ant riešo laikrodis. Kompanijai už nugarų – jaukūs seni nedidelio miestelio namai ir žaliuojanti pavasario gamta.