Forumas

Alvydas Valenta, [email protected]

Atvira darbo rinka ir mūsų negalios

Dirbti, užsidirbti, gyventi kiek galima labiau savarankiškai – kiekvieno žmogaus siekiamybė! Turint negalią ši siekiamybė niekur nedingsta, tik įgyvendinti ją dažnai tampa sunkiau, sudėtingiau, o kai kada net labai sunku. Neregių įdarbinimui, užimtumui žurnalo puslapiuose visada skyrėme dėmesio, tačiau temos ir problemos aktualumas ragina prie jos nuolat sugrįžti. Tad tuščiai neaušindami burnos, tai ir darome: teiraujamės, viešiname, dalijamės žmonių, suradusių vietą darbo rinkoje, patirtimi. Laukiame jūsų nuomonių, minčių, svarstymų. 

Unikalus gyvenimas 

Taip vadinasi projektas, mokantis žmones su negalia ieškoti darbo. Projektą finansuoja Europos socialinio fondo agentūra iš alternatyvių investicijų detektoriaus programos. Įvairių projektų, programų, iniciatyvų aplinkui – nors vežimu vežk! Tad kuo ypatingas šis? 

„Viskas prasidėjo nuo šokio pamokų neįgaliesiems, – pasakoja projekto įdarbinimo koordinatorius Martynas Vitkus. – Šių pamokų iniciatorė Rita Juškytė greitai suprato, kad vien šokiais ar kitokia menine veikla neįgaliųjų interesai nesiriboja. Taip atsirado „Unikalus gyvenimas“. Projektą vykdo VšĮ „Unikalus šokis“, jame dalyvauti gali žmonės, gyvenantys visoje Lietuvoje – susitikimai, paskaitos vyksta nuotoliniu būdu „Zoom“ platformoje.“ Mūsų projekto skiriamasis bruožas – mokome žmones savarankiškai ieškoti darbo, savarankiškai prisistatyti darbdaviui. Yra organizacijų, užsiimančių darbo neįgaliajam paieškomis, tarpininkaujančių tarp kliento ir darbdavio. Nesakau, kad šito nereikia, bet mes einame kitu keliu. Žmogui į rankas duodame ne žuvį, o meškerę ir mokome, kaip su ja „žvejoti“. 

Apie projekto aktualumą ir kokybę geriausiai byloja skaičiai: pirmame etape – 10 dalyvių, antrame – 30, rugsėjį prasidėjo trečias etapas – 45 dalyviai. Jau galima registruotis ir į ketvirtąjį, kuris turėtų prasidėti ateinančių metų sausį. „Mus rasite internete, adresu www.unikalus.org, taip pat feisbuke ar „Instagrame“, surinkę raktinius žodžius „unikalus gyvenimas“, – pasakoja M. Vitkus. – Ruošiame negalią turinčius žmones atvirai darbo rinkai: kaip parašyti gerą gyvenimo aprašymą (CV), motyvacinį laišką, kaip pasiruošti darbo pokalbiui. Kviečiame darbo atrankos profesionalus, lektorius, rengiame darbo pokalbių simuliacijas. Dalyviams rengiamos motyvacinės, psichologinės paskaitos apie pokyčių reikalingumą, finansinę laisvę. Lygiagrečiai vyksta individualios konsultacijos, sudaromas individualus darbo planas. Kiekvienam dalyviui yra priskiriamas žmogus, kuris su juo bendrauja viso projekto metu.“ 

M. Vitkus pasakoja, kad „Unikalaus gyvenimo“ projekte vyrauja kitos negalios, bet yra ir neregių – praėjusioje grupėje buvo du, šiuo metu – trys. Kaip minėjome, ateinančių metų pradžioje numatomas ketvirtasis projekto etapas. Registraciją planuojama pradėti gruodį. Norintys – nepramiegokite! 

Pats M. Vitkus turi regėjimo ir judėjimo negalią. Puikiai išmano informacines technologijas, daug keliauja, dažnai – vienas. Paklaustas apie savo patirtį atviroje darbo rinkoje, neslepia: „Niekada nesinaudojau jokiais įdarbinimo tarpininkais ar projektais. Dirbti pradėjau dar studijuodamas, darbų ieškojau pats. Esu pakankamai aktyvus žmogus, todėl turbūt sugebėdavau darbdaviui atskleisti stipriąsias savo puses. Esu dirbęs profesinės aklųjų reabilitacijos programoje, draudimo kompanijoje, Vytauto Didžiojo universitete. Dabar dirbu „Unikalaus gyvenimo“ projekte, taip pat užsiimu individualia veikla. Save laikau visiškai įsiliejusiu į atvirą darbo rinką. Sunkumų yra buvę, taip pat ir su darbo vietos pritaikymu, bet norint, visada galima rasti kompromisą.“ 

