Aklas pasimatymas

Spaudai parengė Ginta Čingaitė-Kiznienė, [email protected]

Pamatyti progą mylėti savo artimą

Daug kas tikrai yra girdėjęs ar skaitęs aktyvios visuomenininkės, edukologės, katalikiško vaikų darželio „Mažutėliams“ steigėjos ir vadovės, Nukryžiuotojo Kristaus seserų bendruomenės vienuolės Viktorijos Vaidogaitės minčių. Nežinia, kaip visur spėjanti V. Vaidogaitė pernai išleido knygą „...ir tarp puodų vaikšto Dievas“ bei už pagalbą migrantams buvo paskelbta 2021 metų Tolerancijos žmogumi! V. Vaidogaitę kalbina radijo laidos „Aklas pasimatymas“ (radijo stotis GOLD FM) vedėja Saulė Norkutė. 

– Noriu pradėti nuo citatos iš Jūsų knygos: „Tikėjimas yra gyvenimas, besivystanti tikrovė, pamažu įsišaknijanti mūsų buityje, santykiuose, darbuose, neurozėse, ekstazėje, rutinoje.“ Kas Jums šiandien yra tikėjimas? 

– Tikėjimas taip pat yra mano namai šiandien. Tai yra į mintį įsišaknijęs reiškinys, į mane įsigyvenęs procesas arba fenomenas. Ir šiandien aš išgyvenu savo tikėjimą, žiūrėdama viltingai į ukrainiečių vaikučių nuo 3 iki 7 metų grupę, kuri žaidžia kieme: kartais jie pasistumdo, kartais vejasi vienas kitą, pamažu mokosi lietuviškų žodžių. Žiūriu į juos su tikėjimu ir viltimi, kad mūsų žemėje anksčiau ar vėliau bus taika. Toks mano pirmas, spontaniškas pamąstymas apie tikėjimą šią akimirką. 

– Dirbate su įvairaus amžiaus vaikais, jaunuoliais. Kuo svarbus yra dialogas su jais? Kaip jis vyksta ir ko išmokstate iš jų kiekvieną dieną? 

– Tikriausiai, kalbant apie skirtingus amžiaus tarpsnius, mes matytume ir skirtingus reiškinius, kurie yra plika akimi pastebimi, ir tai, ko mes galime išmokti. Šiandien aš buvau su vaikučiais, kurie yra labai maži, tai aš mokiausi džiaugsmo. Jie laukė eilėje, vienas kitam skolino paspirtuką ar triratuką, ir aš mačiau, kiek tame laukime, tame nekantrume yra džiaugsmo, dar prieš įvykstant. Ir kai pagaliau ateina eilė važiuoti dviračiu, atsiranda tokia laisvė, ir, atrodo, beribis važiavimas – džiugi laisvė. Šiandien aš į juos žiūrėjau ir galvojau – štai, matyt, man jau reikia atostogų, ir norisi tokios laisvės, tos beribės erdvės, „važiavimo dviračiu“. Džiaugtis mažais dalykais. Laukti mažų dalykų. Turėti mažesnius lūkesčius, bet plačią, atvirą širdį, nebijoti svajoti ir išgyventi tą laisvę mažose, net apribotose situacijose. 

– Grįžtu prie Jūsų knygos. Joje save apibūdinote: „Esu žmogus, moteris, vienuolė.“ Šiame prisistatyme pabrėžėte buvimo moterimi faktą. Koks yra Katalikų bažnyčios požiūris į moterį ir kaip jis susijęs su Jūsų požiūriu: ką reiškia būti moterimi dabartyje, dabartiniame laike? 

– Čia atsiveria plati plati tema. Jeigu mes kalbėtume tiktai apie moterį bažnyčioje, tai galėtume, tikriausiai, kokias tris dienas kalbėtis. Vertųsi labai skirtingi klodai – ir evangelinis požiūris, Šventasis Raštas, ir ką mes iš jo padarėme. Bet jeigu trumpai susumavus, tai mes verčiamės nuo mokymo apie moterį-genijų, apie moterį kaip ypatingą kūrinį, į lygiavertiškumą, kuris ne globėjiškai žiūri į moterį, o stebi ją stovinčią ramią, stiprią, pasitikinčią Dievu, savimi ir tais artimaisiais, kurie yra aplinkui. Moterį, kuri iš esmės visiškai kitu būdu, papildydama savo talentais pasaulio kūriniją, eina pirmyn ir ištiesia ranką, gali padėti kiekvienam, kuris tos pagalbos reikalingas. Kita vertus, ji pati yra ir stipri, ir trapi vienu metu, ir taip pat gali paprašyti pagalbos. Stiprybė iš to, nes joje yra užkoduota Dievo įdiegta viltis, kurią neša į gyvenimą. Pažįstu savo koleges, savo seseris, kitas moteris visuomenininkes, aš matau tą vilties stebuklą, esantį moteryje. Man pačiai būti moterimi yra didelė dovana ir besiveriantis slėpinys, ir džiaugsmas. 

