Kasdienybės iššūkiai

Dovilė Zuozaitė-Veteikienė, [email protected]

Kad kelionės būtų sklandžios

Nors keliauti yra smagu ištisus metus, tačiau palankiausias tam laikas yra vasara, kai intensyvus turizmo sezonas teikia daugiau galimybių, kai norime papramogauti gryname ore. O kad kelionė būtų kuo sėkmingesnė, tenka daug ką susiplanuoti iš anksto, pasirinkti transportą, nakvynės vietą, lankytinus objektus. Žinoma, visko neįmanoma numatyti, tačiau toks detalus susidėliojimas yra svarbus neregiams ir silpnaregiams, kuriems tai padeda labiau apsisaugoti nuo netikėtumų. Keleto neregių ir silpnaregių teiraujamės, kokias strategijas jie pasitelkia, kad kelionė būtų sklandi ir maloni. 

Simonas, 39 metai 

Gera kelionė yra ta, kuri praeina be didelių netikėtumų ir streso. O tam tereikia gero išankstinio plano ir kompanijos. Dažniausiai keliauju su bičiuliais iš LASS, kurie taip pat turi regėjimo sutrikimų, tačiau visas situacijas sprendžiame kartu, kiekvienas pasiskirstome pareigomis pagal tai, kas kam geriau sekasi, ir leidžiamės į nuotykius. 

Šiandien patį keliavimo procesą palengvina įvairios transporto, paslaugų, turizmo vietų programėlės. Net nesinori prisiminti to laiko, kai svetimame mieste stotelėje negalėdavai įžiūrėti tvarkaraščio, o dabar pats savarankiškai iš bet kur gali jį sužinoti, patogiau susiplanuoji savo laiką. Tiesa, vieno dalyko iki šiol prisibijau – išankstinio bilietų pirkimo, čia prašau matančiojo pagalbos, kad viskas būtų teisingai užpildyta. 

O kai tenka keliauti vienam, kartais būna nerimo. Bet šiandien šias situacijas lengvina pagalbininko paslaugos stotyse, oro uostuose. Dabar viskas veikia puikiai, tačiau anksčiau teko nuo to net nukentėti. Turėjau savanorystės viešnagę Italijoje. Skrydis atgal buvo iš Bario į Milaną, o iš jo į Lietuvą. Bario oro uoste pasitelkiau asistentą, jis mane pravedė per patikras, pats rankose laikė bilietus, paskui grąžino. Kai nuvykau į Milano oro uostą, paaiškėjo, kad man grąžino tik bilieto šaknelę. Su ja praleido iki lėktuvo, bet įlipus į jį pasakė, kad negaliu skristi, nes manęs nėra sąrašuose. Kreipiausi į oro uosto policiją, kuri susisiekė su Lietuvos ambasada, o ši su organizacija, kurioje savanoriavau. Ji man ir nupirko kitą grįžimo bilietą, tik jis buvo po trijų dienų. Tad teko grįžti į Barį. Laimei, čia manimi pasirūpino tos pačios savanorių įstaigos žmonės, suorganizavo dar kelionių, maitino. Buvau sužavėtas žmonių gerumu. 

Kartą ir autobusu keliaujant nutiko netikėtas dalykas. Pirkau bilietą kasoje, visada prašau vietos kuo arčiau vairuotojo, kad paprasčiau būtų išlipti. Jau buvau autobuse savo vietoje ir priėjo du vyrukai, pasakė, kad ne ten sėdžiu. Paaiškėjo, kad jiems internetu parduota ta pati vieta. Laimei, jie sutiko atsisėsti kitur, bet tai tik patvirtina, kad net ir iš anksto viską kruopščiai planuojant, nežinai, kokie nuotykiai tavęs tyko. 

Šią vasarą laukia kelionė į Stokholmą, skrisiu vienas. Išmėginsiu Kauno oro uosto teikiamą pagalbą neįgaliesiems. O pats ką dar galiu padaryti iš anksto, tai pasirūpinti visais įmanomais draudimais, kad kokio nors įvykio atveju būtų didesnė apsauga. Keliavimas kokiu nors transportu – daugiausia iššūkių suteikianti kelionės grandis, o ją jau atlaikius, būna paprasčiau. Nes jei kur mieste nuklydai, ramiai grįžti atgal, bet jei nesklandumai oro uoste, viskas gali užtrukti. Tad keliaujant reikia būti nusiteikus visokiems variantams ar net turėti planą B, bent jau žinoti, kam paskambinti ir paprašyti pagalbos. 

