Mūzų pėdsakais

Istorija apie Nuką

Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius kasmet teikia premijas už geriausias metų knygas vaikams ir paaugliams bei vaikų literatūros tyrimus ir sklaidą. Premija už geriausią 2021 metų paveikslėlių knygą vaikams skirta Audrai Baranauskaitei ir Linai Itagaki už knygą „Nukas“ (leidykla „Tikra knyga"). Knyga apie Nuką dalyvavo ir akcijoje „Metų knygos rinkimai 2021“ vaikų literatūros kategorijoje. Įdomi ir pačios knygos atsiradimo istorija. 

MŽ redakcija 

„Nukas“ (ištrauka). Kas kutena ausį 

Mano vardas Nukas. Ne Jonukas ir ne Antanukas. Daug kas sako, kad esu nepaprastas berniukas. Vieną dieną galiu nieko negirdėti, o kitą – nieko nematyti, bet svarbiausia: kai girdžiu – nieko nematau, o kai matau – nieko negirdžiu, ir niekas (net daktarai!) nežino, kodėl taip yra. 

Kartais pabundu ryte, ir nežinau, kaip man bus – nematysiu tą dieną ar negirdėsiu. Pavyzdžiui, būna labai tylu, nė mažiausio garselio. „Aha, – sakau sau neatmerkęs akių, – šiandien aš tikrai negirdžiu“, tačiau vos tik spėju taip pagalvoti, kieme burgzteli motociklas, kniaukteli katinas ir suloja kaimynų šuo. 

Iš pradžių tėtis su mama labai pyko, manė – apsimetinėju. Kartą tyčia ant stalo paliko guminukų saujelę. Bet kai kiaurą dieną jų taip ir nepaliečiau, jie patikėjo, kad nematau. 

Tokį rytą mama pusryčius neša į lovą. Jai atrodo, bus daug daug greičiau, jeigu pamaitins šaukšteliu. „Kas čia?“ – klausia ji. 

Aš atsargiai pauostau, paliečiu ir sakau: kietai virtas kiaušinis, ryžių košė su sviestu, varškė su razinomis, arba bandelė su arbata… 

Paprastai, kai visai visai nematau, labai stipriai girdžiu. Taip stipriai, kad abi mano ausys įtraukia visokius garsus. Būna, su garsais ten patenka ir kandys, uodai, pasitaiko vienas kitas kopūstinukas... Bet uodams ir kandims mano ausyse nebūna ką veikti, jie tik pazyzia, paplasnoja ir išskrenda sau. Tačiau, kol plasnoja, sparneliais taip iškutena ausį, kad aš ilgai ir labai garsiai juokiuosi. 

Na, o dar, kai nematau, bet girdžiu, aš labai mėgstu švilpaut. Mama sako, švilpauju taip gražiai, jog paukščiams visai pasimaišo protas. Jiems atrodo, kad aš nepaprastai svarbus paukštis, na, toks visų paukščių prezidentas, todėl ima tūpti man ant pečių. Tėtis parveda mane visą nutūptą žvirblių, genių ir strazdų, bet mama nesibara ir nesako Štiš. Ji tik šypteli, man ir tėčiui išverda kakavos, o svečiams paberia trupinių. 

Kūrėjos apie knygos atsiradimą ir kūrybos procesą (ištraukos iš interviu) 

A. Baranauskaitė. Knygelės personažas turi prototipą. Šią pasaką kažkada rašiau a. a. Remigijui Audiejaičiui. Tiems, kas nežino – Remis nematė nuo gimimo, bet kokį dešimtmetį gyveno labai intensyviai. Dainavo, grojo fleita, koncertavo su Domantu Razausku, su „Mad Man Moon“ grupe kartą sudalyvavo Eurovizijos atrankoj. Yra sukūręs keletą juokingų neva haiku ir limerikų (nors į tokią savo kūrybą rimtai nežiūrėjo, apskritai nebuvo linkęs ko nors sureikšminti). Visa esybe menininkas, bendravo su jaunais rašytojais ir poetais, buvo neatskiriama jų bohemos dalis, daug kas iki šiol jį vadina Vilniaus legenda. Remį mylėjo ir mėgo visi, kas tik jį pažinojo. Dalia Survilaitė apie jį sukūrė dokumentinį filmą „Kurmis“ („kurmiais“ jis pats juokais vadino akluosius). Kai dariau su juo pirmąjį interviu „Šiaurės Atėnams“, tapome draugais. Mano vaikai jau buvo užaugę, knygų skaityti jiems nereikėjo, todėl jas skaitydavau Remiui pustuštėse kavinėse arba parkuose ant suoliuko... 

