Mūsų žmonės

Autoriaus nuotraukaDovilė Zuozaitė-Veteikienė, [email protected]

Vytelės kelias


 

Parašas po straipsniu„Vytelės yra tokia pati kūrybinė materija kaip molis, akmuo, raidės, spalvos. Su ja susidraugavęs kiekvienas meistras gali padaryti mažesnį ar didesnį stebuklą, tik pirmiausia reikia įsimylėti medžiagą“, – taip apie savo amatą kalbėjo profesionalus pynėjas iš vytelių, tautodailininkas silpnaregis Virgilijus Šlipaitis. Nors pynimas yra populiarus tarp neregių ir silpnaregių, tačiau Virgilijus į šiuos darbus nėrė taip giliai, kad užsiima ne tik tautodaile, bet ir senųjų amatų rekonstrukcija, pagal negausius archeologinius šaltinius atkuria pynimo būdus, atskirus dirbinius. Todėl meistro darbų kraityje gausu iškalbingų įvykių, su kuriais kviečiame susipažinti. 

Dar vaikystėje Virgilijus suprato, kad yra neabejingas dailiesiems menams. Besimokydamas Kauno silpnaregių mokykloje-internate, baigė Kauno keturmetę dailės mokyklą. Po jos suprato, kad ateitį sies su dailiaisiais amatais ir pasirinko stoti į Kauno 52-ąją profesinę vidurinę mokyklą. Pradžioje galvojo apie keramiką, su ja buvo susipažinęs ir dailės mokykloje. Tačiau vienas bičiulis perkalbėjo dėl didelių investicijų dirbtuvių įrengimui, tad V. Šlipaitis pasirinko vytelių pynimą: „Amatą įsimylėjau iš karto. Įspūdį darė ir tai, kad mano stipendija buvo 35 rubliai, o nupynęs kokį padėkliuką už jį gaudavau 10 rublių, tai buvo dideli pinigai. Kai baigiau specialybę, gavau paskyrimą į meno gaminių įmonę „Žilvitis“. Buvau naujokas tarp senų vilkų, daug ko nežinojau, tad stebėjau kitų darbus, kol perpratau. Jau nuo vaikų dailės mokyklos išmokau to. Būdavo, ateini į pirmą pamoką, užsiimi vietą su molbertu arčiau modelio, užsimeti kelis štrichus ir žinai, kad kitą kartą tos vietos niekas neužims, nes rakursas ne tas. Tada praleidi kažkiek pamokų, ir kai ateini, jau kiti būna pasistūmėję ir gali į juos pasižiūrėti. Gudraudavau, to griebdavausi ir studijuojant. Baigęs mokslus gavau ketvirtą kategoriją, o aukščiausia yra penkta, kurią įgijau po dvejų darbo metų“, – prisiminė pradžią meistras. 

„Žilvityje“ Virgilijus dirbo penkerius metus. Įmonė vis dažniau patirdavo sunkumų, tad teko išeiti. Kita meistro darbovietė – tuomečiai Kauno aklųjų ir silpnaregių kultūros namai, čia įkūrė pynimo iš vytelių būrelį, įrengė dirbtuves ir darbuojasi iki šiol, beveik 30 metų sėkmingai moko neregius ir silpnaregius. Pinama iš karklo vytelių, jos yra perkamos jau paruoštos, nes pats nespėtų to padaryti dideliais kiekiais. Tačiau rengdamas edukacines programas, vyteles renka gamtoje, kad galėtų pademonstruoti visą paruošimo kelią nuo nupjovimo su lapeliais, nužievinimo iki pynimo: „Geriausia pjauti pavasarį, kitu laiku rinktos sunkiai lupsis, reikėtų virinti. Prieš pradedant pinti, vytelės mirkomos vandenyje. Išmirkusios būna tada, kai palenkus storąjį vytelės galą nelūžta. Jei reikia, kai kurios vytelės perskeliamos specialiu aparatu, priklausomai nuo gaminio ir pynimo būdo.“ 

