Ir kūnui, ir sielai

Autoriaus nuotraukaAlvydas Valenta, [email protected]

Didelis, gauruotas, bet ne meškinas


 

Parašas po straipsniuAlto turi keturias kojas, dvi ausis, vieną uodegą ir vieną nosį. Dar labai minkštą ir švelnų kailį – kitaip sakant, viską, ko reikia dideliam, mielam ir draugiškam šuniui. Taip, atspėjote, Alto yra šuo! Šuo neregys... Juokaujant, potencialus kandidatas į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos narius! Gerai ar blogai, bet LASS įstatuose apie šunis ir kitus gyvūnus nieko nepasakyta, todėl šios galimybės ir neaptarinėsime. Alto su savo šeimininke Rūta Jatkoniene gyvena kaime netoli Kauno. Beveik kasmet atvyksta į tradiciniu tapusį „Debesų pievos“ festivalį. Čia šiemet su šiuo į taikų meškiną panašiu šunimi bei jo šeimininke ir susitikome. Susėdome ilgesniam pokalbiui. O kadangi šunų kalbą suprato arba supranta tik keli žmonės pasaulyje (tarp jų buvo ir daugeliui gerai pažįstamas daktaras Aiskauda), tai kalbėjomės su Alto patikėtine Rūta. Žodį „patikėtine“ pasirinkome neatsitiktinai, nes kaip netrukus patirsime, pasitikėjimui, tarpusavio ryšiui čia tenka itin svarbus vaidmuo. 

 

– Gerb. Rūta, žinau, kad gyvenate netoli Kauno, dirbate gyvūnų prieglaudoje. Kaip atsitiko, kad Alto pateko į jūsų akiratį, o vėliau ir susidraugavote? 

– Šiek tiek pataisysiu: dirbau gyvūnų prieglaudos „Lesė“ Kauno skyriuje Sausinės kaime. Dabar patys Prienų rajone turime savo egzotinių ir dekoratyvinių gyvūnų prieglaudą. Alto trijų mėnesių buvo atiduotas į „Lesės“ Kauno skyrių. Sužinoję, kad šunelis niekada nepraregės, šeimininkai norėjo nušauti. Išgelbėjo viena mergina. Tuomet turėjau nedarbingumą. Kartą kažkokiu reikalu atvažiavau į prieglaudą ir pamačiau didelį nematantį „meškiną“. Nuvežėme pas veterinarą, kur paaiškėjo, kad ir nematys, nes yra nuo gimimo aklas. Šunį pasiėmiau socializacijai, nes visko bijojo: oro kaitos, garsų, balsų. Įtarėme, kad jį mušdavo, nes labai bijojo vyrų. Traukdavosi atbulas ir lodavo. Kadangi nieko nematė, įkąsti negalėjo, bet šitaip reikšdavo savo agresiją. Nemokėjo lipti laiptais. Iš prieglaudos savo kojomis neišėjo. Išsinešėme ant rankų. Šitaip Alto apsigyveno mūsų namuose. 

 

– Kaip sekėsi gyvūną socializuoti? 

– Vienintelis būdas kuo nors sudominti ar suvilioti, buvo šuniški skanėstai – skaniukai. Jeigu labai išsigąsdavo, nepadėdavo net skaniukai, bet jau po mėnesio, skatinamas jais, Alto mokėjo lipti laiptais. Pamažu išmokome įvairių dalykų, nebijoti žmonių – net vyrų, įlipti ir išlipti iš mašinos, komandas „stoti“, „eiti“. Tapau jo „baltąja lazdele“. Kai ėmiau Alto iš prieglaudos, tarnybinės šunininkystės klubo Kauno skyrius nemokamai dovanojo dresavimo pamokas su sąlyga, kad šuo gyventų namuose. Tai irgi buvo paskata, kad Alto socializacija vyktų namuose, o ne prieglaudoje. 

 

– Koks Alto amžius ir kaip išrinkote tokį skambų vardą? 

– Rugpjūčio mėn. Alto sukaks treji. Sakome, kad jo gimtadienis rugpjūčio 1-ąją. Pradinis Alto vardas buvo Kukis, bet dresavimo instruktorė, su kuria dirbame, sakė, kad toks vardas labiau tinka kokiam paršeliui, o ne dresuojamam šuniui. Nusprendėme išrinkti kitą vardą. Ant atskirų lapelių buvo surašyta keletas šunų vardų, o traukti lapelį su tuo vieninteliu vardu buvo patikėta instruktorės sūnui. Jis ištraukė Alto – ispaniškai reiškia „aukštas“. Vardas sutapo su visų mūsų noru, kad šuo užaugtų didelis ir aukštas – taip ir atsitiko! 

 

– Minėjote, kad iš pradžių nebuvote nusprendusi jo pasilikti visam laikui, kodėl šį sprendimą pakeitėte? 

– Socializacija pavyko, ėmėme ieškoti Alto namų, bet neatsirado norinčiųjų paimti. Sąlygos, keltos būsimiems šeimininkams, kad turėtų aptvertą teritoriją, o šuo ir toliau galėtų lankyti dresūros pamokas. Buvo du žmonės iš Lietuvos ir vienas iš Vokietijos, kurie buvo sutikę paimti, bet nesutikę toliau dresuoti. Mėgstu iššūkius, todėl kartu su vyru nusprendėme Alto pasilikti. Taip tas „netyčiukas“ pas mus ir liko. Klauso tik manęs. Kol mane užuodžia, viskas gerai. Labai sunku įgyti jo pasitikėjimą. Tai yra dar viena paskata Alto niekam neatiduoti ir niekam nepatikėti. Sugriovus Alto pasitikėjimą žmogumi, dar kartą jį įgyti būtų labai sunku. 

