Kasdienybės iššūkiai

Autoriaus nuotraukaEglė Jarmolavičiūtė

Iš daugiabučio į namą, arba nenužudykime savo svajonės


 

Parašas po straipsniuKaip ir daugelis miestiečių, aš užaugau daugiabutyje, o nuosavą namą matydavau tik vasarodama pas močiutę. Gamta man niekada pernelyg nerūpėjo, aš labiau norėdavau būti namie, klausytis radijo, vėliau – prie kompiuterio, tad net ir užaugus kurį laiką nuosavas namas ne tik buvo neįperkamas, bet aš jo pernelyg ir nenorėjau. Norai pasikeitė, kai mano šeima „užaugo“ iki penkių gyvūnų: dviejų papūgų, šuns ir dviejų kačių. Tuo metu gyvenau vieno kambario nedideliame bute. Iš pradžių, kai jau nusprendžiau, kad nebelabai telpame, dairiausi į didesnius butus, o kai netyčia skelbime pamatydavau, kad už prieinamą kainą parduoda kokį nors nuosavą namą ar kotedžą, pagalvodavau, kad gal ir gerai būtų, bet aš nematau, tai kaip ten bus? Kaip šildysiuosi, kaip sklypą prižiūrėsiu… 

Vis dėlto, kai vasarą nuvažiuodavau pas močiutę, vis labiau to nuosavo namo ėmiau norėti. Na, gal ne tiek namo, o kiek kokio nors kiemelio. Ir dėl savo gyvūnų, ir dėl savęs pačios. Pagavau save, kad skaitydama skelbimus, vis labiau imu dairytis nebe į butus. Deja, bet abejones sustiprino artimieji, kai užsiminiau jiems, kad aš nenoriu gyventi daugiabutyje. Jie uždavė man tuos pačius įprastai girdimus klausimus: „Kaip tu žolę pjausi? Kaip tu namą prižiūrėsi, juk ten tiek daug visko daryti reikia?“ Ir aš iš vidaus nutariau priešintis, gal dėl to, kad manimi abejojama… O gal dėl to, kad tiesiog labai norėjau to nuosavo kiemelio. Aš klausdavau, kaip namą reikia prižiūrėti, ir niekas nesuskubo į šį klausimą atsakyti. Tad galų gale vos tik atsirado galimybė, nusprendžiau daryti taip, kaip noriu, o ne taip, kaip man pataria. Ir žinot ką? Aš buvau teisi! 

Be abejo, iššūkių netrūko. Pirmiausia – tai žolė. Aišku, jei matyčiau, nusipirkčiau kokį trimerį, penkiolika minučių, ir žolės nebėra. Gal kas nors bandėte pjauti žolę trimeriu? Pasidalinkite, kaip sekėsi. Aš pasirinkau paprastesnį būdą – rankinę stumdomą žoliapjovę. Žolės turiu labai nedidelį plotą, tad vieną kartą pravažiuoju skersai ir išilgai per visą vejos plotą, dar patikrinu ir viskas. Bėda, kad ta žoliapjovė kraštų nupjauti nepasiekia, tad aš juos kerpu elektrinėmis žirklėmis. Teko įprasti nebandyti paliesti vietos, kurią reikia nupjauti. Dar reikia ir savo terasą, ir patvorį nusiravėti, nes žolė labai sėkmingai iš po šaligatvio trinkelių auga. Taip tie, visiems, o ir man pačiai, atrodantys neįmanomi smulkūs sodo darbai pasidarė padaromi. 

Ir kitų išbandymų ant žolės netrūko. Mano katė išeina medžioti, tad ant vejos palieka savo grobį, o šuo ne tik ant vejos gamtinius reikalus atlieka, bet dar ir duobių prikasa. Čia tikra laimė, kad plotas nedidelis, apeini ir viską surenki. Radau nusipirkti labai plonų pirštinių, nes rankomis tai jau tikrai nesinori tokių dalykų rinkti. 

Laimė, kad pirkau jau įrengtą namą, nereikėjo rūpintis visokiais apdailos dalykais: grindų, sienų, lubų spalvomis, rekuperatoriais, šildytuvais. Bet... paaiškėjo, kad šildytuvas turi liečiamą ekraną. Todėl skambinau į įmonę, kuri prekiauja tokio modelio šildytuvais ir konsultavausi. Man pasiūlė nusipirkti termostatą, todėl dabar tereikia pasakyti namų asistentui, kokios namų temperatūros noriu, ir mano problema išspręsta. Termostatą taip pat galima nusistatyti pagal savo poreikius, pavyzdžiui, kad naktį arba išvykus iš namų oro temperatūra būtų mažesnė. Kaitlentė – taip pat su sensoriniais mygtukais, bet čia problemą padėjo išspręsti draugė, parodžiusi parduotuvę, kur galima nusipirkti specialiai kaitlentėms žymėti skirtų lipdukų: jie neatsiklijuoja plaunant arba kai kaitlentė apsitaško riebalais. 