Parašas po straipsniuPatyrusio meistro rankose gimsta įvairiausi dirbiniai – krepšiai, indai, baldai, puošybos dekoracijos. Didžiausias išpintas darbas – tai gotikinės arkos formos širma, skirta atitverti šiuolaikinę krosnį, aukščiausioje vietoje siekia net 4 metrus. Ji yra Vilniuje, rekonstrukcijų dirbtuvėse „Amatynas“. O kaip sudėtingiausią darbą Virgilijus įvardija „Kaukitos“ kavinėje stovinčią mitologinę būtybę kauką, kuprotą, mažą žmogeliuką. Meistras prisimena: „Kažkada su draugais kalbėjome, kad kai perkandi plonybes, gali nupinti viską, ką užsimanai. Kad nebūtų tik tuščios kalbos, paėmiau ir įrodžiau. Taip gimė kaukas, visi liko nustebę. Tačiau yra vienas dalykas, kurio nesiimu – tai oro baliono krepšys. Prie jo dirba visa komanda, esu šiek tiek mėginęs, bet po to nebegrįžau gailėdamas savo rankų ir laiko, nes reikia padaryti visus sustiprinimus, rankenas, oda aptraukti, tai begalinis darbas.“ 

Pynimas iš vytelių nėra tik Virgilijaus gyvenimo būdas bei užsiėmimas, tai ir bendra veikla kartu su žmona Roma. Ją kadaise pinti išmokė Virgilijus, o šiandien Roma turi meno kūrėjo statusą, tautinio paveldo sertifikatą, meistro pažymėjimą, visus reikalingus įvertinimus kaip ir vyras. Juokaudamas meistras prisipažįsta, kad jie kartu yra 24 val. per parą ir kad šeimoje nėra tokio darbo, kurį darytų kuris nors vienas. 

Jau beveik tris dešimtmečius su Virgilijaus darbais galima susipažinti įvairiose tautodailės mugėse, renginiuose. Tačiau menininkas užvis labiausiai vertina rekonstrukcijos sritį, kuri taip įtraukė, kad dabar Virgilijus su žmona yra kone vieninteliai tokie meistrai Lietuvoje. Pradžioje mokėsi pats savarankiškai, tobulėjo ir galiausiai buvo pakviestas dirbti į eksperimentinės archeologijos klubą „Pajauta“, kuriame meistrai užsiima vėlyvųjų Viduramžių ir Renesanso meistrų darbų rekonstrukcija. „Archeologai nustato laikmetį, regioną, medžiagas, o rekonstrukcijoms reikalingas kiekvienos srities specialistas. Tad kartą klubas ieškojo patyrusių tautodailininkų, vienoje mugėje kaip tik pamatė mūsų su žmona darbus ir pakvietė. Kai archeologas randa metalo ar molio gabalėlį, viskas aiškiau, o vytelių organikos mažai išlikę, sudėtinga atsekti. Todėl pintų daiktų randama mažai. Kai viduramžiais jie sulūždavo, žmogus sudegindavo. Išlikę tie, kuriuos kažkas užgriuvo, prispaudė ir pasiliko įspaudai, raštai molyje. Kai kurių pintų daiktų fragmentai išlikę durpėse, jos puikus konservantas. O senovėje vytelių naudojimas buvo labai paplitęs. Pirmiausia iš jų buvo pinamas būstas, nes kai žmogus išlindo iš uolos, rado lanksčią medžiagą, kurią moliu apdrėbė tik po to – visi moliniai nameliai yra su viduje pinta armatūra. Vėliau jau priėjo prie baldų, indų, krepšių, skrynių“, – pasakojo Virgilijus. 

