Forumas

Alvydas Valenta, [email protected]

Europos muziejai atsiveria akliesiems

Jau keli dešimtmečiai daugelio šalių muziejai yra tapę erdvėmis, kuriose ne tik saugomi bei eksponuojami meno kūriniai, kiti žmogaus rankų sukurti daiktai, bet ir vyksta intensyvus kultūrinis gyvenimas. Lankytojui siūloma ne tik stebėti, gėrėtis, bet ir patirti, pajusti... Vis daugiau muziejų savo ekspozicijas, temines parodas atveria ir akliesiems. Pastaruosius trejus metus kelios Europos valstybės, tarp jų buvo ir Lietuva, vykdė tarptautinį meno prieinamumo projektą AMUSING. Tai kelių angliškų žodžių pirmųjų raidžių junginys, sudarantis atskirą žodį. Lietuviškai jį verstume taip: „Muziejų pritaikymas švietimo įtraukties tikslams“. Pavadinimas ne visai tikslus, nes kai kalbame apie švietimo įtrauktį, galvoje dažniausiai turime mokyklas. AMUSING yra daugiau nei mokyklos, formalus ir neformalus moksleivių ugdymas. „Dešimt organizacijų iš keturių Europos šalių suvienijo jėgas, siekdamos dalytis muziejų prieinamumo patirtimi, gerąja praktika ir taip gerinti visų tipų muziejų prieinamumą regėjimo negalią turintiems žmonėms“, – apie AMUSING kalba vienas organizatorių iš Graikijos Oscaras Lozano. 

O. Lozano minimos keturios šalys – Graikija, Ispanija, Italija ir Lietuva. Projekte dalyvavo du visoje Europoje gerai žinomi muziejai – Faro muziejus Atėnuose ir Homero muziejus Ankonoje, Valensijos miesto taryba, atsakinga už muziejų veiklą mieste, Kuenkos skaitmeninės gamybos laboratorija bei Lietuvos nacionalinė dailės galerija. 

„Mūsų žodžio“ redakcija surengė nuotolinį „apskritą stalą“ – paprašė projekto dalyvius ir vienaip ar kitaip prie jo prisidėjusius žmones gyvai ne biurokratine kalba papasakoti, kokios naudos jis davė ar galėtų duoti Lietuvos akliesiems. Pokalbyje dalyvavo LASS RC kultūros projektų vadovė Lina Puodžiūnė (L. P.), Nacionalinės dailės galerijos (NDG) edukacinių programų kuratorė Eglė Nedzinskaitė (E. N.) ir Lietuvos etnokosmologijos muziejaus darbuotojas Edgaras Zoromskis (E. Z.). Pokalbį palaikiau aš, Alvydas Valenta (A. V.). 

L. P. Viskas prasidėjo nuo asmeninių ryšių Graikijoje, Salonikuose. Kaip koks akmenukas, įmeti į ežerą ir nežinai, kur nueis ratilai. Su Irma Jokštyte važiavome į vieną renginį, atsidūrėme kitame. Atėnuose susipažinome su Oscaru. Jis pakvietė dalyvauti šiame projekte. Tik Lietuvai atstovavo ne LASS, o NDG. 

E. N. Projektas tęsėsi beveik trejus metus. Susitikimai vyko kiekvienoje iš šalių partnerių: prasidėjo Graikijoje, Atėnuose, tada Vilniuje, Ankonoje, trys susitikimai surengti Ispanijoje – vienas Valensijoje ir du Kuenkoje. Dalijomės patirtimi, ieškojome naujų galimybių, kaip pritaikyti muziejus regos negalią turintiems žmonėms. Daug dėmesio buvo skiriama 3D technologijoms, tačiau iškart turiu pasakyti, kad ne visi dalyviai apie jas buvo vienodai geros nuomonės. Visuose minėtuose miestuose lankėmės muziejuose, domėjomės kultūros prieinamumo situacija. 

L. P. Atėnuose yra antikinio meno muziejus, vienas iš keturių muziejų Europoje, kurio visus eksponatus galima tyrinėti rankomis. Jame lankėmės kartu su I. Jokštyte. Muziejuje daug antikinių skulptūrų, statinių maketų. Tarp jų ir visiems, besidomintiems Antika, gerai žinomas Akropolio maketas. Neregys muziejuje gali su juo susipažinti, o paskui nuvykti prie tikrojo Akropolio, pajusti jo aplinką, erdves. Muziejaus edukatorė ne tik leidžia figūras liesti ir apie jas pasakoja, bet iš paties neregio „nulipdo“ antikinę skulptūrą. Mūsų Irma tapo gyvu modeliu: edukatorė rodė gyvai, kaip reikėtų atsistoti, kaip iškelti ar ištiesti rankas, kad ji „taptų“ ta ar kita antikine skulptūra. Muziejuje yra antikinių vazų, bareljefų, taip pat krikščioniškas kampelis. 

