Aklas pasimatymas

Spaudai parengė Alvydas Valenta

„Norėtųsi poezijos gaudesio“

„Aklo pasimatymo“ („Gold FM“) laidos svečias – poetas, vertėjas Marius Burokas. Apie žodžio galią ir laisvę, apie tos laisvės ribas ir atsakomybę su juo kalbasi Irma Jokštytė. „Šlykštu žiūrėti, ką daro Rusijos propagandos mašina, ji mala tavo visą pasaulėžiūrą, tavo nuostatas, jas išverčia, sukramto ir išspjauna kažkokią šlykščią košę, – sako Marius. – Ieškome šviesos ir poezijos gaudesio.“ 

Poetas aktyviai dalyvavo šių metų „Poezijos pavasario“ renginiuose, skaitė ukrainiečių ir kitų šalių autorių poezijos vertimus. 

– Savo laidose dažnai kalbame apie atskirtį, kurią išgyvena įvairios socialinės grupės. Šiandien kalbėsime apie žodžio galią – tiek pozityvią, tiek ir negatyvią, griaunančią, klaidinančią. Esate poetas, vertėjas, visuomenininkas, atliekantis visiems mums labai svarbų darbą – kasdien informuojantis apie Ukrainos karo įvykius. Ar kada nors klausėte savęs, kodėl visa tai darote? 

– Visuomenininku savęs nelaikau, pernelyg skambiai pasakyta. Jeigu kalbėtume apie feisbuko reporteriavimą, viskas prasidėjo 2014 m. su Maidano įvykiais. Neištvėręs ėmiau rašyti trumpas suvestines, kol ten viskas išsisprendė taip, kaip išsisprendė. Tada iki Baltarusijos įvykių buvo pauzė, o šių metų vasarį prasidėjo karas Ukrainoje. Feisbuke pasakodamas, kas iš tikrųjų ten vyksta, jokios ypatingos misijos sau neskyriau. Norėjau būti informacinio lauko dalyvis, ne tik pasyvus jo stebėtojas. Ne aš vienas informuoju apie tai, kas vyksta Ukrainoje. Ne visi žmonės gali sekti tuos įvykius, ne visi turi psichologinių jėgų nuolat stebėti karo baisumus. Pamaniau, kad trumpos, sausos žinios su tam tikromis nuorodomis į šaltinius galėtų būti naudingiausios. 

– Žodžio galia, žodžio laisvė – kaip poetas ir vertėjas su šiomis kategorijomis susiduriate kasdien. Ką galite pasakyti apie žodį kaip propagandos ginklą? 

– Jeigu turite galvoje tai, kas su žodžiu daroma Rusijoje, stengiuosi viso to daug nestebėti ir neklausyti. Psichologiškai veikia labai neigiamai. Nežinau, kaip žmonės ištveria tame informaciniame lauke ilgesnį laiką. Iš šono matai tos propagandinės mašinos veikimą, kaip ji mala tavo nuostatas, kaip sukramto, išspjauna lipnią šlykščią košę, kuria užklijuoja tavo burną, ausis ir viską, ką įmanoma. Propaganda Rusijoje veikė visais laikais, bet dabar ji ypač agresyvi ir šlykšti. Smegenų plovimas duoda rezultatų. Nežinau, ar Rusijoje gyvenantis žmogus gauna kitokios informacijos, ar jos iš viso ieško. 

– Jeigu ne galimybė šitaip piktnaudžiauti žodžiu, gal būtume išvengę tos situacijos, kurioje pasaulis atsidūrė dabar? 

– Iš dalies taip, propaganda prisidėjo labai smarkiai. Mums sunku įsivaizduoti, kaip iš viso galima pateisinti šitą karą ir viską apversti aukštyn kojom, parodyti kitaip, nei yra iš tikrųjų. 

– Žodžio devalvacijos akivaizdoje kyla natūralus klausimas, kaip apsisaugoti? 

– Propaganda eina ranka rankon su cenzūra, kitokios informacijos tu tiesiog negali susirasti. blokuojami interneto puslapiai, informacijos kanalai, jeigu nemoki ieškoti, tai ir nesusirandi. Ukrainiečiai bandė pramušti blokadą, dėdami karo baisumus liudijančias nuotraukas į Rusijos restoranų tinklalapius, rašydami Rusijos gyventojams žinutes. 

– Žmonėms reikia žinių, įgūdžių, kaip atsirinkti ir susirasti informaciją. 

– Kaip atsirinkti ir filtruoti tau pateikiamus dalykus, reikia mokyti jau mokykloje. Aplinkui didelis informacinis triukšmas, didžiuliai tikrų ir netikrų naujienų srautai. Ko ir kaip ieškoti neturint pagrindų, ne visada lengva susigaudyti. Pats pridarai klaidų, pasimauni, būni ne kartą apkvailinamas. 

