Socialinis pulsas

Alvydas Valenta, [email protected]

Karas nesunaikino meilės knygoms

Beveik prieš ketverius metus, 2018-ųjų rudenį, Lietuvoje viešėjo unikalus Ukrainos profesionalių muzikantų orkestras ir neregių dainininkų grupė „Open life“. Kartu su orkestru buvo atvykusi ir jo siela, daugelio įvairių iniciatyvų ir projektų autorė Oksana Potymko. Šių metų birželį su Oksana vėl susitikome Lietuvos aklųjų bibliotekoje (LAB) Vilniuje. Į Lietuvą ji atlydėjo daugiau nei dvidešimties neregių vaikų grupę, dalyvavusią tarptautinėje stovykloje „Pažinimo stebuklas“ Klaipėdoje. Pati Oksana liko Vilniuje, susitikinėjo su kultūros žmonėmis, tęsė pradėtas iniciatyvas ir generavo naujas. Viena jų – Lietuvos kultūros instituto, LAB ir Ukrainos negaliųjų asociacijos Lvivo skyriaus pasirašyta bendradarbiavimo sutartis, suteikianti galimybę į ukrainiečių kalbą išverstas lietuvių autorių knygas išleisti brailio raštu ir garsiniu pavidalu – taip jas padaryti prieinamas visiems šios šalies skaitytojams. Bet apie viską iš eilės. Turbūt visiškai suprantama ir žmogiška, kad pokalbį su Oksana pradėjome ne nuo knygų. 

– Gerb. Oksana, tiek ukrainiečiams, tiek mums visiems, neabejingiems jos likimui, vasario 24-oji yra tam tikra riba, po kurios pasaulį, jame vykstančius procesus matome kitaip. Kaip jūs nusakytumėte gyvenimą Ukrainoje iki šios datos ir po jos? 

– Gyvenome įprastu ritmu. Visi dirbome savo darbą. Buvo koronavirusas, pandemija, nuotolinis mokymas – reikėjo prisitaikyti, bet šalis gyveno įprastą gyvenimą. Spausdinome brailio knygas, kūrėme filmus su garsiniu vaizdavimu, darėme daug įvairių darbų. Per tris nepriklausomybės dešimtmečius Ukraina daug padarė ir daug pasiekė. Daugelyje sričių jau prilygome Vakarų Europai, o kai ką darėme net geriau. Prabudome vasario 24-ąją ir visiems šokas. Penktą valandą ryto man paskambino neregės mergaitės mama: „Oksana, aš jums paprastai skambinu su geromis naujienomis, bet šiandien kitaip – prasidėjo karas.“ Man užėmė žadą. Ėmėme vieni kitiems skambinti, klausinėti. Skambinome į Charkivą, reikėjo pasirūpinti nematančiais vaikais. Charkive yra Vladimiro Korolenkos aklųjų gimnazija. Ją bombardavo, buvo sužeistas mokyklos direktorius, ačiū Dievui, lengvai, tačiau mokinius pavyko išvežti. Pirmiausia dviem autobusais, likusius – šarvuočiais palydėjo iki traukinių stoties, ten išvykti davė atskirą vagoną. Autobusai negalėjo vykti tiesiai į Lvivą. Teko daryti didžiulį lanką: Charkivas – Poltava, Kijevas – Žitomiras. Žitomiro sritį stipriai apšaudė, nuolat konsultavomės su kariškais, kokiais keliais važiuoti saugu: važiuoji, sustoji, vėl važiuoji, vėl stovi. Kelionė truko pusantros paros. Lvive visus sutikome, apgyvendinome. Iš Lvivo jau išvyko į Europos Sąjungą. 