Pati darbo pradžia klube „Pajauta“ buvo tokia, kad archeologai, radę pintus daiktus, jų pėdsakus, pirmiausia kviesdavosi V. Šlipaitį su žmona. O dabar meistras ir pats daug yra žinių sukaupęs, turi prieigas prie muziejų, atlieka analizes apie detales, laikmečio formas, visą sistemą. Kai randamas daiktas, stebi kaimynines vietas, žiūri, kokios formos graviūrose: „To pynimo tiksliai nepamatysi, bet giliniesi į formos aspektus, pajauti visa tai. O kai padarai, supranti, kad rankose laikai gabalėlį istorijos, susimąstai, kad dariusių tą daiktą seniai nebėra ir jie dirbdami tikrai negalvojo, kad kažkas taip kankinsis atkurdamas“, – dalijosi meistras. 

Virgilijus įsitikinęs, kad rekonstrukcijos darbai sunkiai būtų prieinami be žmonos, ji padeda sužiūrėti smulkias detales, informaciją muziejuose, rankraščiuose. Bet kai kuriose situacijose ir pats randa išeitį, pasitelkęs didinamąjį stiklą, eksponatus muziejuose paprašo nusifotografuoti, prieš tai griežtai prisižadėjęs neplatinti. Rekonstrukcijos darbai Virgilijų su žmona atvedė ir į šiuo metu karštuoju pasaulio tašku tapusią Ukrainą. Čia Karpatų priekalnėse Tustanės mieste nuo 2005 m. vyksta ukrainiečių Viduramžių festivalis, kuriame Virgilijus su žmona lankėsi kelis kartus. Ten viduramžiais stovėjo itin tvirta medinė pilis, kurios niekas nesugebėjo ilgai nei sudeginti, nei užpulti. Dabar pilies nebėra, ji atkurta tik virtualiai, galima net po vidų pasivaikščioti, o toje istorinėje vietoje vyksta rekonstrukcijos renginiai, lygiai ten pat, kur kadaise ši teritorija buvo LDK dalis: „Kai nusivežėme vėliavą su Vyčiu, ukrainiečiams nebuvo jokio stebuklo, nes viduramžiais mes ją turėjome bendrą. Į viešnagę pasiėmęs buvau ir smulkių eurų su vyčiu, kai pirkdavau kažką už grivinus, padovanodavau juos, žmonės juos vertino kaip suvenyrą ir saugojo. Mes lankėmės 2016 ir 2018 m., karinė atmosfera neišvengiamai jautėsi. Per pirmą viešnagę patyriau net emocinį sukrėtimą. Vakarojom prie laužo, dainavom senovines dainas ir staiga viena moteris pravirko, pasirodo, prieš du mėnesius kare žuvo vyras. Sėdėjau ir negalėjau patikėti, kad tai ne filmas, ne knyga, o realybė. Ir pagalvojau, kad jau geriau netektų tokių dalykų gyvenime patirti. Deja... Karas privertė atsisakyti ir planų ten lankytis, tas festivalis vyksta, bet rengėjai jau kelerius metus nekviečia užsieniečių dėl saugumo“, – prisiminė viešnagę pynėjas. 

Ne tik karas, bet ir pandemija buvo pristabdžiusi keliones, dalyvavimą mugėse. Dabar jau viskas po truputį grįžta į įprastą ritmą. Štai visai neseniai Virgilijus su žmona jau 11 kartą dalyvavo festivalyje „Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje“. Populiarumo tokie renginiai susilaukia didelio, čia meistrai demonstruoja senuosius amatus, jų gamybą, viskas būna susiję tik su rekonstrukcija. Virgilijus su savimi vežasi jau pagamintus įvairius buities daiktus, kubilus, dėžes, skrynias ir net kuprines, panašias į šiuolaikines. Dėmesį patraukia ir senoviniu būdu pinti krepšiai iš nenužievintų vytelių. Jie atrodo grubesni, o ir pinti yra sunkiau, vytelės mažiau paklusnios, bet tai alsuoja istorija: „Per tokius renginius žmonės išperka daug daiktų. Vyksta barteriniai mainai su meistrais iš kitų klubų. Viduramžių būdais ir gyvenam. Amatininkai tuo laiku buvo net vidutinio luomo, jei mokėdavo amatą, barterio būdu turėdavo beveik viską. Amatininkų net priešai nežudydavo, vertindavo ir saugojo“, – aiškino pynėjas. 