– Kada žodžio laisvė tikrai yra laisvė, o kada ji tampa propaganda, suvaržymu aplinkiniam pasauliui? Ar gali demokratinėje valstybėje būti atsakomybė, jeigu žmogus skleidžia netiesą? 

– Riba labai slidi. Bet kokie ribojimai greitai gali virsti raganų medžiokle – priklausai kitai socialinei grupei, kitai tautai. Tačiau bandymai riboti neapykantos kalbą turėtų būti sutinkami pozityviai, asmeniniai užsipuldinėjimai filtruojami. Informacinė higiena reikalinga, tik ji negali nukrypti į kraštutinumus. 

– Pakalbėkim apie poeziją, nes kuo toliau brendame į klaidinančių žodžių pinkles, tuo darosi slogiau. Jūsų poezijoje nemažai karo spalvų, rašėte apie Sirijos įvykius: „Pasaulio pabaiga turėjo būti šiandien/ tik barometrai parkuose lesa/ raudoną rasą.“ Kas yra Jums pasaulio pabaiga? 

– Nenoriu kalbėti apie pasaulio pabaigą. Noriu, kad pasaulis nesibaigtų. Niekas iš tikrųjų ir nesibaigia. 

– Tuomet gal galite paskaityti ką nors iš savo poezijos? 

– Šitas tekstas galėtų būti tarp poezijos ir prozos. Jį parašiau versdamas savamokslio ornitologo Johno A. Bakerio knygą „Sakalas keleivis“. 

* * * 

Dalytis baime – pats tvirčiausias ryšys. 

J. A. Bakeris 

Žvėris ir paukštis tavęs negaili. Dygios ir tamsios jų akys. Esi jiems baimės dėmė, siaubo griausmas, erdvės ir laiko tarša. Įtrūkis tėkmėj. 

Svetimo esi jiems kraujo, mirgi triukšmu ir dirbtine šviesa. Tavo paliktas kelias ilgai stovės tuščias. 

Žvėris ir paukštis žino, ką seniai užmiršau. Aš žinau, ko jiems niekada nereikės. Jie man – baimės dėmė, siaubo triukšmas, man abejingos gyvybės pasiuntiniai. Man abejingos mirties. 

Mes sentimentalūs ir žiaurūs. Jie gražūs ir baisūs. Susitikę nusukam akis ir atsitraukiam. 

Bet spėja jie, spėju aš, spėji tu pagalvoti 

apie kraujo skonį. 

– Kai nepametame santykio su gamta, turbūt lengviau žodį ir mintis rikiuoti kuriančiąja, o ne griaunančiąja kryptimi? 

– Taip, tokia interpretacija galima. Šitas tekstas gal labiau susijęs su gamta, bet eilėraščiai nėra vienaplaniai. Paprastai laikausi nuomonės, kad pačiam poetui geriau savo tekstų neaiškinti, tai daryti palikti skaitytojams ir kritikams. 

– Esamą situaciją poetai stengiasi aiškinti poezijos kalba. Ar rašote apie karą Ukrainoje? 

– Man apie karą rašyti nesiseka. Dabartinėmis aplinkybėmis negaliu to daryti. Pirmieji karo eilėraščiai parašyti pačių ukrainiečių. 

– Daug verčiate iš ukrainiečių kalbos? 

– Daug neverčiu, nes tos kalbos gerai nemoku. Daug verčia kiti. Kai kuriuos ukrainiečių poetus, vertėjus pažįstu jau dešimt metų. Susitinkame nedažnai, paprastai knygų mugėse, poezijos vertimų dirbtuvėse, bet vis tiek susitinkame ir bendraujame. 

– Ukrainą pamilote anksčiau, nei prasidėjo karas? 

– Ten gyvena mano draugai. Geriausiai pažįstu Vakarų Ukrainą. Niekada nemėginau susidėlioti galvoje, nuo ko viskas prasidėjo – gal nuo vertimų, gal nuo bendravimo su draugais ukrainiečiais. 

– Kur mes visi einame ir kokios bus mūsų eilės? 

– Labai tikiuosi, kad Ukrainos žmonės neturės pašonėje dviejų diktatūrų ir užsiims tuo, kuo norės užsiimti. Kad žodžio galia bus ne su propagandos, o su poezijos ženklu. Prieš karą vykdavo įvairios poezijos vertimų dirbtuvės: savo pačių tekstus ir vertimus skaitydavo lietuviai, lenkai, baltarusiai, ukrainiečiai. Kildavo gražus poezijos gaudesys. Visi laukiame to poezijos gaudesio. 

Visą laidą klausykite paspaudę nuorodą.