– Viktorija, kaip bažnyčia pristato naująjį feminizmą arba kaip iš viso žiūri į moterų ir vyrų lygybę? Ką tai kalba apie besikeičiančią moters padėtį visuomenėje? 

– Kalbant apie lygiavertiškumą, bažnyčia moters kažkaip specialiai neišskiria. Ji visą laiką pabrėžia – jeigu skaitysime bažnyčios dokumentus – moters lygiavertiškumą. Kita vertus, jie kalba apie tai, kad jei mes visi esame kartu, tai neturi būti išskirta nei vyras, nei moteris, nei žmonės su negalia. 

Žiūrint į žmonių, kurie turi mažesnes galimybes, pusę, bažnyčia moko apie brolystę, seserystę, begalinę Dievo vaikų laisvę. Dievo akyse mes kiekvienas mylimas, priimtas su visomis savo savybėmis – vyras ar moteris, bet kokios tautybės – žydas ar graikas, vergas ar laisvasis, kaip rašo šv. Paulius savo raštuose. Bažnyčia nuo labai seniai atpažįsta Dievo žvilgsnį į žmogų per lygiateisiškumą. 

Tai, ką mes patiriame visuomenėje, bažnyčios bendruomenėse, manau, priklauso nuo kiekvieno žmogaus, kaip jis mato kitą. Šiandien matome gana progresyvų (gerąja prasme) žvilgsnį į tai, kad moteris gali apsiimti vis daugiau įsipareigojimų ir kitokiais savo talentais išspręsti įsisenėjusias problemas. Kita vertus, matome ir nepasitikėjimo, bet tai priklauso nuo kiekvieno bažnyčios nario asmeniškai. 

– Jūsų veiklos yra labai plataus spektro, bet dirbate ir su įvairiomis žmonių grupėmis, gyvenančiomis pabėgėlių centre. Gal galite papasakoti daugiau apie šį darbą. 

– Mes galime labai ilgai apie tai kalbėti ir aš galiu ilgai pasakoti apie išgyvenimus, bet jeigu mes trumpam įsivaizduosime savo būseną, kai buvome įkalinti pandemijos metu, kai negalėjome niekur išeiti iš savo buto, pavyzdžiui, per saviizoliaciją, ir net kai viską gauni – maisto tau atneša, turi šiltą vietą, ir telefoną turi, bet vis dėlto negali išeiti. Jeigu ši izoliacija truko apie dvi savaites, ir tai išgyvenamas ryšio su aplinka praradimas, įkalinimo jausmas. O tie žmonės, pabėgėliai, taip gyvena jau beveik metus, gyvena kaip priverstinė bendruomenė, nes juos uždarė visus kartu. Iš to prasideda labai liūdni procesai, taip pat tokie procesai prasideda ir mūsų gyventojams, kurie saugo, kad šie laisvi žmonės negalėtų išeiti... 

Vienaip ar kitaip, jeigu darytume eksperimentą: padalytume žmones į dvi grupes ir tiesiog žaistume žaidimą, kad vieni prižiūri kitus, greitai „prižiūrėtojai“ savyje atpažintų tam tikro žiaurumo, nesaugumo jausmą, o tie, kurie yra uždaromi net ir tokio žaidimo metu, išgyventų priespaudą ir galią tų, kurie juos prižiūri. O migracijos krizė – ne žaidimas, čia vyksta laisvų žmonių, pabėgusių iš savo šalies, kalinimas. Iš to vyksta dalykai, kurie žmonėms žaloja psichiką, nuostabius, puikius, išauklėtus vaikus paverčia išsigandusiais, viskuo abejojančiais, visko trokštančiais ir negaunančiais, nuskriaustais našlaičiais. Sakau našlaičiais, nors jų tėvai yra, bet dažnai jie išgyvena psichologinius sunkumus dėl kalinimo, įvyksta atsitolinimas vieni nuo kitų, atsiranda apleistumas. 