Kas geriau, kai negalią turintis žmogus darbo ieškosi savarankiškai – siuntinėja dešimtis CV, darbdaviui aiškina savo galimybes – ar galbūt kreipiasi į darbo paieškų profesionalus, ir šie atstovauja savo klientui? „Labai daug priklauso nuo žmogaus asmeninių savybių, nuo jo drąsos, atvirumo būsimiems iššūkiams, – svarsto M. Vitkus. – Nemažiau svarbu turimos kompetencijos. Reikia suprasti, kai žmogus eina į atvirą darbo rinką, jis konkuruoja su sveikais žmonėmis. Jeigu ateisi nepasitikėdamas savimi, turimomis kompetencijomis, labai daug tikimybės, kad darbdavys pasirinks žmogų be negalios. Į mūsų projektą ateina visokių žmonių: vieniems reikia tik padrąsinimo, motyvacijos, kitiems – daugiau pagalbos. Kai kada su žmogumi tenka nueiti ilgą kelią, kartais net laiduoti už jį, darbdaviui paaiškinti įstatymus. Tačiau pirmiausia mokome žmogų susirasti darbą savarankiškai, tai reiškia, kad jis turi pats mokėti susirasti darbo skelbimą, nusiųsti nurodytu adresu gyvenimo aprašymą. Jeigu tolesnėje stadijoje reikia kontaktuoti su darbdaviu, mes tai darome. Paprastai dalyvaujantys mūsų projekte žmonės žino apie savo teises, kokias gali gauti subsidijas, kompensacines priemones.“ 

Laura 

Laura Stadalninkaitė – kaunietė, studijavo Vytauto Didžiojo universitete. Nuo šių metų gegužės dirba Kaune, VšĮ LASS pietvakarių centre. „Iki pastarojo meto nuolatinio darbo neturėjau, – pasakoja Laura. – Auginau dukrą, o kam tenka ar teko tai daryti, supras, kad čia irgi labai didelis darbas. Suvokiau, kad turiu ribotą ir kintantį laiko kiekį, todėl nenorėjau darbdaviui įsipareigoti.“ 

Praėjusį rudenį keletą kartų skirtingais keliais Laurą pasiekė informacija apie „Unikalaus gyvenimo“ rengiamus kursus. Pirmą kartą suradusi skelbimą neatkreipė dėmesio, bet po antro ar trečio karto viena sau pamanė, gal tai neatsitiktinumas ir nusprendė pabandyti. „Buvo tik projekto pradžia, iš viso dalyvavome 10 žmonių. Gavome daug bendro pobūdžio žinių, kartu su kiekvienu žmogumi buvo dirbama individualiai. Dalyvaudama projekte gavau daug informacijos apie valstybės skiriamas subsidijas, lengvatas įsigyjant kompensacines priemones. Nesakau, kad pačiam vienam žmogui tos informacijos neįmanoma susirasti – įmanoma! Tik jeigu nesi patyręs ieškotojas, visa tai atima daug laiko ir pastangų. Čia viskas pateikta greitai ir profesionaliai.“ 

Praėjusių metų pabaigoje spaudoje pasirodė keli straipsniai, kuriuose Laura pasakojo apie save, taip pat apie tai, kad ieško darbo. Netrukus sulaukė skambučio iš vienos gamybos įmonės. Pasiūlymas viliojo, bet kartu kėlė ir abejonių. Tuo metu pašnekovė jau dalyvavo LASS pietvakarių centro vykdomame projekte „NeRegĖjimo galia“. Pagal šiuo metu galiojantį Užimtumo įstatymą (pakeitimai priimti tik šių metų liepos mėn. – red. past.), individualią veiklą būtų tekę nutraukti. Apie gautą skambutį ir savo abejones Laura papasakojo Pietvakarių centro direktorei Jolantai Kručkauskaitei. „Žinoma, galutinį sprendimą turėjau priimti pati. Buvo tikrai nelengva. Stovėjau tarsi kelio viduryje, o kiek ilgai įmanoma šitaip stovėti? Prieš pasakydama tai įmonei galutinį „taip“ arba „ne“, Pietvakarių centrui nusiunčiau savo CV. Įstaigos vadovė mano norą dirbti ir mano gebėjimus įvertino palankiai, nuo gegužės esu šio centro darbuotoja, atsakinga už viešuosius ryšius, komunikaciją.“ 

L. Stadalninkaitei užduodu tą patį klausimą kaip ir M. Vitkui: į audringą vandenyną, vardu atvira darbo rinka, leistis savarankiškai ar padedamam įdarbinimo specialistų? „Jeigu neregys bando darbintis pirmą kartą ir daro tai savarankiškai, jis gali neturėti visos informacijos apie subsidijas ar lengvatas, nežinoti visų teisės aktų, nes kalbame ne tik apie Užimtumo ar Socialinės integracijos įstatymus, – svarsto Laura. – Neįgaliesiems šioje srityje reikia išmanyti daugiau dalykų, nei tūlam visuomenės nariui. Vėliau darbo rinkoje jau galima plaukioti ir vienam, bet iš pradžių turėti tarpininką pravartu. Bandau įsivaizduoti save: jeigu viena pati būčiau pradėjusi ieškoti darbo, kažin kaip būtų buvę. Turėjau menką patirties bagažą, kaip geriausia prisistatyti darbdaviui, tinkamai komunikuoti įvairiose situacijose, pagaliau – kaip sustiprinti pasitikėjimą savimi, kad tą ryžtą ir užsidegimą siekti rezultato matytų ir aplinkiniai. Būtent šių ir dar daugelio kitų dalykų mokėmės „Unikalaus gyvenimo“ kursuose. Esu liudininkė, kaip po projekto išauga žmonių pasitikėjimas savimi, kaip jų gyvenimas pasisuka 180 laipsnių. Paraginčiau kitus neregius nebijoti savo jėgas išbandyti panašiuose projektuose. Kuo daugiau pabandome, tuo daugiau išmokstame, o kuo daugiau išmokstame, tuo daugiau galime.“ 