E. N. Muziejaus darbuotojai pasakojo, kad Akropolio maketą dar šiais metais bus galima paliesti pačiame Akropolyje. Neregys, pasivaikščiojęs tarp jo kolonų, visa tai galės čia pat tyrinėti rankomis. Jeigu jau užsiminėme apie kolonas, tai joms graikų architektūroje teko itin svarbus vaidmuo. Iš Graikijos mus pasiekė įvairių tipų – dorėnų, jonėnų – kolonų pavyzdžiai. Faro muziejuje neregys gali susipažinti ne tik su antikos statinių maketais, bet ir su atskirų stilių elementais, suprasti, kuo skiriasi tas pats vieno stiliaus elementas nuo kito, viena kolona – nuo kitos. 

A. V. O kaip pati miesto aplinka, šaligatviai? 

L. P. Vedimo linijos, reljefiniai pažymėjimai prie sankryžų – pas mus nauja, gražu, ten apsitrynę, gal ne taip ryšku. Bet ką tai rodo? Dalykai, kuriuos mes tik pradedame įgyvendinti, ten jau buvo daromi prieš dvidešimt ir daugiau metų. Vedimo linijos, reljefiniai paviršiai todėl ir apsitrynę, kad intensyviai naudojami. Labai sveikas požiūris į žmogų, turintį fizinių apribojimų. Autobuse, gatvėje, jeigu reikia pagalbos, pastebės, padės, bet natūraliai, taktiškai, neskirdami daugiau dėmesio, negu reikia. 

A. V. Antrasis susitikimas vyko Vilniuje? 

E. N. Pristatėme, ką veikia NDG, Lietuvos menininkų sukurtą parodą „Blind date“. Didelį įspūdį svečiams padarė socialinis projektas „Dialogas tamsoje“, Karolinos Žernytės pojūčių spektaklis. Kiek žinau, „Dialogą tamsoje“ jau pasiūlyta įtraukti į kitą panašų tarptautinį projektą. 

A. V. O toliau? 

E. N. Toliau buvo Ispanija – Kuenka. Čia daugiausia dėmesio skyrėme 3D technologijoms. Galimybės labai plačios, bet, kaip minėjau, dalyviai, pirmiausia graikai, atkreipė dėmesį, kad tai nėra vienintelė visiems atvejams tinkama technologija. Yra daug medžiagų, kurios meno kūrinius perteikia geriau, autentiškiau, negu tai gali padaryti 3D. Ji itin tinka architektūros statinių maketams, bet skulptūroms – ne visada. Kai kada geriau kviesti menininkus, kad padarytų kopiją rankomis iš autentiškų medžiagų. 

Po Kuenkos buvo kitas Ispanijos miestas – Valensija. Miesto erdvėse daug įvairių statinių maketų. Kai kur išlikę tik senovinių pastatų pamatai. Prie jų irgi yra maketai, kaip statinys atrodytų tikrovėje. Po Valensiją vedžiojo silpnaregė mergina – vienas dalyvis eina užrištomis akimis, kitas, jį lydintis, atviromis. Atitikmuo to, kas dabar vyksta Kaune. Pasigedome akliesiems skirtų garsinių pasakojimų apie atskirus objektus. 

A. V. Ir pagaliau Italija, Ankona, Homero muziejus. Būrys Lietuvos neregių, tarp jų ir mūsų žurnalo skaitytojų, jame lankėsi ir žino, kokios įdomybės ten sukauptos... 

E. Z. Ankonoje, Homero muziejuje, lankiausi pirmą kartą. Įspūdį padarė tikrai didelį – skulptūra, architektūra, Antikos, Renesanso menas. Atlikta labai kruopščiai, pavaizduotos mažiausios detalės! Viską galima liesti, tyrinėti. Paprastai muziejai laikosi kitokio principo – tik nieko nelieskite, o čia – priešingai! 

E. N. Homero muziejuje pasakojo, kad jie dabar labiau orientuojasi į šiuolaikinį meną, kviečiasi menininkus, kad kurtų autentiškus kūrinius. Ankonoje veikia dailės mokykla, bendradarbiaujanti su Homero muziejumi. Apskritai – muziejus, dailės mokykla, miestas – bendradarbiauja labai glaudžiai. Ankonoje aplankėme dizaino parodą, kurioje galima viską liesti. 

A. V. Baigiamasis projekto susitikimas vėl Ispanijoje? 

E. N. Taip, Kuenkoje. Dalijomės patirtimi, kūrėme planus ateičiai. Kokį mėnesį pailsėsim, parašysim ataskaitas ir judėsim toliau. 

L. P. Kuenka – nedidelis miestukas netoli Madrido. Atskrendi, tada pora valandų autobusu. Madride maloniai stebino ne tik skiriamieji paviršiai, nuolydžiai, bet ir taktiliniai autobusų, traukinių stočių planai, pažymėjimai yra net ant tualetų. Autobusuose brailio raštu pažymėtos vietos, kad neregys galėtų susirasti savarankiškai. Įvairių taktilinių ženklų daug. Viskas tam, kad žmogus būtų kaip galima savarankiškesnis. 