Skirtingos stovyklos turi kitokią situaciją, bet netgi sakydami, kad vienas kalėjimas yra šiek tiek geresnis už kitą, mes vis tiek kalbame apie įkalinimą ir, pirmiausia, labai didelį vaikų teisių pažeidimą. 

– Ar yra viltis, kad ta situacija keisis, kaip ji gali keistis, ką mes turime daryti, kad į kitus žmones pradėtume vėl žiūrėti kaip į žmones, grąžintume jiems orumą? 

– Žinoma, naudinga pradėti mąstyti ne tada, kai ištinka gaisras, kurį čia pat puolame gesinti, bet daryti sisteminius pokyčius. Bendrai kalbant apie migraciją, reikia save suprasti ir pradėti identifikuoti kaip Europos šalį, į kurią veržiasi žmonės iš socialiai jautresnių, vargingesnių šalių. Kuo greičiau mes suvoksime, kad tai nėra kokių 6000 žmonių iššūkis, kuo greičiau priimsime, kad tai yra mūsų kasdienybės dalis ir eisime prie sisteminio požiūrio formavimo – ką mes darome su migrantais, ką galvojame apie integraciją, kuri būtų palaipsnė, atitinkanti žmogaus orumą ir teises. Nereikia slėptis kaip stručiams į smėlį, bet priimti pasikeitusią tikrovę ir įvertinti, kad įtempta dabartinė situacija, kalbant apie Ukrainos karą, kai vienas iš esminių tampa grasinimas badu, leidžia numanyti, kad Šiaurės Afrikos ir kitos šalys, kurios turi tam tikrų konfliktinių situacijų su Rusija, vienaip ar kitaip veršis į Europą. Ir tai yra tikrovė, dėl kurios mes turime pasiruošti – tokių žmonių bus daugiau, todėl sisteminiai sprendimai, visų, tarp jų ir nevyriausybinių organizacijų, dabar išrinktos valdžios bendradarbiavimas yra būtinas nubrėžiant 10–15 metų perspektyvą. Klausimų, ką toliau darome, yra labai daug, bet kol kas dialogas su nevyriausybinėmis organizacijomis yra padrikas. 

– Ačiū už drąsią poziciją. Norisi grįžti prie Jūsų ir klausti, ką jums reiškia lygiavertiškas, lygiateisiškas dialogas su kitu? 

– Man pirmiausia dialogas prasideda nuo klausymosi, nuo girdėjimo, nuo supratimo, ką kiti sako ir ką tai reiškia. Taigi pirmasis žingsnis į dialogą yra pamatyti kitą, kurio pasaulis jam bekalbant atsiveria. Ir tas lėtas, ramus įsiklausymas yra dialogo pradžia. Aišku, mes labai skubiai norime atsakyti į visus klausimus arba reaguoti į dalykus, kurių nesuprantame, bet tas lėtas klausymasis yra raktas į supratimą, susikalbėjimą. 

– Svarbus klausimas. Kaip į Jūsų gyvenimo virtuvę pasibeldė Dievas? 

– Man atrodo, kad mūsų santykis su Dievu yra pats intymiausias išgyvenimas, bet kartu ir tas, apie kurį turime pasidalyti, nes tai ir viešiausias išgyvenimas. Tai, ką mes kalbame su Dievu savo širdyje, galiausiai matosi mūsų veide, balse, matosi pasirinkimuose ir visame gyvenime. Aišku, būtų geriausia, kad apie Dievą kalbėtų mano veiksmai, o ne žodžiai. 