Mano žiniomis, didžioji dalis Charkivo vaikų yra Lenkijoje. Taip pat Austrijoje, Vokietijoje, Italijoje, Lietuvoje. Mūsų komanda – penki žmonės – padėjome evakuoti apie 400 pabėgėlių. Nebuvo nei dienos, nei nakties. Reikia, keliesi antrą, ketvirtą valandą nakties, reikia – visai neini miegoti. Visi padėjome vieni kitiems. Karą patyrėme ir tiesiogiai: kovo 18, šeštadienį, ketvirtą valandą dienos – vienas oro pavojus, apšaudė oro uostą ir aviacijos gamyklą; pusė aštuonių – vėl pavojus, apšaudė tankų gamyklą. Po kelių dienų – nauji apšaudymai. 

– Pirmomis dienomis buvo panikos, suirutės?.. 

– Nevadinčiau to panika, bet šokas – buvo! Viskas griūva. Geležinkelius bombarduoja, kas turi automobilius ir gali, evakuojasi savarankiškai. Traukinių, autobusų stotys perpildytos – dešimtys tūkstančių žmonių! Neregiui ar judančiam vežimėlyje jokios galimybės prasibrauti, išvykti. Pirmą dieną buvo nemažai panikos, žmonės iš parduotuvių iššlavė viską: maisto produktus, vandenį, muilą, kuprines, žvakes, žibintuvėlius, baterijas. Tačiau tiek vyriausybės institucijos, tiek vietos valdžia dirbo tikrai gerai – jau kitą dieną parduotuvių lentynos vėl buvo pilnos. Per radiją buvo nuolat transliuojama informacija, kaip elgtis, kur slėptis pavojaus atveju, kaip suteikti pirmąją pagalbą. Užpuolė kaip kažkada fašistai, penktą valandą ryto. Rašizmas niekuo nesiskiria nuo fašizmo, tiktai dar barbariškesnis, ciniškesnis, veidmainiškesnis. Išvaduotojai, kurie ateina „vaduoti“ žmonių nuo taikaus gyvenimo: knygų, įprasto darbo, namų... Nežinau, ar Lietuvoje klausoma ukrainiečių perimamų ir internete skelbiamų rusų kareivių pokalbių. Nesvarbu, su kuo kalbasi – tėvais, motinomis – kas antras žodis – riebus keiksmažodis... Žmonos pačios ragina savo vyrus prievartauti, tik joms apie tai nepasakoti. Prievartauja ne tik moteris, bet ir vaikus. Negaliu apie tai ramiai kalbėti – tiesiog košmaras. 

– Ar Ukrainoje buvo daug žmonių, tikėjusių „išvaduotojais“? 

– Tarp mano draugų, mano aplinkoje, nebuvo. Daug važinėju po Ukrainą, turiu daug pažįstamų – tikinčių „išvaduotojais“ nebuvo. Atvirai kalbant, Ukrainos rytuose tokių žmonių yra. Sunku patikėti, bet iki šiol galvoja, kad rusai atėjo juos išvaduoti. Nuo ko išvaduoti – neaišku... Tačiau tuo pat metu buvo ir stulbinamai gerų pavyzdžių. Visiems buvo šokas pačia geriausia šio žodžio prasme matant, kaip sukilo Charkivas. Kokie 95 proc. žmonių jame bendrauja rusų kalba. Baiminomės, kad Charkivas gali jausti simpatijas Rusijai – nieko panašaus! Tas pats ir Chersone. Prieš Chersoną galima atsiklaupti – tai realiai irgi rusiškas miestas: gyvenvietėse aplinkui kalbama ukrainietiškai, bet mieste – rusiškai. Kaip Chersonas sukilo! Žmonės dešimtimis tūkstančių ėjo į mitingus, skandavo, kad Chersonas – tai Ukraina! Jiems šaudė į nugaras, o jie vis tiek ėjo, mitingavo! 

– Su pabėgėliais susidūrėte tiesiogiai, taip pat ir su turinčiais negalią? 

– Jau minėjau, pirmiausia reikėjo pasirūpinti Charkivo vaikais. Taip pat vaikais iš Chersono. Jau prasidėjus karui pateikėme ir laimėjome didelį pagalbos projektą. Patys sugalvojome, kokie reikalingi išgyvenimo rinkiniai žmonėms, ypač neįgaliems, likusiems aktyvių karo veiksmų zonoje. Makaronai, grikiai, konservai, šokoladas, riešutai, sultys – maždaug 20 kg maisto paketai. Mes tuos paketus sudėdavome, o savanoriai perduodavo konkretiems žmonėms. Ne šiaip atiduoti kažkam, bet konkrečiam neįgaliam žmogui, kuriam savaitėmis tenka arba gali tekti sėdėti slėptuvėje. 