Algirdas, 33 metai 

Daugiausia keliauju su bičiuliais, bet neseniai teko tai išbandyti vienam. Oro uoste naudojausi asistavimo paslauga, viskas veikia puikiai. Tereikia perkant bilietus užsisakyti tą paslaugą ir dar dieną prieš kelionę susiskambinti. Nuvykus į oro uostą, darbuotojas padeda praeiti visas patikras net greičiau nei įprastai, tarsi galioja nerašytas VIP kliento statusas, už kurį šiaip žmonės moka pinigus. Po to darbuotojas palydi į laukimo salę, paklausia, ar nereikia dar ko nors, ir tuomet palieka iki skrydžio laiko. Jei iki lėktuvo reikia važiuoti, skiriamas specialus transportas neįgaliesiems, vyresnio amžiaus žmonėms. Tad tu dar gauni vos ne privatų transportą, kuriuo nuveža į lėktuvą anksčiau už kitus keleivius. O kai atskrendi į kitą šalį, palauki lėktuve, kol keleiviai prasiskirstys ir ateis darbuotojas. Kartą Didžiojoje Britanijoje net nereikėjo lipti laiptais iš lėktuvo, prie jo privažiavo specializuotas transportas – iki lėktuvo aukščio pasikeliantis autobusas, į kurį lipama per specialų trapą. Po to autobusas nusileido ant žemės ir vyko į vietą. Kai pasieki oro uostą, darbuotojas tau padeda sulaukti bagažo, palydi į salę, kur tavęs laukia pažįstami. 

Asistavimo pagalba naudojuosi ir autobusų stotyse. Tad Lietuvoje vienas drąsiai galiu keliauti, o užsienyje būname su komanda, bet ir su ja kartais pasitaiko paklydimų. Todėl mėgstame dažniau pasitelkti ne navigaciją, o žmonių rekomendacijas, nes dideliuose miestuose, kur yra daug ryšio signalų, GPS siųstuvai dažniau veikia su paklaidomis. 

Didelių problemų nekyla ir aptarnavimo sferoje. Į kavines einame drauge. Kol kiekvienas renkasi patiekalus, aš per internetą ieškau tos kavinės meniu. Tik jei tai yra trečiosios valstybės, ES šalių internetas negalioja, o vietiniai interneto paketai brangūs, tuomet gelbsti belaidis ryšys. Kita problema – meniu ne anglų kalba. Regintiesiems dar galima susiorientuoti pagal nuotraukas, o man ne. Sudėtinga būna ir kai internete pateikiamas meniu neturi pritaikymo ekrano skaitymo programoms, meniu būna padrikas, sunku supranti, koks patiekalas kiek kainuoja. Tuomet pasikliauji padavėju, o jei ir jis nekalba angliškai, einame į kitą vietą, nes būna daug ir nacionalinių patiekalų, kur net angliškai ne viską supranti. Padavėjo kompetencija čia labai svarbi, todėl jaučiasi, kurios kavinės į tai yra daugiau investavusios, kad tik čia sugrįžtum. Kai kur ne tik tave aptarnauja puikiai, bet ir pasiteirauja, kokiais tikslais viešime, net patys pasiūlo pasidaryti asmenukes. 

Keliaujant neregiui labai svarbus žmonių paslaugumas, kuris kažkiek priklauso ir nuo šalies. Jei yra didelė kriminogeninė situacija, paprašius pagalbos žmonės žiūri įtariau. Bet daugumoje šalių žmonės būna paslaugūs. Gal net Lietuvoje dažniau pasitaiko nelabai kalbių ar net tokių, kurių kažko paklausus jie net nešneka. Supranti, kad prieš tave ne stulpas, ne medis, o gyvas objektas, kuris tiesiog tyli. Tada jau geriau pasitrauktų į šoną ir nebūtų kliūtis. O užsienyje, kad ir gatvėje prasilenkiant, jei kas užsisvajojęs tave netyčia užkliudė, iškart puola atsiprašinėti. 

Ugnė (26 metai), Ričardas (30 metų) 

Ugnė. Kol nepažinojau Ričardo, viena nekeliaudavau, bet dabar abiem drąsiau, nors ir nematome. Kol kas apsiribojame Lietuva. Prieš išvyką planuojamės viską nuo A iki Z – transportą, kur apsistosime, ieškomės informacijos, kur ir kas yra mums pritaikyta. Tačiau labiausiai keliaujant kelia nerimą, ar visi žmonės bus geranoriški, nes tos pagalbos prireikia. 