 

– Psichologai pasakytų, ankstyvosios vaikystės traumos, tačiau, kaip suprantu, tas traumas sekasi įveikti. Jau prieš dvejus metus jus ir Alto sutikau „Debesų pievoje“. 

– Su Alto pradėjome važinėti po mokyklas, įvairius renginius. Labai myli vaikus. Šitai supratome dar tada, kai buvo prieglaudoje. Vienaip reagavo į suaugusiuosius ir visiškai kitaip į vaikus. Taip bevažinėdami sumanėme pabandyti išlaikyti bendrojo paklusnumo egzaminą. Pernai rudenį išlaikėme. Buvo keturi šunys, išlaikė tik du. Iš 70 galimų Alto surinko 61 balą. Kai kurie teisėjai norėjo specialiai įsitikinti, ar šitas šuo tikrai aklas. Sakė, kad Alto – pirmas toks atvejis Lietuvoje. Buvo, kad šuo nematė viena akimi, bet kad visiškai nematytų – tokio dalyko nebuvę. Parodėme pavyzdį, gal atsiras ir daugiau žmonių, kurie nenorės atsikratyti gyvūnu ar neuždarys jo į voljerą vien todėl, kad šis nemato. 

 

– Ką reiškia išlaikyti bendrojo paklusnumo egzaminą? 

– Tikrinama, ar šuo klauso, kaip reaguoja į komandas, ar stabili jo psichika. Sukuriamos įvairios situacijos: šalia šuns mėtomi daiktai, jis turi prabėgti pro žmonių grupę, žiūrima, ar nepuola kitų šunų. 

 

– Alto irgi bėgo? 

– Bėgo. Prabėgo ir į nieką neatsitrenkė. Kai bėgioja greitai, nutinka visko, bet jeigu palengva, neatsitrenkia. Buvo ir tokia užduotis: stovėjome rato viduryje, mus apsupo apie 15 žmonių. Alto elgėsi ramiai, nebijojo. Supanikavo vienintelį kartą. Tai užduotis, kai šuo pririšamas tam tikroje vietoje, šeimininkas pasišalina, o šalia gyvūno mėtomi įvairūs daiktai. Alto nieko nepuolė, nerodė agresijos, tiesiog supanikavo. Greitai nuraminau, o teisėjai sakė, kad tokia reakcija pasitaiko dažnai ir tai visiškai normalu. Išlaikytas egzaminas rodo, kad šuo yra stabilios psichikos, paklusnus, moka komandas, mieste gali eiti be antsnukio. 

 

– Ką paprastai Alto veikia, kai nemiega, nėra dresuojamas ir nelaiko egzaminų? 

– Važinėjame į edukacijas, šventes, kitus renginius. Labai noriai bendrauja su vaikais, patinka, kai kas nors pakaso jam pilvą. Alto gyvena nuosavame name. Puikiai orientuojasi. Kartu gyvena dar vienas šuo – visiškai nesociali kalytė. 

Prieiti prie jos galime tiktai per Alto. Jeigu Alto nėra, ji nekontaktuoja, neėda, nelaka. Šiuo metu mūsų namuose gyvena 9 gyvūnai. Alto su visais noriai draugauja. Alto negrynaveislis šuo, bet savo išvaizda, elgesiu panašus į aviganį. Labiausiai primena vokiečių aviganį, bet turi ir olandų, belgų aviganio bruožų. Namuose yra aptverta teritorija, po ją laisvai bėgioja ir saugo. Kai atsiranda reikalas, net paloja, nors įvairiuose renginiuose, šventėse jo lojimo neišgirsi. 

 

– Kokie artimiausi Alto ir jo šeimininkės planai? 

– Šią vasarą turime pakvietimą į vaikų stovyklą Panevėžyje. Alto moka nemažai komandų. Vaikams tai dažnai siejasi su šuns gerumu, draugiškumu. Alto iš tikrųjų labai draugiškas šuo, o jo istorija – akivaizdus pavyzdys, kaip negalią turintis gyvūnas gali rasti savo vietą žmonių pasaulyje, savo buvimu tarp jų įkvėpti daug šiltų jausmų ir gerų emocijų. 

 

Nuotrauka. Aklas šuo Alto puikiai socializavosi ir net išlaikė bendrojo paklusnumo egzaminą! / G. Laukutės nuotr. 

Aklo šuns Alto nuotrauka. Didelis šuo pozuoja žaliuojančioje pievoje saulėtą vasaros dieną. Jis sėdi ant žemės ant galinių letenų, matomas kairiuoju profiliu. Šuo stambus, šviesaus trumpo kailio, šiek tiek tamsėjančiu link galūnių, panašus į vokiečių aviganį. Jis prasižiojęs, ausys stačios, atrodo, kad fiksuoja kiekvieną aplinkui girdimą garsą. Alto segi tamsią liemenę, ant kurios matomas užrašas „Alto aklas šuo“. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]