– Prie Lvivo politechnikos universiteto įkūrėte Resursų centrą ir jam vadovaujate. Koks šio centro likimas prasidėjus karui? 

– Ukrainoje iki karo buvo keturi centrai, spausdinę knygas brailio raštu – du Kyjive, Charkive ir mūsų, Lvive. Prasidėjus karui nei Charkivo, nei Kyjivo centrai dirbti negalėjo, liko vienintelis – mūsų. Toliau leidžiame knygas visos Ukrainos nematantiems vaikams. Nuo karo pradžios jau išleidome daugiau nei 10 pavadinimų vaikiškų knygų, 5 filmus su garsiniu vaizdavimu. Vaikai nori skaityti, prašo jiems duoti knygų! Štai ir dabar Klaipėdoje stovykloje buvo daugiau nei 20 Ukrainos vaikų. Jie užimami, vežami į ekskursijas, bet reikia suprasti, vaikai nemoka lietuvių kalbos, nuo patirtų išgyvenimų jiems plyšta galva – daugelis prašo: „Duokite paskaityti knygą!“ 

– Smagu girdėti, kad neužsidarėte, veikiate net šiomis ekstremaliomis sąlygomis. Papasakokite apie savo centrą daugiau. 

– Centrą įkūrėme daugiau nei prieš 10 metų, visų pirma norėdami padėti bendrojo ugdymo mokyklose besimokantiems nematantiems vaikams. Esame penkių žmonių komanda. Viską darome patys: leidžiame knygas brailio raštu, garsiname, kuriame filmus su garsiniu vaizdavimu. Turime brailio spausdintuvus, įrenginius, reikalingus gaminti reljefinei grafikai. Leidžiame knygas vadovaudamiesi universalaus dizaino principu: tekstas brailio ir reginčiųjų raštu, reljefinės iliustracijos, jų aprašymai. Knygos viršelio antroje pusėje, reljefiniame rėmelyje, pateikiame QR kodą. Vaikas, nuskenavęs jį telefonu, gali klausytis knygos audioversijos. Apie Resursų centro veiklą galėčiau kalbėti ilgai. Praėjusių metų pabaigoje sukūrėme dokumentinį, lyg ir nuotykių filmą, bet kartu šis filmas turi didelį socialinį krūvį. Jo veikėjai – du jauni neregiai, patenkantys į įvairias situacijas, tuo pat metu skleidžiantys žinią apie tai, kas yra regėjimo negalia, kaip nematančiam žmogui reikia padėti ir ko nereikėtų daryti. Tarp mūsų išleistų knygų yra ir Maiklo Bondo knyga apie meškiuką Padingtoną. Joje įklijuoti du QR kodai: vienas – garsinės knygos, kitas – pagal knygą pastatyto filmo. Spėkite, kas šį filmą neregiams vaikams įgarsino? Volodymyras Zelenskis! 

– Jūsų draugystė su Lietuvos aklųjų biblioteka tęsiasi ne vienus metus, bet iki šiol ukrainietiškų knygų joje beveik nebuvo. 

– Iki karo jūsų bibliotekai knygų neperdavinėjome. Prasidėjus karui ir Lietuvoje daugėjant Ukrainos pabėgėlių, supratome, kad tarp jų bus ir turinčių regėjimo negalią, kad jiems reikės knygų. LAB perdavėme arti dešimties dėžių knygų brailio raštu. 