A. V. Apie NDG, jos veiklą rašėme ir pasakojome ne kartą. Apie LASS veiklą siekiant geresnio kultūros prieinamumo irgi ne kartą kalbėjome ir dar kalbėsime. Edgarai, papasakokite daugiau apie etnokosmologijos muziejų. 

E. Z. Po rekonstrukcijos turime daug liečiamųjų eksponatų. Aš pats labiau domiuosi 3D technologijomis. Tikrai daug galimybių! Turime žmogaus ūgio raketos „Saturn 5“ ir legendinio erdvėlaivio „Apollo 11“ kopiją. Priminsiu, kad šiuo erdvėlaiviu pirmą kartą žmonijos istorijoje 1969 m. trys amerikiečių astronautai nuskrido į Mėnulį. Lauko ekspozicijoje 3D technologija atspausdinome beveik visas saulės sistemos planetas. Žmonės gali palyginti dydžius, nuotolius. Prieš du dešimtmečius Europos kosmoso agentūra vykdė „Rozetos misiją“ – ant kometos nutupdė zondą, paėmusį jos grunto pavyzdžių. Turime šios kometos 3D kopiją. Greitai turėsime ir Mėnulio maketą. Šiuo metu vykdoma tarptautinė kosmoso programa „Artemidė“. Numatoma, kad 2024 m. amerikiečiai vėl išsilaipins Mėnulyje. Tikiuosi, kad raketos, kuria jie skris į Mėnulį, kopiją aklieji galės paliesti greičiau. 

A. V. Tai, ką visi pasakojate apie Europos muziejus, įdomu, reikalinga, tačiau bet kuris žurnalo skaitytojas galėtų užduoti vieną paprastą klausimą: „Kaip man tuos jūsų kultūros, architektūros lobius paliesti, pajusti? Keliauti į Graikiją, Italiją?“ Neregiai, jauni ir ne visai jauni, dabar keliauja daug, taip pat ir po šias šalis... Tačiau gal galima nelaukti, kol vienas ar kitas neregys ten nuvyks, o sakysime, Akropolio, taip pat žymesnių antikos skulptūrų kopijas pasiskolinti? 

E. N. Akropolis be sauso Atėnų oro, tenykštės kavos, vyno – neįsivaizduojamas. Ne tas įspūdis. 

A. V. Bet Kapitolijaus vilkei iš Homero muziejaus ne taip svarbu, kur stovėti ir žindyti savo vilkiukus – Ankonoje ar Vilniuje? 

E. N. Gal ir nėra didelio skirtumo. Bet parodos šiaip iš niekur nieko neatveši. Kažkas turi tuo užsiimti, atrinkti eksponatus, tada draudimas, kiti formalumai. Parodos atvežimas užtrunka apie pusantrų, dvejus metus. Tada iškyla klausimas, kur ją rodyti – NDG yra šiuolaikinio meno galerija. Nesakau, kad neįmanoma, bet kažkas turi tuo profesionaliai užsiimti. Taip, graikai, italai kultūros, meno prieinamumo srityse yra pasiekę daug, bet nesame beviltiškai atsilikę. Turime kuo pasigirti: kaip minėjau, „Dialogas tamsoje“, K. Žernytės pojūčių spektakliai, liečiamosios parodos sudomino ne vieną projekto partnerį. 

L. P. Dalyvaujant tarptautiniuose susitikimuose, lankantis kitų šalių muziejuose, subrendo mintis, kad Lietuvoje reikalinga kultūros asistento pareigybė. Kol kas dar nesame išgryninę tokio asistento darbo pobūdžio, bet kontūrai pamažu aiškėja. LASS darys viską, kas nuo jos priklauso, kad Lietuvos muziejuose ši pareigybė atsirastų. 

Nuotrauka: Bendruose susitikimuose specialistai iš įvairių šalių dalijasi savo atradimų patirtimi. Nuotraukoje – reljefinės skulptūros / L. Puodžiūnės nuotr. 

Akimirka iš tarptautinio meno prieinamumo projekto AMUSING. Šviesioje salėje vyksta paskaita, jos viduryje stovintis pranešėjas, vidutinio amžiaus vyras, kalba auditorijai gestikuliuodamas abiem rankomis. Jam iš kairės prie ilgo stalo sėdi keletas klausytojų. Pačiame nuotraukos centre – ant šviesaus stalo stovinčios trys nedidelės, apie 30 cm, baltos reljefinės figūros. Dvi iš jų – vyrų biustai, o trečioji – moters su antikiniu rūbu kūno dalis nuo kelių iki kaklo. Kiekviena figūra pritvirtinta prie baltos keturkampės platformos, ant kurios parašyta AMUSING, užrašas pateiktas ir brailio raštu.