Dalijuosi labai paprastu dalyku: Dievas yra kūrėjas, visagalis, jis yra gerokai didesnis už žmogų. Jeigu mes lygintume, kas esame mes ir kas yra Dievas, galime išvesti paralelę – Dievas, tapęs žmogumi, yra tas pats, jeigu aš dabar tapčiau akmeniu – toks kontrastas. Ir tai būtų nepakankamai paaiškinta. Ir tuo pačiu metu Dievas nori kalbėtis su žmogumi. Dievo žodis yra didžiulė knyga, bet jis ne vien užrašytas knygoje, jis tariamas per tam tikras situacijas, kasdienybėje. Ir virtuvėje – taip pat ir joje, žinoma! Ir visais amžiaus tarpsniais – jis yra kalbinantis, klausantis, tas draugas, kuris yra šalia, kuriantis santykį ir mylintis be sutarčių ir sąlygų. Čia mes negalime kalbėti apie lygiavertiškumą, nes esame paliesti meilės, kuri apgaubia labiau, negu galime atsiliepti. Ir tai kartu yra santykis, į kurį Dievas mus kviečia, žiūrėdamas mums į akis, išlaikydamas artumą, prieinamumą, pažeidžiamumą. Dievas nebijo rizikuoti, duodamas mums visišką laisvę kurti tą santykį – vienų su kitais, su juo pačiu – taip, kaip nori. Dar mums negimus, jis apie mus galvoja, turi mums idėjų, kurias pasiūlo, kurias galime priimti, galime atmesti, bet įdeda į mus tam tikrus talentus, kuriuos tobulindami mes kartu galime padaryti nuostabių dalykų. Tai viso gyvenimo istorija, einant su Dievu, nuotykis, pasakyčiau. Kartais jis yra linksmas ir smagus, o kartais – turintis daugybę klausimų ir neaiškumų. Kartais Dievas kalba į širdį, o kartais jis tyli. Klausosi ir tiesiog tyli, nes galbūt mes kartais labai tarškam. Tačiau didžiule meile myli savo kūrinius, be jokių lūkesčių, be skolų, visą laiką avansu, visą laiką apsčiai. O mes, atsisukdami į jį, atverdami širdį, tampame į jį panašūs. 

– Kaip jis kalbina Jus ar kitus žmones kasdienybėje? Gal galite pasakyti savų pavyzdžių? 

– Visi mes galėtume pateikti pavyzdžių. Dievo kalbinimas atrodo labai įvairiai – savo iniciatyvomis, įvairiomis situacijomis. Šiandien Dievas mane pakalbino taip, kad aš būčiau pramiegojusi dieną – žadintuvas buvo išjungtas. Bet į mano kambarį beldėsi viena sesuo, prašydama paskolinti tokį šepetį išsivalyti sijonui. Išsiverčiau iš lovos ir galvoju, „Va, tau Dievo iniciatyva, jis vis tiek randa kaip mane pradžiuginti ir pažadinti!“ 

Visa, ką mes darome mylėdami, ką darome klausydami savo širdies ir yra Dievo kalbėjimas. Tai nėra naivus drugelio skraidžiojimas aplink gėlytes, bet tai yra dėkingumas ir įsisąmoninimas to, kas vyksta kiekvieną akimirką. Aišku, kartais jis kalbina labai rimtais dalykais, tarkim, gavau žinią, kad vienoje iš stovyklų moteris išgyveno smurtą ir jai reikia pagalbos. Reikės kažkaip įsitraukti į šią situaciją – tai irgi Dievo iniciatyva padėti žmogui – aš sužinojau, turiu veikti, atsiliepti pagal savo išgales. Bet gali būti ir elementaru, pavyzdžiui, virtuvėje šeimos nariai paliko trupiniuotą stalą. Tai aš neinu ieškoti, kas čia dabar pritrupino. Aš pamatau trupinius, aš ir išvalau. 

Ir mažuose, ir dideliuose dalykuose pamatome galimybes, į kurias galime atsiliepti. Pamatome progą mylėti savo artimą. Tai irgi yra Dievo veikimas – ką jis man duoda šiandien, ką pamatau. 

Visą laidą klausykite paspaudę nuorodą.

Nuotrauka: V. Vaidogaitė / asmeninio archyvo nuotr. 

Vienuolės Viktorijos Vaidogaitės nuotrauka. Jauna vidutinio sudėjimo moteris nuotraukoje pozuoja lauke, Neries krantinėje, netoli „Krantinės arkos“ skulptūros. Viktorija žvelgia tiesiai į kamerą, kukliai šypsosi. Ji užsidėjusi akinius, plaukus apdengusi juodu vienuolės galvos apdangalu. Moteris vilki tamsų abitą – ilgą juodą suknelę balta apykakle, taip pat juodą paltą. Antrame nuotraukos plane matoma Neries krantinė, palei ją nutiestas pėsčiųjų ir dviračių takas, vamzdį primenanti skulptūra „Krantinės arka“ bei ant kalno rūke stūksanti Gedimino pilis.