Redakcijos skiltis

Retsykiais redakcijos telefonu pasitaiko sulaukti skambučių su įvairiais klausimais ir pokalbiais, kartais gal ne visai redakcijos jėgomis išsprendžiamais. Visgi neapsirinkate – esame viena organizacija, siekianti kuo geriau pažinti savo bendruomenės žmones, suprasti jų lūkesčius, džiugius ir ne visuomet džiuginančius dalykus, pakovoti už geras permainas. Būkite tikri, kad reikalingi spręsti klausimai nenusėda viename kabinete. O jei yra kuo nuoširdžiai pasidžiaugti – visiems dar smagiau! 

Vienas iš tokių po neseno pokalbio telefonu mintin įstrigusių dalykų – per daug ir per gražiai aprašome nematančiųjų integraciją, galimybes prisitaikyti, negalią matome pro rožinius akinius... O, anot pašnekovo, turėtume suvokti, kad didžioji dauguma neregių „tiesiog sėdi karceryje“. Pritylu suprasdama, kad net ir labai norėdama negaliu panaikinti to paties baisiausio karcerio – negalės. Kaip ir skirtingų kiekvieno žmogaus gyvenimo aplinkybių ar asmeninių savybių, skatinančių siekti, išdrįsti, ieškoti – ne visiems tai paprasta. O ir izoliacijos bei atskirties – socialinės, ekonominės, galimybių – pasaulyje vis dar nedovanotinai daug. Vis dėlto nesinori sutikti, kad dešimtmečiais kryptingai besikeičianti žmonių su negalia socialinė integracija nėra teisingas kelias. Kelias, suteikiantis ne šalpą, globą, kaip vienintelę pagalbos galimybę, o skatinantis pačių neįgaliųjų gebėjimus, savarankiškumą, dalyvavimą visuomenės gyvenime – moksle, vietos bendruomenėse, kultūroje, politikoje, versle. Nevyriausybinės ir savigalbos organizacijos, šalia šeimos, artimųjų, yra vienos iš tokiems žmonėms reikalingos pagalbos užtikrintojų. Todėl drįskite ieškoti ir klausti LASS filialuose, centruose, nepasiduokite išankstinėms nuomonėms ar beviltiškumo jausmui – galimybių sugriauti „karcerio“ sienas tikrai yra! 

Nesuklysiu pasakiusi, kad apie tai liudija skirtingo amžiaus, margaspalvio likimo žmonių istorijos, publikuojamos žurnale, kiekviename numeryje. Skaitykite ir šiame – nuo per visą pasaulį susitelkusių ir dėl neregių dirbančių menininkų, kitų kūrėjų, iki istorinės vytelės kelionės silpnaregio rankose. Nuo pirmojo akis gydančio lazerio spindulio iki garsinės knygos ar svajonės turėti nuosavą kiemelį. Galbūt visas jas vienija neesminė, bet labai svarbi sąsaja – gebėjimas pamatyti net mažas progas, įžvelgti jose prasmę ir jomis pasinaudoti. 

Ginta Čingaitė-Kiznienė 

Gintos Čingaitės-Kiznienės nuotrauka. Moteris žiūri tiesiai į skaitytoją, kiek pasisukusi kairiuoju profiliu. Moteris atrodo rami, plačiai šypsosi. Jos tamsūs plaukai tiesūs, iki pečių, kelios sruogos krenta ant veido, greičiausiai nuo pučiančio vėjo. Ginta vilki tamsų prasegtą švarką, po kuriuo apsirengusi šviesesnę palaidinę, o aplink kaklą apsisukusi šviesų šalikėlį. Abiem rankomis prispaudusi prie liemens moteris laiko storą šviesią knygą.