Atsikraustyti į naujakurių rajoną taip pat šioks toks iššūkis: čia vis dar vyksta statybos. O tai reiškia išraustus šaligatvius, kurių, beje, ir taip įrengta ne visur, tad pačiu netikėčiausiu metu reikia ieškotis kito kelio. Vietoje, kur gyvenu, arti nėra nei parduotuvių, nei kavinių, bet ši problema – mažiausia iš visų. Tikriausiai per karantiną atpratau eiti į kavines, o į parduotuves nebeinu nuo tada, kai atsirado galimybė pirkti maisto prekes internetu. Pasitaiko, kad pritrūksta prekės, kurią man būtinai reikia paliesti prieš perkant (tai mano atveju yra bananai – aš mėgstu žalius, bet pristatomi jie dažniausiai prinokę). Šią bėdą padeda išspręsti kaimynai. 

Didžiausia problema, tai viešasis transportas. Prieš tai gyvenau Antakalnyje ir į beveik bet kurią miesto vietą galėjau nuvažiuoti be persėdimo. Dabar į beveik bet kurią miesto vietą turiu važiuoti su persėdimu, nes kursuoja tik vienas autobusas. Laikas kelionei man labai svarbus. Visas nežinomas vietas jau seniai randu pačiomis įvairiausiomis navigacijai skirtomis programėlėmis, todėl ne bėda nukeliauti ten, kur man reikia, bet bėda, ypač, kai būna šalta, visur važiuoju ilgiau: kartais tenka ilgai laukti autobuso, kartais pavėluoju pati, bet tai labai gerai išmokė planuoti maršrutus. Aišku, ir pavėžėjų paslaugomis naudojuosi dažniau, nei gyvendama Antakalnyje, labiausiai dėl to, kad nenoriu taip ilgai važiuoti. 

Nepaisant visų iššūkių, iškeitusi gyvenimą daugiabutyje į kotedžą gaunu daug daugiau dalykų, kurie man patinka. Tai, pirmiausia, aišku, nuosavas kiemas. Man tai neįkainojamas dalykas. Nežinau nieko geresnio, kaip vasaros vakarą kieme vakare būti su draugais, gerti arbatą, ryte kavą, valgyti pusryčius, gulėti hamake, taip pat ir mano gyvūnai džiaugiasi saule. Prieš įsigydama kotedžą autonominį šildymą laikiau labiau minusu, bet tik dėl to, kad jei sugestų šildytuvas, reiktų pačiai rūpintis jo taisymu. Bet iš tiesų, tereikia profilaktiškai išsikviesti meistrą, kad patikrintų, ar viskas gerai. O visa kita – tobula. Mat galiu šildytis namus kada noriu ir laikyti tokią oro temperatūrą, kad jausčiausi gerai. Aš jau nekalbu apie didesnį plotą, kaimynų nebuvimą nei iš viršaus, nei iš apačios ir tai, kad man nereikia eiti namo per laiptinę. Tai gal ir neatrodo kažkoks labai didelis skirtumas, bet kai pradėjau čia gyventi, jį pajutau, ypač šaltą žiemą – tik vienos durys ir aš jau namie. 

Taip pat labai į gerą pasikeitė bendra saugumo situacija. Mano gyvenamasis rajonas yra toks gana prestižinis. Kad čia išgyventum, negali turėti žalingų įpročių, trukdančių darbui, tad galbūt natūraliai ir linkusių nusikalsti čia mažiau. Kai gyvenau Antakalnyje, visko man teko patirti: ir išgėrę žmonės duris vakare supainiodavo, ir lifte arba lauke savo gamtinius reikalus atlikdavo (kažkada esu šunį vedusi vėlai naktį ir girdėjau). Aš niekada nedrįsdavau vėlai vakare nutolti nuo savo daugiabučio. Dabar, gyvendama kotedže, esu ne kartą vakare ėjusi ir nejaučiau jokios baimės. Ir šunį pasivaikščioti kartais vedu vėliau, ir visiškai ramiai pasivaikštom. 

Nors persikrausčiau jau daugiau kaip prieš pusantrų metų – dar vis kiekvieną dieną džiaugiuosi tarsi nauju savo namu. Ir dar džiaugiuosi, kad neklausiau bauginančių patarimų nesikraustyti. Aišku, būna, kad kažkokie jau padaryti dalykai neatitinka mūsų lūkesčių, bet kas yra geriau: ar padarius kažką, suprasti, kad nepavyko, ir ieškoti kitų galimybių, ar niekada nepabandyti ir spėlioti, kad gal vis dėlto aš būčiau sugebėjęs išspręsti kylančias problemas? Jei nepatiks namas, galima jį parduoti ir nusipirkti butą daugiabutyje, bet jei nebandysi nusipirkti namo, nors ir labai nori, niekada nesužinosi, ar tie iššūkiai tokie jau neišsprendžiami, ir taip nužudysi savo svajonę. 

 

Nuotrauka: Visuomet pasveriame savo lūkesčius, bet dėl svajonių verta pabandyti nugalėti iššūkius / www.pexels.com nuotr. 

Raktų nuotrauka. Kairės rankos nykščiu ir rodomuoju pirštu žmogus laiko raktų rinkinį, šis matomas iš arti. Jis susideda iš penkių skirtingų įvairaus dydžio ir formų raktų, sukabintų ant vieno raktų pakabuko. Antrame nuotraukos plane, už laikomų raktų, blankiai matomas nuosavas namas. Nuotrauka simbolizuoja svajonę turėti nuosavus namus. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]

 

Spaudos, radio ir televizijos rėmimo fondas remia rubriką