– Į pokalbį įsiterpia LAB Informacinių išteklių skyriaus vedėja Dalia Balčytytė: 

Ukrainiečių kalba neturėjome nei brailio raštu, nei garsinių knygų. Žmonėms, bėgantiems nuo karo, norėjosi pasiūlyti kažką, kas būtų arčiau jų širdies. Tuomet susisiekėme su Oksana, su kuria mus sieja jau ne vienų metų draugystė. Garsinius ir kitus prieinamų formatų leidinius skelbiame virtualioje bibliotekoje ELVIS. Jau liepos pradžioje turėjome arti šimto brailio ir apie 200 garsinių knygų ukrainiečių kalba. 

– Oksana, papasakokite daugiau apie projektą su lietuvių autoriais. 

– Su Lietuvos kultūros institutu ir LAB pasirašėme trišalę sutartį, kuri leis knygas, išverstas į ukrainiečių kalbą, išleisti brailio raštu ir garsiniu pavidalu. Šiais metais planuojame išleisti keturių autorių knygas, bet projektas galės tęstis tiek laiko, kiek manysime esant reikalinga – metus, dvejus, trejus. Ukrainietiškai brailio raštu jau išleidome lietuvių autorės Ignės Zarambaitės (dail. Greta Alicė) knygą „Emilio laiškas“. Knygoje įklijuotas QR kodas, jį nuskenavus galima klausyti garsinį knygos variantą. Yra pagrindinis skaitovas ir vaidmenys, juos įskaitė visiškai nematantys vaikai. Kurdami garsines knygas, kino filmų garsinius aprašymus, mes kviečiamės ne tik žinomus Ukrainos aktorius bei atlikėjus, bet ir neregius vaikus. 

Birželio 30 d. Vilniuje, „Miesto laboratorijoje“, įvyko projekto pristatymas ir susitikimas su „Emilio laiško“ autorėmis bei vertėja Beatriče Beliavciv. Po vieną ukrainietiškai brailio raštu išleistos knygos egzempliorių padovanojome I. Zarambaitei ir G. Alicei. Norėjome vieną palikti LAB, bet knygos kūrėjoms sumanymas taip patiko, kad teko padovanoti abi. 

– Įdomu ir netikėta. Kaip apskritai atsiranda tokie sumanymai ir iniciatyvos? 

– Vystydami sumanymą turėjome keletą tikslų. Pirmiausia norėjome padėkoti Lietuvai už moralinę, materialinę ir kitokią pagalbą Ukrainos žmonėms. Taip pat norime, kad jauni žmonės ne tik skaitytų ir gėrėtųsi knyga, bet ją skaitydami ugdytųsi ir tam tikrą pasididžiavimo, pagarbos jausmą: „Šita šalis mums padėjo, o dabar aš galiu skaityti jos autoriaus knygą. O aš toje šalyje buvau stovykloje....“ Daugiaplanis ir daugiaprasmis tikslas! Garsiniu formatu išleistas lietuvių autorių knygas ukrainiečių kalbą mokantys ar jos besimokantys žmonės galės skaityti visame pasaulyje, tereikės prisijungti prie LAB virtualios bibliotekos ELVIS ir iš ten parsisiųsti norimą leidinį. 

Nuotrauka: Bendradarbiaujant Lietuvos ir Ukrainos institucijoms pasirūpinta, kad turintys regėjimo negalią į Lietuvą atvykę karo pabėgėliai galėtų skaityti gimtąja, ukrainiečių, kalba / www.pexels.com nuotr. 

Knygos įgarsinimo akimirka. Šviesiame kambaryje prie darbo stalo sėdi mergina ar moteris ir garsiai skaito knygą. Nuotraukoje matoma tik nedidelė jos veido dalis iš kairės pusės nuo smakro iki nosies vidurio, kairysis petys bei dešinysis delnas. Abi rankas moteris padėjusi ant stalo, kaire laiko knygos puslapį, o dešinę kiek pakėlusi nuo stalo, gestikuliuoja. Moters nagai lakuoti tamsiu laku, ant rankos pirštų – keli žiedai. Priešais skaitovę ant stalo įtaisytas mikrofonas, taip įrašinėjamas tekstas. Kiek toliau ant darbo stalo guli klaviatūra bei stovi didelis monitorius.