Pasaką apie berniuką Nuką buvau išspausdinusi „Istorijų“ žurnale, kuriame kuravau „Poilsio skaitinius“, ir džiaugiuosi, kad spėjau ją perskaityti Remiui. Pamenu, skaičiau universiteto valgykloje 2006 metų spalį, o kitų metų kovą, būdamas 35-erių, jis žuvo tame baisiame Žirmūnų gaisre kartu su kita meniška siela Mantu Gimžausku (Šamanu), kuriam tebuvo 31-eri. 

Kodėl rašiau Remiui šią pasaką? Norėjau, kad susitapatinęs su Nuku, įsivaizduotų, kad kartais gali matyti. Ar Nukas yra Remis? Nemanau. Ar turi jo bruožų? Aišku, turi. Knygelė skiriama Tanakai, nes tokia buvo Remio pravardė. Gal todėl, kad studijavo japonų kalbą. Beje, su Lina Itagaki tai niekaip nesusiję, bet tai labai mielas atsitiktinumas. Su ja sukontaktavome prieš 4 metus. Susitikome „Vaikų saloje“, kur juodvi su Jurga Vile pristatinėjo „Sibiro haiku“. Lina buvo pakabinusi skelbimą, kad ieško pasakos, kurią galėtų iliustruoti. Sakau, turiu. „Nuko“ pasaka jai patiko, tik tiek, kad reikėjo gerokai palaukti, nes ji visą laiką turėjo ką piešti. Žodžiu, Lina piešė, piešė ir piešė, kol pagaliau atėjo „Nuko“ eilė. 

(kalbino Audronė Macijauskienė.) 

Lina Itagaki. Pradžioje tekstas buvo parašytas taip, kad knyga būtų buvus skaitoma iš vienos pusės. Buvo sumaišytos dienos, kai Nukas negirdi arba nemato. Kai sutarėme su „Tikra knyga“ ir susitikome su leidyklos kūrybos vadove Daiva Rudyte jos aptarti, Daivai ir kilo idėja atskirti tas dienas, kai Nukas negirdi, nuo tų, kai nemato, ir padaryti knygą skaitomą iš dviejų pusių. Aš kaip tik neseniai buvau parsivežusi tokio tipo komiksą iš Prancūzijos, taigi pavartėme, visoms idėja tiko, Audra perrašė istoriją ir gavosi tokia knyga. 

Kai kas sako, kad Nukas labai keistas – kodėl tokį platų jo veidą nupiešiau? Na, Nukas tiesiog toks nusipiešė iš karto. Pirmoji iliustracija ir buvo tokia – didelis veidas per visą lapą ir garsai. Kodėl?... Man atrodo, kad aš stengdamasi įsivaizduoti, pajusti girdėjimą / negirdėjimą, matymą / nematymą lyg įlįsdavau į Nuko galvą. Todėl ji tokia didelė, nes mes girdime ir matome lyg būdami Nuko galvoje. Įlendame į Nuko galvą, kad pajustume, ką jaučia jis. 

(kalbino „Tikra knyga“) 

Haiku. Remigijus Audiejaitis-Tanaka 

Pakelės akmuo 

Krusteli pučiant vėjui 

Dar neprašvito 

*** 

Triušiuko ausys 

Spindi mėnulio šviesoj 

Ak tas birželis 

*** 

Rūkas virš Vilniaus 

Smogas virš Londono ir 

Musė virš š... 

*** 

Balta kaliausė 

Stirkso vidur dirvono 

Nimfoms gaudyti 

*** 

Mano senelis 

Be galo mėgo slyvas 

Ypač visokias 

*** 

Keturi fiordai 

Susitiko tarpdury 

Išgerkim ar ką? 

*** 

Vanduo ir duona 

Pabandyk išgyventi 

Pavyks – paskambink