Kad pasiektume norimą rezultatą, dažnai tam tikrą visumą turi sudaryti keletas derančių ar bent viena kitai neprieštaraujančių dalių. Kalbant apie neįgaliųjų užimtumą – taip pat! „Ne visada viskas priklauso vien nuo neįgaliojo. Darbdavys taip pat turi nebijoti iššūkių ir pokyčių“, – svarsto Laura. 

Ieva 

Ieva Vaškevičiūtė – vilnietė. Kaip pati sako, iki šių metų pavasario nuolatinio darbo neturėjusi. Baigusi mokyklą šiek tiek dirbo, bet nereguliariai – vis kas nors nesusiklostydavo. Nuo šių metų kovo mėnesio pagal Užimtumo tarnybos subsidiją pradėjo dirbti įmonėje „Asistentinis taksi“ skambučių operatore. 

„Darbą pasiūlė draugai, – pasakoja Ieva. – Teikiame pavėžėjimo ir asistavimo paslaugas negalią turintiems žmonėms. Turime judantiems vežimėliuose pritaikytų automobilių. Atsiliepinėju į klientų skambučius, informuoju apie mūsų teikiamas paslaugas, įkainius. Darbas geras tuo, kad nesu pririšta prie vietos. Galiu dirbti kelionėje ar išvykusi į kitą miestą, svarbu tiktai telefono ryšys ir internetas. Darbu esu patenkinta, kokių nors specialių priemonių ar programinės įrangos nereikia – užtenka telefono, dar geriau – du telefonai: vienas, kuriuo atsiliepinėju, antrojo kalendoriuje pasižymiu užsakymus ir šiaip visokias pastabas. Pradėjus dirbti teko išmokti brailio raštą. Iš tikrųjų jį mokėjau ir anksčiau, bet nesinaudojau. Nebuvo reikalo. Darbe dažnai tenka siųsti trumpąsias žinutes – rašant brailiu, greičiau, patogiau.“ 

Ieva neslepia: yra uždaro būdo žmogus, ne visada bendraujantis itin maloniai, ypač su nepažįstamais. Pradėjus dirbti tenka padirbėti su savimi: aiškiai išdėstyti informaciją, su klientais bendrauti taip, kad jie liktų patenkinti ir norėtų sugrįžti. Sužinojusi apie Užimtumo įstatymo pataisas, leisiančias neįgaliesiems nuo ateinančių metų užsiimti individualia veikla ar gauti autorinį atlyginimą, mergina sako: „Seniai reikėjo. Jeigu žmogus ateityje planuoja pradėti savo verslą, jis turi sukaupti pradinį kapitalą. Neįgalieji paprastai jo neturi, bankai skolina nenoriai – iš kur gauti lėšų? Galimybė užsidirbti papildomai valstybei žalos neatneš, o žmogui gali būti parama ir paskatinimas.“ 

Nuotrauka: Ieškant darbo turint regos negalią reikia ir daugiau žinių apie įsidarbinimą, ir drąsos, ir tinkamo darbdavio požiūrio / LASS archyvo nuotr. 

Dviejų žmonių, šviesioje patalpoje sėdinčių prie kompiuterio, nuotrauka. Vidutinio amžiaus, vidutinio kūno sudėjimo moteris matoma nuo viršugalvio iki pusiaujo, sėdinti priešais įjungtą kompiuterio monitorių. Ji į skaitytoją pasisukusi dešiniuoju profiliu, abi rankos per alkūnes sulenktos 90 laipsnių kampu, uždėtos ant klaviatūros, o pirštai liečia klaviatūros mygtukus. Moters plaukai trumpi, dengia ausis, ji vilki kelnes, juodą palaidinę stačiu kaklu ir šviesesnės spalvos megztinį ovalia iškirpte. Moteris švelniai šypsosi, atrodo rami ir susikaupusi. Šalia jos ant kėdės kairėje sėdi vidutinio amžiaus vyras. Jis pasisukęs į kompiuteriu dirbančią moterį, tik žvilgsnį nukreipęs į kompiuterio monitorių. Vyras atrodo susidomėjęs, ramus, jis dėvi tamsias kelnes, tamsų megztinį. Ant darbo stalo šalia monitoriaus yra dar kelios laidais sujungtos tamsios kompiuterio dėžės, nedidelė garso kolonėlė. Šį darbo stalą pratęsia dar du sujungti tokie patys stalai, kurių pabaigoje matyti dar vienas kompiuteris, papildoma kėdė.