Deja, šiandien amatams yra ne patys palankiausi laikai. Virgilijus prisipažįsta, kad išgyventi padeda tik pašaukimas. Neišvengiama ir konkurencija, kurią sudaro atvežtinė produkcija, daugiausia iš Lenkijos, ji klaidina žmones, kad tai mūsų pynėjų darbai. Bet tikri meistrai juos lengvai atskiria: „Dėl nepalankios situacijos mažėja Lietuvoje pynėjų, tad bent mes stengiamės populiarinti šį amatą, vykstame į stovyklas, rengiame edukacijas, gyvai leidžiame išmėginti visą vytelės pynimo kelią. Stengiamės ir kuo daugiau pagal užsakymus gaminti, nes tai patogu klientui. O jų turime nuolatinių, susipažįstame per muges. Populiarumo prideda ir laimėti titulai, tarkim, Kaziuko mugėje esame du kartus apdovanoti už geriausią pintą gaminį. Kai dirbi, negalvoji apie įvertinimą, tačiau jį gavus jausmas apima pakilus. Bet dar smagiau, kai į pynimą gali įtraukti pačius žmones, tarkim, kad ir mugėse jiems leidi pasibandyti. Daug kas galvoja, kad pynimas yra lengva, bet kai prie to prisiliečia, kalba kitaip. Taip, gal ir lengva, bet pirmus trisdešimt metų būna sunku“, – šmaikštaudamas kalbėjo V. Šlipaitis. 

 

1 nuotrauka: V. Šlipaitis „Gyvosios archeologijos dienose Kernavėje“ 2022 metais / G. Čingaitės-Kiznienės nuotr. 

Virgilijaus Šlipaičio nuotrauka. Vidutinio amžiaus, vidutinio sudėjimo vyras pozuoja lauke vasaros laikotarpiu, dalyvaudamas Kernavės mugėje. Jis sėdi ant kėdės ir iš vytelių pina ovalo formos, maždaug pusės metro skersmens, krepšį. Virgilijaus žvilgsnis nukreiptas tiesiai į kamerą, vyras švelniai šypsosi. Jo plaukai šviesūs, pūsti, iki pečių, galvą dengia šviesi medžiaginė kepurė su nedideliu kailio apvadu. Vyras vilki šviesius lininius ar panašaus audinio marškinius ilgomis rankovėmis ir kelnes, ant kaklo pasikabinęs bent tris pakabukus, tarp kurių – gintarinis, žalvarinis, kaulinis. Šalia Virgilijaus stovi dar keli pinti krepšiai, už nugaros matoma senovinė rąstinė sodyba, aptverta iš medžio šakų suręsta tvora. 

2 nuotrauka: Kaukas – vienas sudėtingiausių V. Šlipaičio iš vytelių nupintų darbų / asmeninio archyvo nuotr. 

Virgilijaus Šlipaičio pinta skulptūra „Kaukas“. Prie pastatomo medinio molberto pritvirtinta maždaug 1,5 metro dydžio iš vytelių pinta skulptūra. Ji vaizduoja žmogų primenančią mitinę būtybę. Šis Kaukas – tvirto vyriško sudėjimo, vilkintis marškinius trijų ketvirčių rankovėmis, per liemenį surištus diržu, ir ilgas kelnes. Panašu, kad jis su sparnais. Kauko rankos ir kojos – neproporcingai didelės, galva taip pat. Jo ausys – atlėpusios, masyvios, akys – gilios (jose galima matyti Kauko galvos kiaurymę), Kaukas šypsosi. Kairę ranką iškėlęs aukštyn jis moja skaitytojui, o dešinėje laiko didelį pintą krepšį, dėl kurio, tikėtina, stipriai palinkęs į dešinę pusę. Jam už nugaros – prie sienos kabanti tamsi užuolaida. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]