Ričardas. Ramiau jaučiamės, kai apsistojame jau išbandytose vietose. Žinome, kad, tarkim, Druskininkuose greitai sulauksime pagalbos, nes ten sveikatintis atvažiuoja žmonių su įvairiais sutrikimais, personalas jau tam pasiruošęs. O mums padėti reikia: jei pusryčiai patiekiami švediško stalo principu ar pirmą kartą palydint iki kambario, susipažįstant su pastatu. Bet paprastai su tais dalykais nekyla ypatingų problemų, nes privataus sektoriaus darbuotojai suinteresuoti teikti lanksčias paslaugas, kad vėl sugrįžtume. Tik pastebėjom, jei darbuotojas vyresnio amžiaus, nelabai supranta, kaip vieni galime keliauti. O jaunų darbuotojų paslaugumas didesnis, be jokių išankstinių asmeninių reakcijų, net būna pasiruošę iš kambario mus atsivesti kaskart pusryčių, nors mums to ir nereikia. Patį kambarį, išskyrus pirmą kartą, surandame lengvai, labai gerai, kai numeriai dideliais skaičiais reginčiųjų raštu, aš su rankomis paliečiu ir perskaitau, o jei nedideli, nusifotografuojame telefonu. 

Ugnė. Viešbučius užsisakinėjame per platformą Booking.com. Jis yra neregiams daugiausia prieinamas, bet kai ko neparodo, tarkim, ar lova bus dvigulė, ar dvi atskiros. Tenka rizikuoti ir tuos dalykus spręsti vietoje. Kartą nuvykus sužinojome, kad galima papildomai pusryčius užsisakyti, ką ir padarėme, o per programėlę mums to nerodė. Bet visuomet gavus registracijos patvirtinimo laišką, viešbučiui galima nusiųsti informaciją, kad mums reikės pagalbos, suderinti rūpimus dalykus. 

Ypatingų sunkumų nėra ir su transportu. Didžiuosiuose miestuose pagalba stotyse veikia puikiai. Tuomet belieka išsikviesti pavėžėją. Tik paskutinį kartą, kai apsistojome Klaipėdoje už miesto, nežinojome, kad pavėžėjai nenori ten lankytis, nes miesto iškvietimai pelningesni, tai kvietėmės taksi. O vairuotojai paprastai būna malonūs, jiems net įdomu, kaip mums sekasi keliauti, klausinėja įvairiausių dalykų. 

Ričardas. Kai einam į restoraną, jei yra galimybė, meniu pasižiūrim internete, o jei ne, padavėjai visuomet geranoriški, dažniausiai pasitinka, bet jei nepamato kurį laiką mūsų stovinčių prie durų, pasako žmonės, kad prieitų prie mūsų. 

Neseniai išmėginome kelionę Klaipėdoje į Jūrų muziejų. Prieš savaitę užsisakėme socialinį taksi. Jis nuvežė iki pat durų. Prieš tai jau buvome susitarę dėl specialios ekskursijos, gavome gidą, kuris 1,5 val. mus vedžiojo, įdomiai pasakojo, kai ką leido paliesti. Buvome tik dviese, tad į draugiją pasikvietėme vairuotoją, su kuriuo paskui vėl grįžome į Klaipėdos rajoną. Likome labai patenkinti socialiniu taksi, nors vėliau išsiaiškinom, kad Smiltynės perkėloje irgi galima gauti pagalbą paskambinus prieš 3 val. 

Ugnė. Taip keliaudami, sutinkame daug įvairių žmonių. Mes, neregiai, kaip lakmuso popierėlis jų gerumui patikrinti. Iš kokių 20 žmonių vieną sutinkame nelabai malonų. Tad dar nėra buvę, kad kokia nors situacija neišsispręstų, sakyčiau, net neįmanoma, kad taip nutiktų, nes geranoriškų žmonių visuomet yra. 

Nuotrauka. Išankstinis planavimas ir pagalbos galimybės neregių keliones daro sklandesnes / www.pixabay.com nuotr. 

Nuotrauka oro uoste. Joje – visu ūgiu iš kairiojo profilio matomas kėdėje sėdintis jaunas vyras. Jis vidutinio kūno sudėjimo, trumpų plaukų, užsiauginęs trumpą barzdą. Vilki sportinį džemperį ilgomis rankovėmis, džinsinę liemenę, džinsus, avi sportinius batus. Vyras patogiai atsilošęs kėdėje, kojas ištiesęs pirmyn ir padėjęs ant priešais jį stovinčio lagamino, rankose laiko mobilųjį telefoną. Jis nusisukęs nuo skaitytojo, žvelgia į jam iš dešinės pusės esančią stiklinę oro uosto sieną, pro kurią matomas kylantis lėktuvas.